Kaziukas jaunystėje ir senatvėje.

Nestandartinė asmenybė

K. Paunksnis gimė 1907 m. gegužės 1 d. Duokiškio apylinkėse. Jo gimtasis kaimas, kaip ir pavardė, vadinosi Paunksniai. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai ir bent vieną vaiką galėjo leisti į mokslus. Pasirinkimas krito ties Kazimieru, guviausio proto sūnumi, kuris turėjo nedidelį fizinį trūkumą – kuprelę. Tėvai sumąstė, kad nestiprios sveikatos sūnus bus prastas ūkio paveldėtojas, tad nusprendė jį išmokyti.

1919 m. K. Paunksnis tapo Rokiškio gimnazijos mokiniu. Kazimierui didžiausias autoritetas buvo piešimo mokytojas Justinas Vienožinskis. Pastebėjęs išskirtinius berniuko gabumus piešti, mokytojas jį skatino, negailėjo profesionalių patarimų, suteikė tvirtus šio dalyko pagrindus. Ne mažiau įdomios Kazimierui buvo ir istorijos pamokos. Po Rokiškio gimnazijos prasidėjo mokslai Kaune: Vytauto Didžiojo universitete studijavo istoriją, o meno mokykloje – dailės dalykus. Pastarojoje jis vėl sutiko J. Vienožinskį. Dailininkas kraštietį savotiškai globojo, bet nuolaidų nedarė. J. Vienožinskiui patiko kruopštus K. Paunksnio piešinys, graikšti ornamentika, kaligrafiška rašysena, kuri vėliau ne kartą K. Paunksnį gelbėjo iš sunkios materialinės padėties.

Baigęs universitetą, dirbo M. K. Čiurlionio muziejaus dailės galerijoje, Kauno karo muziejuje. Arčiausiai širdies buvo archeologo darbas ir senųjų Lietuvos kultūros paminklų fiksavimas, todėl dalyvavo mokslinėse ekspedicijose, rašė mokslinius straipsnius juos papildydamas tiksliais vietovių bei radinių piešiniais. Su muziejininkais apkeliavo kone visą Lietuvą.

1941–1944 m. gyveno Vilniuje ir rūpinosi kultūros paminklų apsauga. Karo metu rūpintis kultūros paveldu galėjo tik naivuolis arba atkaklus ir tam darbui pasišventęs žmogus. Prie pastarųjų reikėtų priskirti K. Paunksnį. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje grįžęs į gimtinę, jautėsi atitrūkęs nuo aktyvios veiklos, bet ryšių su draugais nenutraukė. Toliau susirašinėjo su poetu, vertėju Aleksiu Churginu, rašytoju Kostu Korsaku, skulptoriumi Robertu Antiniu ir kitais įžymiais žmonėmis. 1945-ųjų pabaigoje jam siūlyta persikelti į Vilnių ir dirbti etnografijos muziejuje, bet Kazimieras neramius pokario metus nusprendė praleisti tėviškėje.

Atleidžiamas iš Rokiškio muziejaus direktoriaus pareigų, jis atsisakė pasiūlymo šiame muziejuje eiti mokslinio darbuotojo pareigas ir, grįžęs į Duokiškį, pasinėrė į kūrybą: liejo akvareles, piešė apylinkėse buvusius senųjų kalvių kaldintus, dievdirbių ir medžio drožėjų sukurtus kryžius, mažosios architektūros detales. Vėliau pats pradėjo drožti rankšluostines, kočėlus, kultuves, ėmėsi skulptūros. Medžio drožyboje atsispindėjo jo kaip kūrėjo individualybė, filosofija, paremta archajiškais ornamentais. Keliai į parodas atsivėrė po 1970 m., kai buvo priimtas į Liaudies meno draugiją. Dalis darbų iškeliavo į privačias kolekcijas arba tapo garbingomis dovanomis. Rokiškio krašto muziejus saugo 125 šio menininko kūrinius: 61 medžio drožinį ir 64 piešinius.

Nepaprastai mėgo knygas. Biblioteką komplektuoti pradėjo dar studijuodamas ir kaupė iki gyvenimo pabaigos. Joje buvo itin vertingų knygų su žymių mokslininkų autografais.

Mirė 1988 m. sausio 31 d., palaidotas Duokiškio kapinėse, šalia tėvų ir plačios giminės.

Tai buvo charizmatiška asmenybė, laisvas žmogus, numojęs ranka į aplinkinių  nuomonę, apie save ir kitus sakęs tai, ką galvoja.

Dievas Kazimierui kuprelę uždėjo, bet kitur atseikėjo

Muziejininkė Ona Mackevičienė, dirbdama Rokiškio krašto muziejuje, nemažai bendravo su K. Paunksniu, yra apie jį rašiusi, pasidalinusi prisiminimais.

– Kokios buvo K. Paunksnio asmeninės savybės?

– Į Rokiškį atvykau 1968 m. Tuo metu muziejuje dirbo nelabai daug žmonių. Man teko domėtis etnografija ir kuruoti vadinamąjį liaudies meną (tautodailę). Teko zonduoti rajono įdomesnes asmenybes, nes iš tikrųjų kultūra ir laikosi ant įdomių žmonių pečių. Paprasčiausiai autobusu nuvažiavau į Duokiškį, atėjau į Paunksnių trobą. Seserys sako: „Tu be reikalo atsigrūdai į tą mūsų kaimą.“ Tai kur man rasti Kazimierą? Negaliu prasilenkti… Jos patarė ieškoti Duokiškio miestelyje. Ten jį ir radau. Jis sėdi pas savo pažįstamą kieme ant kaladės. Klausiu: „Ar kartais nematėte Kazimiero Paunksnio?“ Tas, kuris sėdėjo ant kaladės, gudriai primerkė akis ir šypsosi. „O tai kam tau reikia to Paunksnio?“ – klausia. Pasisakiau, kad esu iš muziejaus, nauja darbuotoja ir noriu susipažinti su įdomiais rajono žmonėmis. Jis vėl klausia: „O tai kas tau sakė, kad Paunksnis yra įdomus?“ Jam paprasčiausiai norėjosi išsiaiškinti, ar verta su manimi prasidėti. Aš šnekuosi su Paunksniu ir nežinau, kad tai Paunksnis. Kai jis atsistojo, tada supratau, nes man jau buvo minėję, kad tai bus nedidukas, kuprotas vyrukas. Klausiu: „Kodėl nepasisakėte, kad esate Paunksnis?“ Sako: „Kiekvienai mergai ir pasisakysiu, kas esąs.“ Tokia pirmoji pažintis mane įdomiai nuteikė, nes supratau, kad tai šelmis, turintis paslapčių. Mūsų bendravimas tęsėsi iki jo mirties.

– O kodėl jis buvo paskirtas muziejaus direktoriumi?

– Negaliu pasakyti, esu ne šio krašto žmogus. Manau, intelektualesnio žmogaus tuo metu Rokiškyje nebuvo.

– Iš ko jis pragyveno, kai buvo atleistas?

– Jie (seserys ir jis – aut. past.) turėjo nedidelį ūkelį, kokį leisdavo turėti kolūkiečiams. Laikė karvę, kitokių gyvuliukų, taigi kukliai gyveno. Turėjo labai gerą ranką, mokėjo piešti, tad apipavidalindavo tuomet įprastas garbės lentas, Duokiškio kolūkio vaizdinę medžiagą. Už tai jam primokėdavo. Jo poreikiai buvo kuklūs, minimalūs, jam visada visko užtekdavo.

– Rokiškio krašto muziejuje saugomi jo piešiniai su įvairiais prierašais. Pavyzdžiui: „Rokiškio raj. Duokiškio kol. Duokiškio km. Šukyčių Veronikos ir Onos gyvenamojo namo langas“ (kalba netaisyta – aut. past.). Piešinyje – vien tik langelis ir sienos fragmentas. Ar tai jo paties sumanymas fiksuoti medinės architektūros detales?

– Jis buvo dirbęs Karo muziejuje (dar iki Antrojo pasaulinio karo), taigi turėjo tvirtus muziejininkystės pagrindus, muziejinio darbo patirties. Važinėjo su ekspedicijomis po visą Lietuvą. Žinojo, kad tokie dalykai (ypač medžio drožiniai – medinė ornamentika, mažoji architektūra) turi išliekamąją vertę. Jis puikiai tai suprato ir kalbėjo: „Geležis išliks, o medis gali greitai dingti, todėl man reikia labai skubėti, labai greitai piešti.“ Jis ne veltui mokėsi Kaune, dailės mokykloje, Vienožinskis buvo jo globėju. Matė, kad šitas žmogus turi labai didelį talentą. Už tai jo piešiniai kruopštūs, preciziški. Beje, jis bendradarbiavo rengiant enciklopediją, tą, kurią mes dabar vadiname Bruklino enciklopedija. Ten yra jo piešinių. Jei reikėdavo pavaizduoti archeologinius radinius, Paunksnis ne tik tekstus rašydavo, bet ir iliustruodavo.

Nežinau, kas jam labiau patiko: ar vadinamoji apvalioji skulptūra, ar bareljefai ir pan. Bet galiu pasakyti viena – jis nepaprastai mėgo liaudies ornamentus: saulutes, žvaigždutes, žalčius, persipynimus, kitus simbolius. Juos visur stengėsi panaudoti. Net apvalioji skulptūra – kunigaikščiai, karaliai – papuošta tautiniu ornamentu.

– Sklando sparnuotos  istorijos apie tai, kad pažinojo begalę to meto įžymių žmonių, netgi rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto šuniuką pavedžiodavo…

– Su kuo jis tik Kaune nebendravo! Jis buvo savotiškas bohemos žmogus, turėjo aštrų protą, aštrų liežuvį, labai greitai mokėjo atsikirsti, pasakyti. Gražiai, neužgauliai.  Tačiau jei kas įkyriai lįsdavo į jo dūšią, tam negailėdavo aštraus sarkazmo. Šie bruožai labai domino meno žmones – dailininkus, rašytojus – ir jiems imponavo. Laisvė, noras sakyti teisiai, drąsiai, „į tašką“. Paprastai gyvenime taip yra: jei dievulis vienoje vietoje atima, kitoje kompensuoja. Kazimierui kuprelę uždėjo, bet atseikėjo  kūryboje, pažiūrose. Tai buvo labai gilus žmogus.

– Su kuo bendravo Duokiškyje?

– Tų nutikimų tiek ir tiek. Visas Duokiškis kalbėdavo, kad Paunksnis su klebonu Neniškiu po apylinkes važinėdavo motociklu ant vieno rato. Klebonas turėjo motociklą, regis, „Iž“. Suprantat, Duokiškyje nebuvo tiek daug žmonių, galinčių atitikti Paunksnio keliamus reikalavimus. Abu labai susidraugavo, nes turėjo bendrų dalykų: mokėjo užsienio kalbų, buvo apsišvietę, sutapo interesai, mėgo pasivažinėti. Žmonės sakydavo: „Jei girdim motociklo garsą, tai žinom, kad važiuoja abu – Paunksnis su klebonu.“ Jam buvo patogu su kunigu bendrauti, nes gaudavo informacijos, be to, klebono motociklu būdavo lengva pasiekti pačius atokiausius Duokiškio vienkiemius.

– Ar įžiūrite sąsajų su kito kūrėjo – Liongino Šepkos – asmenybe?

– Ko gero, sąsajų turėjo. Jie buvo šiek tiek paslaptingi. Ir vienas, būdavo, nusišypso, ir kitas… Vis prisimenu Šepkos šypseną: šypsojosi lūpomis, primerkęs akis. Tą patį darydavo ir Paunksnis. Jie gyveno savyje, jų mintys tarsi atgaivindavo, varydavo į priekį. Manau, jie kurdami šypsojosi, džiaugėsi, išgyveno… Į gyvenimą ir poelgius žiūrėjo šypsodamiesi.

Ona Mackevičienė

 

Šviesuolį vadino Kaziuku

Istorikė Birutė Kairienė (buvusi Lapinskaitė) K. Paunksnį prisimena iš vaikystės – jų kaimus teskyrė pusė kilometro.

– Kaip esate susijusi su K.Paunksniu?

– Esu kilusi iš Lapienių kaimo. Mūsų su Kazimieru kaimus skyrė daugiausiai pusė kilometro. Visą laiką bendraudavome kaip su kaimynais. Taip sutapo, kad Paunksnių kaime gyveno vien Paunksnių pavardę turintys žmonės.

Jis buvo mažo ūgio, su kuprele, fizinio darbo nebūtų galėjęs dirbti dėl savo sveikatos. Visi vadino Kaziuku, bet iš tikrųjų tai buvo žmogus, kurį vertėtų vadinti tik Kaziu, o gal ir Kazimieru. Jis mėgdavo ateiti ir kalbėtis su mano tėveliu, man labai patikdavo klausytis jo pasakojimo manieros. Jis pažinojo labai daug tarpukario žymių žmonių. Iš tų laikų, kai dirbo Kaune muziejuje, pripasakodavo visokių istorijų: kaip būdams mažo ūgio pralįsdavo į restoraną ir pamatydavo besivaišinantį prezidentą Smetoną ir kitų. Nežinau, ar tai visada būdavo tiesa. Kai kurie kaimo žmonės tuo netikėdavo, nes ne visi žinojo, kad jis baigęs Vytauto Didžiojo universitetą. Aplinkiniai įsivaizdavo – jei gyvena kaime, tai vargu ar baigęs mokslus. Laikui bėgant supratau, kad buvo kitos priežastys, kodėl jis apsistojo kaime.

Šeimoje augo trys seserys ir du broliai. Tik vienas brolis sukūrė šeimą. Kazimieras liko gyventi su seserimis. Jos pasistatė pirtelę, o jis ten įkūrė muziejų. Dėl to amžinai konfliktavo su seserimis. Ne kartą viešėjau tame muziejuje. Atsimenu, buvau abiturientė, jis man pirštu rodė žymių žmonių nuotraukas: „Čia Justas Paleckis, jis išgelbėjo mūsų šeimą nuo tremties. Būtų išvežę, bet aš nuėjau pas Paleckį…“  (J. Paleckis – politikas, aktyviai prisidėjęs įvedant sovietinę santvarką Lietuvoje – aut. past.). Tikrai būtų ištrėmę, nes Paunksniai turėjo daug žemės. Kadangi Kazimieras buvo archeologas, tai muziejuje buvo prikaupęs kirvukų. Dažnai pasakodavo apie J. Tumą-Vaižgantą (Vaižgantas mėgo savo krašto žmones). Jam labai patikdavo Vaižganto kūryba, ragindavo skaityti „Dėdes ir dėdienes“ sakydamas, kad ten visa teisybė apie lietuvišką kaimą parašyta. Skaičiau Paunksnio prisiminimų. Žinokite, labai jaučiasi Vaižganto stilius.

– Minėjote, kad jį pažinojote nuo vaikystės. Galbūt nemažai įvykių išblėso iš atminties, tačiau kokie epizodai labiausiai įstrigę?

– Mano krikšto tėvas buvo apylinkės pirmininkas, nors mokyklą buvo lankęs tik dvejus trejus metus. O universitetą baigęs Kaziukas dirbo jo sekretoriumi. Rokiškyje vykdavo kursai pirmininkams ir sekretoriams. Kaziukas ten sėdėdamas ir klausydamas piešdavo, kol lektoriams trūkdavo kantrybė. Kartą, lektoriui ėmus aiškinti apie Stalino raštus, Kaziukas jį pradėjo papildyti, nes ir pats tuos raštus buvo skaitęs (iš tiesų jo muziejuje Stalino raštus mačiau). Lektorius liepęs pirmininkui daugiau šito sekretoriaus į kursus nebesiųsti, nes įvedąs per daug destrukcijos.

Vaikščiodavo apsiavęs kerzinius batus, apsimovęs galifė kelnes ir apsirengęs į šiuolaikinį treningą panašų švarkelį. Išorinėje jo kišenėje visuomet turėdavo įsikišęs pieštuką ir sąsiuvinį: kažką įdomaus išgirdo – užsirašė, pamatė – nupiešė. Prieš valstybines šventes, pavyzdžiui, Gegužės 1-ąją, nupiešdavo užsakytus Lenino portretus, bet pinigų už tai neimdavo. Sakydavo: „Nevertas, kad už jį imčiau pinigus.“ Apskritai galbūt jis iš viso neimdavo pinigų. Yra nupiešęs XIX a. mano prosenelių pirkią, paveikslą padovanojo, pinigų neėmė. Liūdna, kad šiandien nebėra  tų jo nupieštų trobesių, mediniai kryžiai nugriuvę, neliko ne tik jo gimtojo Paunksnių kaimo, bet ir kitų kaimų, po kuriuos nuo ryto iki vakaro vaikščiojo ieškodamas istorijos pėdsakų.

Daug žinojo, galbūt kai kada ir pafantazuodavo. Kai pradėjau studijuoti istoriją Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, pradėjo kalbėti kaip su sau lygia. Vis klausdavo, ar skaičiau Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Kurgi aš būsiu skaičiusi! Visų pirma net nežinojau, kad tokia yra. Antra, jei studentui neliepia, tai jis ir neskaito. Jau dirbdama A. Šapokos gimnazijoje Utenoje pradėjau rūpintis muziejaus įkūrimu ir prisiminiau Paunksnio pasakymą, kad vieną egzempliorių jis palikęs Rokiškio muziejui. Su mokiniais lankydamasi muziejuje paprašiau 1936 m. „Lietuvos istorijos“ leidimo, o ten tikrai buvo užrašyta: „Ponui Kazimierui Paunksniui nuo  Adolfo Šapokos“. Tarp jų tik vienerių metų skirtumas, kartu studijavo VDU. Manau, jiedu tiesiogiai bendravo. Kartu studijavo ir dabartinio kardinolo Audriaus Juozo Bačkio tėvas. Manau, yra ir daugiau tarpukario žymių žmonių, su kuriais Paunksnis bendravo.

– Ar yra daugiau prasitaręs apie vadovavimą Rokiškio muziejui ir apie tai, dėl ko buvo atleistas?

– Vokiečių okupacijos metais daugumą specialistų perkėlė dirbti iš Kauno į Vilnių. Vėliau tokie žmonės tapo sovietinės valdžios priešais. Matyt, kad išvengtų nemalonumų, Paunksnis grįžo į kaimą. Tai supratau tik vėliau. Jis tiko dirbti Rokiškio muziejuje, nes pagal specialybę buvo istorikas archeologas. Man yra sakęs, kad jam dirbant direktoriumi siūlę stoti į komunistų partiją. Stoti negalėjo ir dėl įsitikinimų, ir dėl to, kad kilęs iš buožių šeimos.

– Paunksnis turėjo nusipirkęs asiliuką. Ar jį įsigijo jau po darbo muziejuje?

– Taip.  1975–1976 m. jau jį laikė. Turėjo keistumų… Tarpukariu, kai dirbo Kaune, muziejuje, gaudavo nemenką atlyginimą. Tėtis pasakojo, kad, parvažiavęs į Šv. Onos atlaidus Duokiškyje, Kaziukas išsikeisdavo daug smulkių litų monetų. Eidamas nuo bažnyčios parduotuvės link, jas barstydavo, vaikai puldavo į kelio dulkes rinkti pinigėlių, o Kaziukui – juokas ir pasididžiavimas. Turėjo išdidumo. Mūsų kaime gyveno ir kitas žmogus su kuprele. Irgi „prie meno“. Droždavo šaukštus, pindavo skrybėles. Kai mirė, artimieji norėjo perduoti jo drabužius Kaziukui. Kaziukas neėmė, sakė, nereikia. Jam užteko to, ką turėjo.

– Kaip Jūs pasukote istorikės keliu?

– Man labai patiko Duokiškio mokykloje istoriją dėsčiusi Irena Janukėnienė. Ji pirmoji įvertino Kaziuko išsilavinimą, surinktą medžiagą. Ji buvo respublikoje žinoma mokytoja, Duokiškyje surengusi Lietuvos istorijos mokytojų kursus. Supažindinti su Duokiškio krašto istorija buvo pakviestas ir Paunksnis. Tąkart mokytojai užrašinėjo tautosaką, aprašinėjo bažnyčios, kapų istoriją. Vėliau Janukėnienė prižiūrėjo Kaziuko kapą, mokykloje įkūrė muziejų ir rūpinosi jo atminimo ir kūrybos išsaugojimu. Mokytoja iškeliavo anapilin palikdama savo darbus tęsti mokinei Giedrei. Duokiškio kultūros centro vadovė Giedrė Dagienė – duokiškietė, augo labai gerbiamoje, muziką, dainą ir meną mylinčioje šeimoje. O vyresnės kartos žmonės prisimena ir Giedrės senelius, puikius visos parapijos giedotojus. Giedrės dėka Duokiškis garsėja „Duokiškio baladėmis“, kurios kiekvieną vasarą sukviečia iš įvairių Lietuvos kampelių žmones sugrįžti į gimtąjį Duokiškį. Kol yra tokių žmonių, istorinė atmintis bus išsaugota.

Ypač suprato ir vertino tautos dailę

Giedrė Dagienė, Duokiškio kultūros centro vyr. specialistė kultūrai, sako, kad anuomet kito tokio šviesaus, išsimokslinusio žmogaus kaip K. Paunksnis apylinkėse nebuvo.

– Kuo Kazimieras Paunksnis svarbus Duokiškio kraštui?

– Duokiškio kultūros centro salėje veikia stacionari K. Paunksnio darbų paroda.  Kaziukas ypač suprato ir vertino tautos dailę. Piešė, kad istorijai išliktų mediniai ir kaltiniai kryžiai, medinės architektūros puošybos elementai. Jis – mūsų krašto istorinės atminties sergėtojas. Tai atskleidžia jo posakis: „Lietuvybė man brangesnė už gyvybę.“

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie