N. Danienės archyvo nuotr.

– Sukonkretinkim – į kokias pareigas ir kada grįžti?

– Dar tiksliai nežinau, kaip vadinsis mano naujos pareigos, bet dirbsiu tą patį, ką dirbau iki išėjimo iš Rokiškio kultūros centro. Mano specialybė – režisierė-scenaristė. Pirmoji darbo diena – lapkričio 4-oji.

– Kuo įsimintini tie metai, kai buvai palikusi Kultūros centrą? Primink, kodėl taip įvyko, kas buvo sudėtingiausia? Juk išėjai palikdama ne vieną pradėtą darbą, tradiciją. Žinau, kad Tavęs niekas nevarė. Atvirkščiai, kvietė likti arba grįžti. Nežinantieji gali interpretuoti įvairiai. O kaip buvo iš tiesų?

– Visi besidomintieji kultūra puikiai atsimena, kas vyko prieš ketverius metus, kokia buvo situacija. Taip, manęs niekas nevarė. Bet pati per porą savaičių supratau, kad su naujuoju direktoriumi (Eriku Druskinu – aut. past.) man visiškai nepakeliui. Suvokimas, kad turiu palikti įstaigą, kurioje, atrodė, sulauksiu pensijos, užklupo taip netikėtai, kad žemė išslydo iš po kojų. Dabar jau galiu pasakyti, kad buvo labai baisu, nežinojau, ko griebtis, kur eiti, kaip išlaikyti du nepilnamečius vaikus.

Savaitę verkiau. O paskui pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Mažai kas žino, kad už galimybę dirbti Kupiškyje turiu būti dėkinga humoristei Violetai Mičiulienei. Tai ji pasufleravo Kupiškio kultūros centro direktorei Jolitai Janušonienei „griebti tas mergas, abi“ (mane ir Vaivą Kirstukienę). Tai po vienintelio pokalbio su direktore ir Kupiškio rajono meru Dainiumi Bardausku buvom „pagriebtos“. Nebuvau bedarbe nė dienos.

Kupiškyje atidirbau lygiai vieną kadenciją. Iš Rokiškio kultūros centro išėjau lapkričio 1 d., grįžtu po ketverių metų, lapkričio 4-ąją. Per tuos metus gerokai pasikeičiau kaip žmogus. Daug dalykų pervertinau iš naujo, sutvirtėjau, pradėjau žvelgti plačiau. Užsigrūdinau. Dabar manęs nebegąsdina gyvenimo pokyčiai, tapau jiems atvira, nes tas išbandymas davė supratimą, kad nesu priklausoma nuo vienos įstaigos, kažkokių konkrečių žmonių. Mano patirtis, vaizduotė, fantazija, organizaciniai įgūdžiai, pažintys, meilė kūrybai ir žmonėms visada bus su manimi, kur beatsirasčiau. Jei tik aplinkui bus žmonių, kurie manimi pasitikės, savo sumanymus galėsiu realizuoti. Nebūtinai tai turi vykti geras darbo sąlygas garantuojančiame Kupiškio kultūros centre, bet ir mažame mieste Pandėlyje, kur sukūriau visą krūvą puikių teatralizuotų koncertų (man jie tikrai patinka, ačiū talentingiems pandėliečiams), ir Panemunėlyje, ir Salose, bet kur… Svarbiausia – žmonės blizgančiomis akimis.

– Tai, kad renginys režisuotas Neringos – kažkokiais niuansais juntama. Galėtum savo, kaip renginių režisierės, stilių kaip nors apibūdinti? Kas Tau scenoje būtinai turi būti?

– Kai mokiausi kultūros vadybos, per paskaitas teko analizuoti keletą mano režisuotų renginių. Viena grupiokė pasakė, kad juntama vieno režisieriaus ranka. Dėstytoja liepė priimti tai kaip komplimentą, nes jeigu žmonės atpažįsta tavo braižą, vadinasi, tu jį turi, nesi pilkos masės dalis. Žinoma, aš, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu savo skonį, savo profesinius įgūdžius, ir viską darau taip, kaip man atrodo gražu, prasminga, teisinga. Man labai svarbi scenos estetika, vyksmo logika, teisingi psichologiniai ir emociniai taškai. Labai mėgstu simbolius, metaforas, „antrą planą“, kurį perpranta labiau išprusęs žiūrovas. Aktorių visada prašau nevaidinti, stengtis būti tiesiog organiškais. Nepakenčiu buities, chaoso ir beprasmybės scenoje. Labai mėgstu funkcionalią, mobilią scenografiją, kuri gali transformuotis, o tie patys daiktai atlikti keletą funkcijų. Tokie dalykai priverčia mano režisierišką fantaziją suktis ir ieškoti. Kai randu atsakymus, patiriu tą tikrąjį kūrybos džiaugsmą. Niekam ne paslaptis, kad mėgstu mases – nors su šimtu žmonių sunku, bet masuotė gali labai daug. Taip pat į mano spektaklius iš renginių režisierės patirties atkeliavo pomėgis kurti scenas, kur aktoriai dirba labai tiksliai pagal muziką. Be galo daug dėmesio skiriu renginių ir spektaklių apšvietimui. Kai išmoksti tam tikras taisykles, šviesos pagalba gali kurti stebuklus. Na, o svarbiausia kiekvieno renginio ar spektaklio dalis man visada yra finalas. Ten turi nuskambėti kažkoks moralas, pagrindinė mintis – „apie ką čia viskas tą valandą vyko“. Labai dažnai spektakliui pirmiausia sugalvoju finalą, o tada vedu visas gijas į jį… Tai tokie turbūt tie pagrindiniai mano darbo principai. Vieniems tas mano stilius patinka, kitiems ne, ir aš tai priimu kaip normalų reiškinį. Menas – skonio reikalas.

– Ne vienas jaunas žmogus yra sakęs: „Mane atrado Neringa Danienė.“ Kaip Tu juos „užuodi“ ir ar pati gali paminėt jų pavardes? Kas tie atradimai?  

– Šita mūsų darbo dalis – viena maloniausių. Didžiulis džiaugsmas pamatyti žmoguje galimybę ir padėti jam užsiauginti sparnus. Per mūsų rankas keliauja didžiulės masės žmonių. Ypač jaunų. Dažnai patys nesuprantame, ką jiems duodame. Būna, kad žmogus, kurį tu vos prisimeni, po daugelio metų susitikęs pradeda sakyti, kad bendras darbas jam buvo vienas didžiausių ir įsimintiniausių jaunystės įvykių, netgi formavo jo asmenybę ar lėmė gyvenimiškus pasirinkimus. Aš labai mėgstu naujus žmones. Žinoma, tai papildomas vargas, dauguma režisierių nori dirbti su laiko patikrintais, patikimais aktoriais ir atlikėjais. O naują žmogų tenka mokyti, ieškoti jame to, ko jis gal net neįtaria turįs. Bet man tai didelis malonumas – auginti aktorių, matyti jo pergales prieš save, didžiuotis jo pasiekimais. Taip, kai dažniausiai dirbi su mėgėjais, tenka išsiugdyti „uoslę“. Nuolat ieškau vienokių ar kitokių tipažų. Esu vienai moteriai pažadėjusi, kad ji pas mane kada nors vaidins vien todėl, kad mane sužavėjo jos balsas. Radau jai vaidmenį. Visų „atradimų“ prisiminti tikrai neįmanoma. Gal vienas ryškiausių pavyzdžių – mergina, kurią visiškai netyčia pamačiau ir sąmoningai „stūmiau“, – dabartinė Lietuvos muzikos akademijos studentė Jovita Dilytė. O Dieve, kaip ji nusidainavo tą kartą (Jovita, nepyk, tu tą žinai, bet gilus aštuntokės balso tembras ir vidinė charizma neleido atplėšt nuo jos akių). Tiesiog nuvariau ją į muzikos mokyklą ir vos po metų ji, visų mūsų nuostabai, vos pramokusi natas, įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Turbūt panašių istorijų kiekvienas režisierius papasakotų ne vieną. Na, o paskutiniai mano atradimai – dvi „Marcelės“. Žaneta, kuri savo asmenybe ir prigimtiniu laisvumu patraukė mano akį, kai vasarą kūriau teatrinę kompoziciją Panemunėlyje, ir choreografė Ieva, kurią atsimenu dar kaip Choreografijos mokyklos šokėją Kultūros centro renginiuose. Ją rinkausi ieškodama tam tikro tipažo ir ji mane maloniai nustebino savo organika, nuoširdumu, gebėjimu ne suvaidinti, o tikrai pajausti.

– Kūrei spektaklį apie Matildą, dabar – apie Marcelę, ateityje, sakei, bus spektaklis apie Dianą Glemžaitę. Kuo Tave traukia istoriniai momentai ir moterys asmenybės?

– Nesu konkretaus teatro kolektyvo režisierė, tad neturiu pareigos būtinai nuolat kažką statyti, formuoti repertuarą, kuriame būtų ir komedijų, ir tragedijų, kur reikėtų nuolat galvoti apie visų aktorių užimtumą ir pan. Turiu „prabangą“ kurti spektaklį tik tuomet, kai išties noriu kažką pasakyti. Mane nuoširdžiai domina neeilinių moterų likimai. Noriu juos analizuoti, suprasti, pasakoti, išmokti pamokas. Kai stačiau „Bernardos Albos namus“, labai skaudėjo tyliai slepiamo moralinio teroro tema. O neįsimylėti tragiško likimo Matildos tiesiog neįmanoma. Apie ją galėčiau kalbėti valandų valandas. Marcelė – turbūt ryškiausias tvirto moralinio stuburo pavyzdys. Tai mane be galo žavi ir to labai dažnai skausmingai pasigendu net daugumoje dabartinių vyrų, pasiklydusių partinėse ar karjeros džiunglėse. Barbora, netgi Eglė… Visos šios moterys, kurių istorijas pasakojau scenoje, viena vertus, domina neeiliniais likimais,  kita vertus, tebuvo paprastos moterys, kaip mes visos. Jos troško tų pačių paprastų dalykų – meilės, šeimos, santarvės, gerovės savo šaliai…

Kita priežastis, dėl kurios imuosi pasakojimų apie istorines asmenybes, – kiekvienam brandžiam žmogui natūraliai atsirandantis poreikis nuveikti kažką prasmingo, turinčio išliekamąją vertę. Galima sakyti, šie rimti darbai yra savotiška atsvara daugybei pramoginio žanro renginių, kurie yra mano kasdienybė.

– Neringa, ar esi vadinama feministe? Vyrai sako, kad moteris niekada nebus tokia gera režisierė kaip vyras. Ką atsakytum?   

– Negirdėjau, kad  kas nors būtų mane pavadinęs feministe. Vyrai man dažniausiai patinka (šypsosi – aut. past.). Galiu niekinti žmogų už konkrečius poelgius ar asmenines savybes, bet tik ne dėl to, kad jis tiesiog vyras. Beje, pažįstu keletą vyrų, kurie niekina visas moteris tik todėl, kad jos moterys. Man jų net gaila. Siaubingai nelaimingi žmonės, neturintys gyvenimo džiaugsmo. Taip, žinau, atrodau stipri moteris, tokių kai kurie vyrai prisibijo. Bet, tiesą sakant, mano stiprybė ir reiklumas pasibaigia už darbovietės sienų. Esu nepaprastai demokratiška mama, savo vaikų draugė ir suokalbininkė. O dominavimo prieš vyrą tikrai nėra mano prigimtyje. Netgi labai mėgstu, kai šalia vyro galiu pasijusti silpna moterimi. Sutinku, kad režisieriaus profesija reikalauja daug jėgų, drausmės, gebėjimo mobilizuoti žmones, paveikti juos, vadovauti. Šios savybės laikomos vyriškomis. Kita vertus, čia reikia daug diplomatijos, psichologijos išmanymo, kruopštumo, subtilumo, o tai lyg ir moteriški dalykai. O dėl to, kas geresnis… Mano nuomonė vienareikšmiška: menas – ne sportas, čia nepasivaržysi ir nepasimatuosi. Ar Cholina prastesnė už Lebeliūną? Nesiimu spręsti. Tiesiog kiekvienas darykime tai, ką mokame geriausiai.

– Istorinės medžiagos tyrinėjimas, senos nuotraukos, archyvai, pažinti su asmenybėmis, tokiomis kaip Irena Veisaitė  ir kitais. Ką Tau, kaip žmogui, tai davė, duoda? Ko išmokai?  

– Nuolat kartoju, kad Matilda man davė turbūt netgi daugiau nei aš jai. Svarbiausia – žmones. Pradedant neįtikėtinu aktorių kolektyvu, kurį „Nutildytų mūzų“ projekte pažinau lyg iš naujo, baigiant… Ką ten baigiant – ta istorija niekaip nesibaigia ir atveda vis naujų žmonių. Prof. Irena Veisaitė, dabartinis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Aldona ir Philas Shapirai, Amerikos lietuvė vertėja Laima Vincė, garsiojo „Smithsonian“ žurnalistas Matthew Shaer ir dar daug neįtikėtinų žmonių, kurių būrys vis plečiasi tiesiog progresine tvarka. Žiūriu į juos „didelėmis akimis“, bandau susiurbti viską, ką jie transliuoja, išmokti visas gyvenimiškos išminties, gerumo, tolerancijos, plataus požiūrio, vidinės laisvės pamokas. Matilda padarė mane geresniu žmogumi. Vienareikšmiškai.

– Vaikštai į teatrą? Skaitai knygas? Gal gali išsamiau ir su konkrečiais pavadinimais bei įspūdžiais, nes detalės labai daug pasako apie žmogų? Kas Tavo korifėjai?

– Paskutinis ryškiausias šių metų teatrinis įspūdis – spektaklis „Durys“, kuriame vaidina ir mano mylimas draugas, buvęs Rokiškio teatro režisierius Rytis Saladžius. Mėgėjų teatre – ką tik festivalyje „Theater Cluster“ antrą kartą pažiūrėtas sukrečiantis kataloniečių trupės „Tràfec-Teatre“ spektaklis „ASSAIG T4“ apie konclagerį, kuris liko žmonių sapnuose ir sielose visam gyvenimui. Turiu savo „dėžutėje“ keletą spektaklių, kurie liko visam gyvenimui. Pavyzdžiui, atsimenu, kokį režisūrinį katarsį išgyvenau žiūrėdama Oskaro Koršunovo spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, – visą laiką prasėdėjau išsišiepusi nuo pasigėrėjimo žaižaruojančia režisieriaus fantazija. Artimiausias mūsų su dukra planas-chuliganas – rasti laiko pasižiūrėti to paties Koršunovo „Išvarymą“.

Korifėjai? Nebūsiu labai originali. Koršunovas. Cholina. Dabar madinga mėgti Nekrošių, bet man jis patiko ir iki mirties. Giniočio humoro jausmas ir taiklumas nepralenkiami. Žodžiu, niekuo nenustebinsiu. Aišku, labai stengiuosi pamatyti Lietuvoje kuriamus miuziklus. Na, o knygos – mano atostogų ir retų laisvų poilsio dienų šventė. Man jų dažnai dovanoja, jos guli, kaupiasi ir būna „suvalgomos“ per atostogas. Kitu metu tiesiog skaitau arba rašau tai, kas susiję su projektu, prie kurio dirbu.

– Ką planuoji grįžusi? Be Senųjų metų palydų.

– Pirmas mano darbas ne palydos. Aš atsakinga už kultūros sostinės uždarymo šventės režisūrą. Nepaisant to, kad oficialiai dar nedirbu Rokiškio kultūros centre, tokio mąsto šventei teko pradėti ruoštis kur kas anksčiau. Idėja jau gimusi, pagrindiniai apmatai yra, pirmadienį prasidės konkretus intensyvus darbas su Kultūros centro komanda.

Po Naujųjų tęsis įprastinis centro darbinis sezonas – valstybinės šventės, teatrų festivalis. Pirmiausia teks galvoti apie planinius renginius, aš juk – įstaigos darbuotojas, ne laisvas menininkas. Bet juk „Eglė žalčių karalienė“ gimė Kovo 11-osios šventei. Ir, ko gero, tokia lietuviškumo dozė tada pasiekė kur kas daugiau širdžių nei minėjimas prie paminklo. Tą patį galiu pasakyti ir apie projektą „Paprastas pasaulis“ su folkroko grupe „Pievos“. Jei galvoje atsisakai šablonų, atsiveria krūvos galimybių.

Kol kas žinau tik artimiausius renginius. Iki šiol pilna koja dirbau Kupiškio kultūros centre, tad dar prireiks šiek tiek laiko, kad persijungčiau į Rokiškio aktualijas.

– Ir, aišku, apie palydas. Ko laukti, kodėl „Šrekas“?  

– Kodėl „Šrekas“? O kodėl ne? Jau tiek pasakų, mitų, legendų inscenizuota palydų renginiuose Rokiškyje, Kupiškyje, Pandėlyje, kad surasti įdomią istoriją darosi vis sunkiau. „Šrekas“, kaip viena iš galimybių, gulėjo galvos „stalčiuke“ ir laukė savo eilės. Kai renginyje sutinka dirbti balsingas ir šarmingas Rafailas Karpis, tas „stalčiukas“ atsidaro. Manau, jis bus tobulas Šrekas. Palydos turėtų būti linksmos.

– Tavo spektaklis „Legenda apie Marcelę“ dar visai šviežias. Ar viskuo patenkinta?

– Kai stovėjom apsikabinę prieš premjerą, aš aktoriams pasakiau, kad čia ne pabaiga. Mes tik pereinam į naują etapą. Dabar spektaklis augs ir keisis jau scenoje, nes kito kelio nėra. Tik atsiradus žiūrovui spektaklis gimsta iki galo, nes reikalingas atgalinis ryšys. Tik tada išryškėja, kas per ilga, kas nelabai aišku, kas trukdo ir pan. Aš esu iš tų režisierių, kurie neįkalina spektaklio premjeros gniaužtuose, toliau jį tvarko, keičia, tobulina. Niekada negalvoju, kad sukūriau nekritikuotiną šedevrą. Atvirkščiai. Štai ir dabar – ką tik gimusi „Marcelė“ iškart turėjo du didžiulius egzaminus –tarptautinius festivalius su tarptautine publika ir ekspertais. Išklausiau ne tik viešų ekspertų vertinimų, bet ir specialiai pasikalbėjau su kiekvienu atskirai – tuomet jie daugiau pasako ir duoda vertingų patarimų. Ir jau mano reikalas, kuriuos patarimus priimti, o kurių ne. Šiokių tokių korekcijų bus, bet jos tikrai nėra esminės, spektaklis nuo to tik įgis geresnį tempą, aiškesnius akcentus. Iš principo džiaugiuosi, nes sulaukėm gerų vertinimų ir stipraus palaikymo žmonių, kurių nuomonę labai gerbiu. Be galo didžiuojuosi savo aktorių komanda.

Projektą iš dalies remia

 

 

eglutė1

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Nebilys Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Nebilys
Nebilys

O kaip, ponia sugrįžote? Keturi žmonės, dirbę po 0,25 etato buvo iškviesti ir jiems buvo pasiųlyta: išeisit gražiuoju ar piktuoju. Taip atsirado reikalingas etatas.