R. Dovydėno archyvo nuotr.

– Kodėl Jūsų vardo ir pavardės nėra interneto enciklopedija vadinamoje „Vikipedijoje“? Ar todėl, kad karikatūristai veikia tyliai?

Anksčiau beveik kiekvienas laikraštis ar žurnalas mielai įsileisdavo karikatūristus į savo puslapius, mokėdavo honorarus. Dabar tokių žmonių mažai kam bereikia. Žinoma, žinių apie įžymųjį karikatūristą Joną Varną „Vikipedijoje“ galima rasti.

– Jei enciklopedijoje atsirastų Jūsų biografija ir prireiktų ją papildyti spalvingu gyvenimo įvykiu, kokį faktą rinktumėtės?

1988 m. per futbolo rungtynes laimėjau automobilį VAZ 218 – trijų durų, vadinamąjį „Žiguli“ markės aštuntuką. Tada žaidė Vilniaus „Žalgiris“ ir Odesos „Černomorec“. Rungtynės vyko centriniame „Žalgirio“ stadione, kuris dabar  sėkmingai išartas, o tame plote statomi daugiabučiai, biurai… Ten vyko tuometinis Sovietų Sąjungos futbolo čempionatas. Žalgiris laimėjo 2:1, ir aš laimėjau.  Nuvažiavau į rungtynes autobusu, grįžau nuosavu automobiliu (juokiasi – aut. past.). Buvo galima išlošti ne tik automobilį, bet ir kamuolių bei kt. Turėjau du bilietus, vienas pasitaikė be laimėjimo. Automobilį atidavė iškart. Nemokėjau vairuoti, tad, visa laimė, buvau su vairuojančiu draugu. Deja, jis nebuvo pasiėmęs vairuotojo pažymėjimo, todėl loterijos organizatoriai mus pavežė iki jo namų, draugas pasiėmė dokumentus ir sėkmingai su juo atvažiavome į Paluknį (Trakų r.), kur gyvenu iki šiol. Žmoną ištiko šokas – ji nepatikėjo mano sėkme.

– Kiek laiko automobilis ištarnavo?

Prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis, daug kas man sakė – parduok, ateis laikas, galėsi nusipirkti kokį nori ir už kiek nori. Gatvėse stabdydavo rusai, baltarusiai ir prašydavo parduoti. Kartą nuvažiavau į parduotuvę pirkti detalės, man paaiškino, kad detalių neturi, nes tokių mašinų nebėra… Sakau, kaip nėra, aš turiu! Tada susimąsčiau, kad nebeverta jos laikyti. Pardaviau. Išvažiavo į Rusijos gilumą. Kai laimėjau, stadione už ją siūlė 17 tūkst. rublių. Gal būčiau savotiškai išlošęs? Buto neturėjome, už tą sumą jį buvo galima nusipirkti. Bet ir mašinos reikėjo – gyvenau Trakų rajone, šeimoje augo du vaikai, tėvai – Rokiškio rajone. Važinėti pas juos autobusu su mažais vaikais būdavo kančia. Kai mašina nukrito kaip iš dangaus, gavau vairuotojo pažymėjimą ir važiuodavau.

– Ar esate iliustravęs rimtų, su humoru nesusijusių knygų?

Šis tas yra: Grigorijaus Osterio „Matematikos uždavinynas“, Klemenso Vaupšo „Naminio salyklinio alaus darymas“, Onos Kazlienės „Ekologinės gyvulininkystės pradžiamokslis“. Rokiškėnas Stasys Varaneckas išleido knygelę „Pašilių naujienos“, ant jos viršelio mano piešinys. Tiesa, tai jau humoristinė knyga.

– Jūsų karikatūros pardavinėjamos netgi aukcione Vilniuje?

Ne visų karikatūrų kelius žinau. Jonas Varnas yra skambinęs ir klausęs, ar neprieštaraučiau, kad kai kas jų įsigytų. Kai kurios nukeliavo į užsienį. Kaupiu tas, kurios publikuojamos „Valstiečių laikraštyje“. bVisų nesurinksiu ir nemanau, kad yra prasmė.

– Kas įsigyja karikatūrų? Jei skelbiami aukcionai, vadinasi, yra poreikis.

Įsigyja pirmiausiai tie, kurie turi humoro jausmą. Vieni renka tapybos darbus, kiti kolekcionuoja skulptūras. Matyt, yra renkančiųjų ir patikusias karikatūras.

– Ar esate sulaukęs užsakymų?

Artimame rate – taip. Dažniausiai prašo šaržų, bet, dovanokit, neturiu tokios gyslelės. Mano braižas kitoks, esu laikraščio dailininkas, pagal galimybes dalyvaujantis parodose. Jų būna balandžio 1-osios proga ir neeilinių (jas skelbė Lietuvos bankas, Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos ministerijos…)

– 2016 m. Krašto apsaugos ministerijos skelbtame humoristinio piešinio ir karikatūros konkurse tema „Humor militaris: informacinio karo fronte“ pelnėte piniginį prizą, nes jūsų piešinys „Infominos“ surinko daugiausiai balsų internete. O kokie santykiai su politikais? Iš jų subtiliu humoro jausmu išsiskirdavo Česlovas Juršėnas, surengęs draugiškų šaržų ir karikatūrų parodą apie save. Ar yra daugiau humorą mylinčių politikų?

Juršėnas yra surinkęs karikatūras apie save ir jas išleidęs knygutėse „Česlovas Juršėnas su plaktuku ant Seimo šieno“, „Kodėl nerauda Česlovas Juršėnas?“ Vieną tokią su jo autografu turiu. Dabar jis retai pasirodo viešumoje, bet būdavo laikas, kai  apsilankydavo kiekvienoje balandžio 1-osios proga surengtoje karikatūrų parodoje. Manau, Juršėno niekas neaplenks, dabar tokio kalibro politikų nesimato. Nebent Vytenis Andriukaitis. Vytautui Landsbergiui, manau, humoro jausmas svetimas.  Apskritai dabartinė politika keičiasi, ateina daug jaunų žmonių. Nežinau, koks bus išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos požiūris… Tačiau ne man spręsti. Yra vilkai-karikatūristai  – Vytautas Jurkūnas, Jonas Varnas… Jie spaudoje pripieš.

Būdavo transliuojama Vytauto Gerulaičio laida  „Vakaro autografas“, joje teko dalyvauti ir kartu su žurnalistais, politikais kalbėtis apie karikatūros meną. Šią laidą dar galima rasti LRT „Mediatekoje“.

– Vyksta įvairūs dailės plenerai. Medžio ar akmens skulptoriai gali mėnesį darbuotis prie vieno kūrinio, bet neteko girdėti apie karikatūristų plenerus. Ar tai momentinė kūryba?

Mes, karikatūristai, kuriame savuose kambarėliuose, darbe. Nebūna, kad susirinktume į plenerus. Dabar, kalbėdamas su jumis, galiu piešti, tam nereikia specialaus susibūrimo.

– Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, daugmaž 64 metų sulaukę vyrai išeina užtarnauto poilsio (R. Dovydėnui 62 metai – aut. past.). Sunkiai įsivaizduoju besiilsintį karikatūristą-pensininką…

Šių žmonių mokyklos neruošia, jie neturi tokio diplomo. Tai daugiau gyvenimo būdas. Kai kam – pragyvenimo šaltinis. Karikatūristui nėra amžiaus cenzo,  sulaukęs tam tikrų metų, jis neprivalo padėti teptuko.

– Sakėte, pokalbio metu galite nupiešti karikatūrą. Gal pabandykite….

Na ir ką?..

– Pavyzdžiui, Rokiškio ir kiškių tema.

Būtų galima sukurti piešinių seriją su kiškiu… Gal jį pavaizduočiau graužiantį Rokiškio stendą? Ką gali žinoti, gal bėgdamas pro šalį nuspyrė aukštaitį ir aukštaitę (medines, jau nugriuvusias Ipolito Užkurnio skulptūras, stovėjusias Rokiškio prieigose, – aut. past.)? Galima sugalvoti ir absurdiškesnių nutikimų.

– Ar yra išleistas jūsų pieštų karikatūrų leidinys ar knyga?

– Kol kas autorinės knygos nėra. Bet turiu mintyse, kad reikėtų išleisti – gal 65-mečiui ar 70-mečiui. Nuo 1980 m. dalyvauju parodose Lietuvoje (ir ne tik), todėl  karikatūrų galima rasti jų kataloguose, Rokiškio literatų kūrybos almanachuose, spaudoje.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.

Projektą iš dalies remia

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie