blank

Šie metai, sako L. Klimka, mūsų krašto kultūros renginiuose yra sureikšminti kaip UNESCO paveldui skirtieji. O varpai – labai vertingi pasaulinio paveldo objektai, sukaupę savyje technologijos, dailės, istorinės atminties ir net raštijos verčių aspektus. Gaila tik, kad, įkelti į bokštų aukštybes, jie girdimi, bet dažniausiai nematomi.

Kas geriau, jei ne pats autorius – varpų tyrinėtojas – gali mūsų mintis vedžioti po bažnyčių varpines, bokštus ir klausyti jų skambesio…

„Užkopus į varpų bokštą“

 Libertas Klimka

Knygoje aprašiau vertingiausius istorinius Lietuvos bažnyčių bokšto varpus ir su jais sujungtus laikrodžius bei varpų naudojimą bažnytinėje liturgijoje, varpų liejybos istoriją, garsiausius  meistrus, liejyklas, varpo garsų galią, legendas ir tikrus nutikimus. Beje, daugiausia medžiagos surinkau mano senelių, tėvų žemėje – Aukštaitijoje. Tad „Gimtojo Rokiškio“ redakcijos prašymu išsamiau pristatau šį originalų ir neįprasto formato (su varpų skambesio įrašais „Barcode“ programėle išmaniajam telefonui) leidinį.

Apie įvaizdį

Varpo kaip nepriklausomybės šauklio įvaizdi, buvo plačiai naudotas lietuvių tautos atgimimo istorijos kelyje. Jo pradžioje, 1889–1906 m., – Vinco Kudirkos leidinio „Varpo“ raginimas: „Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu, Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…“ 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Amerikos lietuviai nutarė jaunajai valstybei padovanoti Laisvės varpą su įrašu „O, SKAMBINK PER AMŽIUS / VAIKAMS LIETUVOS, / KAD LAISVĖS NEVERTAS, / KAS NEGINA JOS“. 1920 m. jis buvo atgabentas į Lietuvą su priesaku įkelti į Gedimino pilies bokštą. Pasaulyje tik trys tokie besą: JAV, Meksikoje ir Lietuvoje. Šis ypatingas istorinės atminties objektas turėjo didelės reikšmės mūsų tautinės tapatybės stiprinimui; gali tam pasitarnauti ir šiandien, girdimas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus bokšto Kaune.

Gūdžiuoju sovietmečiu bažnyčių varpams neleista skambėti. Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją, pažymint, prie liepsnojančių laužų šalia Seimo rūmų nuskamba 13 dūžių iš sušaudyto varpo. Į Atminimo stelą ant kalvelės prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato taip pat įkeltas varpelis… Štai kokiu svarbiu simboliu varpas tapo Lietuvos nepriklausomybės kovų kelyje ir modernios valstybės tapsmo istorijoje.

Ne tik bažnyčios varpinėj

 Bažnytinis varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis. Jo prakilnūs garsai nuteikia maldai, susikaupimui, atminimui, perteikia kokią svarbią žinią. Varpo gausmas, aidintis iš bažnyčios bokštų, – tai lyg Dievo balsas žmonėms. Tradiciškai varpo dūžiais tris kartus per dieną tikintieji kviečiami Viešpaties angelo maldos. Varpais skelbiami ir svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai gaisro, kitų nelaimių metu. Išplitus miestų magdeburginėms privilegijoms, varpus pradėjo naudoti ir miestų magistratai. Dažniausiai jie būdavo sujungiami su rotušės bokšto laikrodžiu, miesto savivaldos simboliu. Pagal jo dūžius atsiverdavo miesto vartai, prasidėdavo prekymečiai, miesto magistrato ir amatų cechų narių susirinkimai. Tai miesto gyvenimo pulsas!

Supasaulietinus varpus, prasiplėtė ir jų panaudojimo sritys. Rotušėse varpas tapo muzikos instrumentu. Varpai buvo įkelti ir į gaisrinių bokštus, atsirado laivuose, geležinkelio stotyse. Pašto trakte maži, bet skambūs varpeliai tilindžiuodami reikalaudavo skubantiems diližanams atlaisvinti kelią. Tokie pat ir mokyklose skelbdavo pamokų pradžią ir pabaigą. Tautiniuose papročiuose varpelis taip pat surado savo vietą: juo būdavo kviečiami kaimynai į gegužines pamaldas, o spalio 4-ąją, šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną, pašventinami dirbami laukai.

Smarkiai sureikšminus varpus, jie pradėti gaminti kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Varpai liejami iš bronzos (78 proc. vario ir 22 proc. alavo; lydymosi temperatūra yra 1200 laipsnių Celsijaus); tokie – patys skambiausi ir atspariausi skilimui. Liejimo formos daromos iš molio, lajaus ir vaško. Liejant varpą buvo įprasta įrašyti pagaminimo metus, liejyklos vietą, užsakovų vardus, paskirties bažnyčią bei tradicinę lotynišką frazę Me fecit…(Mane nuliejo).

Apmaudu, tik nedaug mūsų bažnyčių varpinių taip sutvarkyta, kad varpus būtų galima apžiūrėti. Varpų tyrinėjimas – kampanologo darbas, kurį atlieka šia paveldo sritimi susidomėjusių žmonių draugija „Societas kampanarum Lithuania“, įkurta 2017 m. Malonu pastebėti, kad draugijos prezidentas yra rokiškietis Leonardas Šablinskas; tad nemažai kampanologinių renginių vyksta būtent Rokiškyje.

Jūžintų varpas liepė „Tan galan…“

Europoje varpui priskiriama maginė ar sakralinė galia yra vienas universaliausių religinių bruožų, besiremiančių prosenovišku tikėjimu. Esą metalo skambesys galįs įveikti kerus, o keliamas triukšmas – išvaikyti demonus. Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, suvaldo audras ir kitas gamtos stichijas. Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais.

Nenuostabu, kad varpai tapo apipinti ir spalvingais liaudiškais tikėjimais. Lietuvoje tikėta, kad varpo balso bijo raganos ir velniai, kad mirusio žmogaus vėlė varpo garsais skrendanti į dangų. Labai įdomius tikėjimus etnografai užfiksavo ir mūsų laikais. Štai Lietuvos pietinėje dalyje manoma, kad kerštaujant galima priešui ligą ar nelaimę „užzvanyti“, slapčia pririšus maišelį su monetomis prie skambinamo varpo virvės. Ir vagystę galima pagarsinti varpams skambant, –  žinomas paprotys šiaurinėje Lietuvos dalyje. Varpų reikšmę bendruomenės gyvenime įprasmina ir tokios smagios liaudiškos mįslės: „Kiauram kalne vilkas geležinis, su praskelta galva, uodega kanapine, labai graudžiai kaukia – žmones iš apylinkių šaukia“; „Geležinis eržilas su linine uodega padangėmis žvingauja“; „Cingu lingu ant aukšto kalno, sidabro galva, kanapių uodega“, „Juodas gaidys ant tvoros tupi, uodega iki žemei, balsas iki dangaus“.

Tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Per ledą vežti rogėmis įlūžę Alvito, Kiauklių, Skapiškio, Platelių, Varnių varpai. Jie atsiliepią balsu „Skendau, brolau!“ sekmadienio vidurdienį parapijos varpams. Galima manyti, kad tai istorinių įvykių aidai, atspindintys religinių konfesijų nesutarimus, gal ir ginčus dėl šventovių priklausomybės.

Seniau kiekvieno kaimo bažnytinė bendruomenė negailėdavo pinigų geriems varpams, jiems įsigyti, didžiuodavosi savųjų varpų skambumu, girdimumu. O iš kaimyninių bažnytkaimių ir nepiktai pasišaipydavo, pamėgdžiodami jų varpų dūžių garsus.

Štai Jūžintų varpas vis liepiąs: „Tan galan, tan galan!“ O rokiškiečiai taip džiaugėsi savuoju varpu:  „O kaip linksma to adyna, to adyna, / Kad jau varpas gult vadina, gult vadina, / Bim, bam, baim, bam, baim, bam!“

O kodėl likus trims dienoms iki Velykų neskamba bažnyčių varpai? Atsakymas toks: „Jie tuo metu skrenda į Romą išpažinties.“

„Alaus“ ir „Girtuoklių“ varpai

Viduramžių mieste bokšto laikrodis net tik valandas varpo dūžiais pranešdavo, jam būdavo priskiriamos ir kitos pareigos. Pavyzdžiui, specialiu varpu skelbti karčemų ir smuklių atidarymo bei uždarymo laiką. Tada toks varpas vadinamas jau nebe šventu vardu, bet kitaip. Senajame Dancige (Gdanske) būta „Alaus“ varpo, Paryžiuje – „Girtuoklių“. Anglijos Olnio miestelyje 1445 m. viena moteriškė, išgirdusi Užgavėnių varpus, išbėgo į bažnyčią nenusirišusi prijuostės ir rankoje laikydama keptuvę su blynais. Nuo tada šiame miestelyje vyksta Blynų dienos lenktynės, kurioms pradžią duoda varpo dūžiai. Visos dalyvės turi ryšėti prijuostę ir skarelę, o bėgdamos su keptuve nuo turgaus aikštės iki bažnyčios, blynus joje apversti tris kartus. Laimi šeimininkė, pirmoji pavaišinusi karštais blynais varpininką, o prizas – karštas jo bučinys. 

Mechaninis laikrodis – viduramžių išradimas

Mechaninis laikrodis – ypatingas išradimas žmonijos istorijoje. Jis ne tik privertė žmogų ryškiau pajusti laiko tėkmę, bet ir išmokė laiką tvarkyti savo nuožiūra. Visų kitų miestų laikrodžius neabejotinai nurungė Strasbūras. Jo katedros laikrodis priskirtinas įstabiausiems žmogaus proto ir rankų kūriniams. Įrengtas 1354 m., laikrodis rodė valandas ir minutes, planetų padėtį dangaus sferoje. Maža to: valandas čia skelbdavo bronzinis gaidys, o trijų karalių figūrėlės vidurnaktį išeidavo nusilenkti Madonai. Vėlesniais laikais Strasbūro laikrodis tapo dar sudėtingesnis ir puošnesnis. Dvyliktą valandą prieš nuščiuvusią minią vykdavo ištisa laiko misterija. Šį viduramžių stebuklą atstatė meistras Žanas Baptistas Švilgė (1776–1856), firmos „Ungerer Freres“ įkūrėjas. Šios firmos laikrodis – Rokiškio bažnyčios bokšte; ir jis toks vienintelis Lietuvoje.

Varpų gaudesys Rokiškio rajone

Apie Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios laikrodį ir varpus visuomenei išsamiai aprašyta. Tad pirmosios pažinties su Rokiškio krašto varpais, aprašytais knygoje, kviečiu – užkopkime į kitus įdomiausius Rokiškio rajono bokštus.

Paties garbingiausio amžiaus varpas, iki neseno laiko tyrinėtojams visai nežinant, buvo prisiglaudęs Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčios nedidukėje akmenų mūro varpinėje. Manoma, kad šis varpas yra išlietas apie XIII–XIV amžių sandūrą, o gal siekia net ir karaliaus Mindaugo laikus. Taip sprendžiama pagal varpo formą ir virvele išspaustą kuklų pagražinimą. Liejinio paviršius šiurkštokas, o forma – tarsi šiaudinio avilio. Varpas nėra didelis: aukštis – apie 70 cm, skersmuo – 58 cm. Į Kriaunas bus atklydęs nežinomais istorijai keliais… Minint valstybės šimtmetį, jį visuomenė galėjo pamatyti Vilniaus operos ir baleto teatro fojė iškilmingo koncerto „Gloria Lietuvai“ metu. Šiuo metu varpas eksponuojamas Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose.

Garsusis Kamajų krašto priežodis „Kuc kuc į Kamajus, į Kamajus“ ar tik nebus kilęs iš varpų pamėgdžiojimo? Juolab kad atitarti Kamajų bažnyčia turi kuo: laimingai išvengęs piktos lemties bokšte tvirtose pušinių rąstų staklėse kabo geras ir skambus Rygos meistrų brolių Ernsto ir Heinrio Begrovų varpas, lietas 1805 m. Varpo matmenys įspūdingi: skersmuo – 103 cm, aukštis – 99 cm. Bažnytinio inventoriaus apraše nurodytas ir jo svoris – 40 pūdų (640 kg). Apie sudėtingas varpo išlikimo peripetijas kalba jo vidinėje ir išorinėje pusėse raudonais aliejiniais dažais išrašyti numeriai ir santrumpos bei žodis kirilica. Šie įrašai – tai varpo klajonių ženklai Pirmojo pasaulinio karo metu: tremtį į Rusiją ir laimingą sugrąžinimą. Didingas raudonplytis neogotinis Šv. Kazimiero bažnyčios pastatas pritinka Kamajų miesteliui, plačiai garsėjusiam prekybinėmis mugėmis. Tik gaila, kad išlakiosios bemaž 60 m aukščio siekusios bažnyčios bokštų viršūnės, vykstant 1944 m. liepos mėnesio mūšiams, buvo nudaužtos. Jos neatstatytos iki šiol…

Šv. Kryžiaus bažnyčios Salose varpų gausmas tikrai sklinda ežero bangomis. Juk gyvenvietė įsikūrusi Dviragio ežero saloje. Medinė bažnyčia čia pastatyta 1888 m. šalia įspūdingų grafienės M. Pšezdzeckienės rūmų. Šiandien Salų varpai nebe tokie skambūs: didieji įskilę, suveržti kalvio nukaltais lankais. Kaip ir šio krašto žmonėms, jiems teko nemažai iškentėti karų ir sumaiščių metais. O buvo taip… Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsitraukiančios rusų armijos įsakymu varpai privalėjo būti nukabinti ir išgabenti į geležinkelio stotį. Salų klebonas Julijonas Paliukas nepakluso valdžios reikalavimams, tačiau varpus teko paslėpti. Jie buvo nukelti iš bokšto ir užkasti parke. Dar didesnis pavojus varpams kilo Antrojo pasaulinio karo metais. 1942 m. vokiečiai varpus išvežė į Rokiškio geležinkelio stotį. Drąsūs Salų vyrai ėmėsi gelbėti savo parapijos turtą; jie nugirdė vokiečių sargybinį, savo varpus įkėlė į dvikinkius vežimus ir nuvežę paslėpė klojime. Pokariu varpai vėl lingavo šventoriaus varpinėje. Tačiau teko juos sutvirtinti 6 cm pločio lankais, nes per visus vežiojimus abu jau buvo įskilę. Jie yra nemenkos istorinės vertės, išlieti Valdajuje ir Rygoje.

Rusijos gamykloje Valdajuje varpą užsisakė ir Ragelių parapijonys Švč. Mergelės Marijos titulo bažnyčiai. Ragelių varpas kabo labai originalios konstrukcijos, dailių proporcijų varpinėje, statytoje apie 1875 m. Kiekvienas jos tarpsnis paremtas atskiru medinių stulpų ketvertu, sujungtų įžambiais spyriais. Džiaugsmingai varpas kviesdavo tikinčiuosius į plačiai garsėjusius Ragelių atlaidus: Švč. Jėzaus vardo – antrąjį sekmadienį po Trijų karalių; Šv. Jokymo – pirmąjį rugsėjo mėnesio sekmadienį. O kartu su atlaidais vykstančius kermošius žmonės vadino savitai: „kilbasiniu“ ir „grūšniniu“. Mokytojo Antano Mikalkėno taip sueiliuota: „Kai medžių lapai krinta, / Visi pas mus važiuoja / Į Grūšninį kermošių / Vieškeliu plačiuoju.“

Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo barokinė  bažnyčia – bebokštė, todėl varpai įtaisyti nedidelėje grakščių proporcijų mūrinėje varpinėje kairiajame šventoriaus kampe. Parapija patyrė Pirmojo pasaulinio karo skriaudų: trys varpai buvo išvežti į Rusiją ir čia nebegrįžo. 1937 m. parapijiečių lėšomis ir klebono St. Žulio rūpesčiu garsioje Vokietijos metalurgijos gamykloje „Bochumer Verein“ buvo užsakytas plieninis 325 kg varpas, kainavęs 2185 litus. Jo skersmuo – 84 cm, aukštis – 83 cm, įrašas padarytas lietuvių kalba.

Apie varpus ir juos globojusius žmones

Smulkesnės varpų ypatybės, iššifruoti įrašai, varpų įsigijimo ir išsaugojimo istorijos, varpinių statyba, žmonės, globoję varpus – visa tai skaitytojai ras mano knygoje. Keliaujantys po Lietuvos bažnyčias ir besidomintys varpais joje ras įdomiausių bokštų aprašymų.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Genovaitė
Genovaitė
2020 26 rugsėjo 17:06

na štai, koks prasmingas miesto šventės renginio atgarsis.

Rekomenduojami video: