R. Keliuotytės nuotr.

Žurnalistams – ko nors pikantiško

Atvėrėm duris – o ten permainos. Mus pasitikusi Onuškio krašto metraštininkė, muziejininkė, kaimo seniūnaitė ir bendruomenės pirmininkė Elena Blažienė trykšte tryško noru pasidalinti geromis žiniomis. „Remontuojamės, langus visur jau pakeitė, o dabar tvarkome tris kambarius, tvarkysime ir salę. Rokiškio rajono savivaldybė jau skyrė 10 tūkst. eurų ir pažadėjo ateityje sutvarkyti muziejų“, – džiaugėsi E. Blažienė, rodydama linksmomis spalvomis dažomus kambarius.

„Viename iš jų sportuosime. Atvažiuosite kitais metais, o mes lieknos, „su linijomis“, – juokavo pašnekovė, rodydama teniso stalą, treniruoklius, bėgimo takelį ir net bokso kriaušę. „O ji psichoterapijai – ne savo vyrus, o bokso kriaušę daužysim. Oi, tik nerašykit. Nors žurnalistams juk reikia ko nors intriguojančio, pikantiško“, –suokalbiškai žvilgterėjo E. Blažienė.

Tik nereikia skųstis – niekada taip gerai negyvenom

„Gerai mes čia gyvenam“, – kalbėjo bibliotekininkė Nijolė Brenčienė ir susirinkę onuškiečiai.

Ir ėmė skaičiuoti, kiek gyventojų turi. „Gal bus kokie 194. Turim daug ūkininkų, tarp jų ir stambiųjų. Ir jie traktoriais į protesto akciją važiavo, žaliuosius kryžius laukuose pasistatė. Turim dar ir keliolika vaikų, vieną naujagimę, yra nemažai darbingo amžiaus žmonių, važiuojančių dirbti į Ilzenbergo dvarą, Juodupę, Rokiškį, durpyną. Turim ir pašalpininkų. Tik jie paklusnūs, atidirba už pašalpas viešuosius darbus. Lapus, šiukšles, žolę prie bažnyčios, paežerėje sutvarko. Juodupės seniūnas Valdas Adomonis mums labai padeda, ir kunigą puikų turime“, – sakė E. Blažienė.

„Nėra kuo čia skųstis. Senstam, bet dar nemirštam. Ir vandens nugeležinimo sistemą įrengė, prieš porą dienų prijungė, dabar bus kokybiškas vanduo. Ir susisiekimas geras – kol vaikai eina į mokykla, keturis kartus per dieną autobusas į Rokiškį važiuoja, tik vasarą rečiau. Bet, pažiūrėkit, kiekviename kieme po du automobilius stovi. Niekada taip gerai negyvenom“, – sako N. Brenčienė.

Tik nepatinka onuškiečiams, kad atskirai nešiojamos pensijos ir paštas, kad nebesurenka komunalinių mokesčių, kad dėl to tenka važiuoti į Juodupės paštą jų mokėti. „Internetas pas mus labai lėtas, suka suka ratuką, taip nieko ir neprisuka“, – skundėsi onuškiečiai, aiškindami priežastį, kodėl mokesčių nemoka internetu.

Rauda tik tinginiai

Juodupiečiai irgi nesiskundė – džiaugėsi, kad gražėja aplinka, kad sutvarkytas parkas, kad akį glosto spalvinga vaikų darželio aplinka, kad turi gerą seniūną ir gerą kunigą – tikrą ganytoją. „Skundžiasi ir rauda tik tinginiai. Visi kiti suranda, ką veikti“, – neabejojo juodupiečiai.

Nors problemų yra ir čia. Didžiausia – su darbuotojais neatsiskaitantis ir atlyginimų nemokantis pledus, baldinius ir kitokius audinius gaminančios bendrovės „Lanalita“ gamybinis padalinys Juodupėje. „Darbo Juodupėje mažai, todėl juodupiečiai jo ieško Rokiškyje, kiti – užsienyje. Čia – pagrindinė problema“, – sakė bibliotekininkė Liucija Užtupienė.

Bet net praradusieji darbus nenuleidžia rankų, ieško naujų galimybių, o kol kas užsiima įvairia širdžiai miela veikla. „Išradingi mūsų žmonės. Pavyzdžiui, Meilutė Samulionienė, praradusi darbą, iš laikraščių ėmė pinti įvairios formos ir dydžio krepšius“, – rodo L. Užtupienė bibliotekoje sukauptą krepšių pynėjos kolekciją.

O štai darbą praradusi Renata Junokienė ėmė daug laiko skirti sveikatingumo programoms – važinėjasi dviračiu ir leidžiasi į žygius pėsčiomis.

Tokių čia – ne vienas, todėl bibliotekoje atsiranda vis naujos vietinių rankomis sukurtų darbų ekspozicijos. O pavyzdžiu galėtų tapti bibliotekos vedėjos Renatos Bernatonienės išradingumas – atvirukai iš karpinių, Kalėdų eglutės iš žurnalų, kurių kūrimo paslaptimis ji mielai dalijasi su kitais.

Malonių laukia iš valdžios

Užsukam į Lukštus. Galvojam, rasim besidžiaugiančius lukštiečius, kad pagaliau sutvarkyta vandens nugeležinimo sistema ir išspręsta, kaip aną kartą mums sakė, pagrindinė kaimo problema. Dėl šios problemos ir „Gimtasis…“ yra kreipęsis į bendrovę „Rokiškio vandenys“, aiškinosi galimybes ir planus, vėliau išsamiai aprašė.

O dabar, kai problema išspręsta, paklausti, ar patenkinti, tik gūžtelėjo pečiais: „A, vanduo. Nieko gero, vis tiek atrodo rudas, vamzdžius turėtų pakeisti.“

Tuo metu kitos gyvenvietės, kuriose tuo pat metu įrengta vandens nugeležinimo sistema, džiaugiasi neatsidžiaugia. O yra tokių, kurioms niekada tokia sistema nebus įrengta – investuoti į gyvenviečių, kuriose sparčiai mažėja žmonių, vandenvalą neberacionalu.

Ir ėmė vardinti, kas blogai ir ką reikėtų Lukštuose spręsti: blogas „Omnitel“ ryšys, autobusų stotelė neapdengta, kapinių tvora apirusi ir išlaužyta – visą vaizdą gadina, trys gatvės neapšviestos, o prie kapinių lempos dega, nors niekas ten nevaikšto, būtinai reikia administracijos centro naujo stogo, kelias į Juodupę neasfaltuotas, žiemą nebarstomas, o juo vaikai vežami į mokyklą, seniūnaičiui Rimantui Pečiūrai nemokama alga, nors derėtų – juk žmogus bendruomenės reikmėms naudoja asmeninį telefoną ir transportą. Akis bado vieni, apleisti, neprižiūrėti kraupiomis sąlygomis gyvenantys senukai, kurie niekam nerūpi. Paklausti, kas, jų nuomone, turėtų išspręsti visas šias problemas, bendruomenės pirmininkas Jonas Smalstys įsitikinęs: rajono savivaldybė turėtų tuo pasirūpinti, na, ir seniūnas (Lukštai priklauso Juodupės seniūnijai – aut. past.).

„Gal seniūnaičio telefono ir transporto išlaidas, panaudotas bendruomenės poreikiams spręsti, galėtų padengti pati bendruomenė?“ – klausiam J. Smalsčio. „O ką bendruomenė? Vos įvairioms dovanėlėms surenkam, tai seniūnaičiui atsilyginti tikrai neturim iš ko“, – aiškino Lukštų bendruomenės pirmininkas.

Džiaugiasi naujakuriais

Čedasuose atsirado naujakurių. Vieni, atrodo, atsikraustė iš Anykščių. Tik, kaip teigia bibliotekininkė Dalia Kumpauskienė, senbuviai, kurių bus per 100, dar nespėjo su jais susipažinti, bet artėja šventės – progų bus.

Čedasiškiai nesiskundžia – dauguma darbingo amžiaus žmonių važinėja dirbti į Rokiškį, į Žiobiškio kiaulių kompleksą, į durpyną, keliai geri – kiek čia trunki.

„Ir į parduotuves Rokiškyje kartais ne po vieną kartą per dieną nuvažiuojam“, – juokauja vietiniai ir priduria, kad tuomet, kai naikino paštą, darželį, mokyklą, atrodė, kaip reikės gyventi. Nieko – prisitaikė.

Žiemą čedasiškiai laisvesni, nes baigiasi ūkio darbai, todėl susirenka kartu pasportuoti –net trenerę samdosi, ima daugiau skaityti – sako, kad geriausias šeštadienio rytas – su laikraščiu.

Ruošiasi kalėdiniam spektakliui

Didsodėje sujudimas – bendruomenė ruošia Kalėdų spektaklį „Sodžiaus adrenalinas“. Jo režisierė ir scenaristė Julė sako, kad tai bus vieno veiksmo spektaklis, o jame vaidins devyni personažai. „Vieni nenorėjo, kiti savo jėgomis nepasitikėjo, bet, kai reikia, pasirodo, viską gali“, – sako režisierė.

Didsodiškiai dabar paskendę smagioje veikloje – renka apdarus ir sijonus, juokauja, kad Juodupės seniūną „užlaužė“, tai prožektorių spektakliui atveš, bet iš karto priduria taip sakantys juokais – seniūnas visuomet atsiliepia į jų pagalbos prašymus. Žodžiu, Didsodė neliūdi.

Kaip pastebi bibliotekininkė Neringa Armonavičiūtė, 60 narių vienijanti Didsodės bendruomenė labai draugiška ir vieninga kaip kumštis. Rūpinasi visais, ypač vienišais, jei kurio namuose įjungta šviesa, ar neatsiliepia telefonu, skuba aiškintis – gal kas atsitiko, gal reikia pagalbos. Neapleidžia nė vieno.

Čia per metus būta mirčių, bet sulaukta ir naujakurių. Yra ir darbingo amžiaus žmonių, ir vaikų, ir senjorų. Kiek realiai gyvenančiųjų, ne tik registruotų? Sako, gal per 100. „Senstam, bet širdy – vis dar jauni“, – juokiasi didsodiškiai ir kviečia visus užsukti į spektaklį „Sodžiaus adrenalinas“ – jo premjera vyks gruodžio 21 d. 18 val.

Kuria braškių ūkį

Gediškių pagrindinė žinia – bendruomenė kuria braškių ūkį, kuris apims 69 ha. Žemė jau suarta ir laukia pavasario. „Pirksim traktorių, reikalingus pastatus įsirengsim, bus ir šaldytuvai, įdarbinsime tris vietinius, neturinčius darbo“, – džiaugiasi Gediškių gyventojai. Priduria, kad rimtesnio derliaus pirmaisiais metais dar nesitiki, bet daug ūkininkų turintys Gediškiai neabejoja, jog vėliau braškių ūkis duos naudos.

Kuo dar gali pasidžiaugti Gediškiai? Darbščiais ūkininkais ir daugiavaikėmis šeimomis. Vien ūkininkų Tunaičių šeimoje auga devyni vaikai – turbūt daugiausia visame rajone. Vyriausiajam Tunaičių sūnui – 25-eri, jauniausiajam Kristupui – tik 4-eri. Mažylis jau tapo dėde, nors dar nesupranta, ką tai reiškia.

Gediškiečiai giria šią šeimą ir sako, kad Loreta Tunaitienė yra geriausia kaime pyragų kepėja – be jos skanėstų neapsieina nė viena šventė.

Tokių gražių daugiavaikių šeimų čia – ne viena. Gediškiečiai skaičiuoja turintys aštuonias šeimas, auginančias daug vaikų.

Tik pasiskundžia, kad keliai žiemą nebarstomi, o jais vaikai į mokyklą vežiojami, kad iki autobuso vaikams tenka žingsniuoti po 2,5 km. „Vienų negaliu paleisti, palaidų šunų pasitaiko, bijo vaikai, todėl iki autobuso juos turiu nuvežti ir parsivežti“, – sako L. Tunaitienė.

Paklausta, ar didelis iššūkis šiais laikais auginti tiek vaikų, L. Tunaitienė sako, kad daugelio požiūris į tokias šeimas dar neigiamas, o šiaip džiaugiasi tais metais, kai nėra šeimoje išleistuvių ar Pirmosios Komunijos – tuomet rūpesčių mažiau.

Gediškiečiai nelinkę skųstis gyvenimu. Ir smagų laisvalaikį susiorganizuoja. Bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė Danutė Vaičiulienė negaili asmeninio septynviečio autobusiuko – susiorganizuoja norintieji ir važiuoja į įvairias ekskursijas, įdomias vietas. Jau svarsto nulėkti iki Pakruojo dvaro, pažiūrėti, kaip ten tie kiniški žibintai atrodo.

Pušynai kiaulių fermos smarvės nesulaiko

Šį kartą Žiobiškyje smarvės, sklindančios iš čia pat įsikūrusio kiaulių komplekso, beveik nejutome. Klausiame vietinių: „Kas pasikeitė?“ Pasirodo, tiesiog vėjas ne iš tos pusės. „O šiaip smarvė tvyro beveik nuolat, nesvarbu, kad tarp pušynų įsikūrę, ne kurortu čia kvepia, ypač vasarą“, – teigia žiobiškiečiai.

Gal kiaulių kompleksas darbu vietinius aprūpina? Žiobiškiečiai sako, kad nelabai kas nori ten dirbti – pabando ir meta. „Sunkus fizinis darbas, po 20 kg sveriančius paršus iš gardo į gardą kilnoti, „viedrus“ nešioti – kas begali. Ten darbininkų nuolat trūksta“, – pasakoja vietiniai.

Žiobiškyje dabar gyvena apie 300 žmonių, dauguma – senjorai, bet yra ir darbingo amžiaus žmonių, jaunimo, vaikų. Dirbti jie važinėja į Rokiškį, netoli. Tik skundžiasi žiobiškiečiai, kad kelio Žiobiškis–Degsniai senas asfaltas byra, didžiulių, pavojingų duobių atsiranda, baisu bevažiuoti. Ypač tamsoje ar palijus. „Ne kartą esame automobilius sugadinę, todėl renkamės žvyrkelį, mažiau pavojingas“, – sako gyventojai ir svarsto, gal pagaliau kada bus sutvarkytas jiems toks reikalingas kelias. Ir gal žiemomis bus barstomas, valomas?

„Kartais prisnigus į darbus tenka važiuoti taip pavojingai laviruojant, kad džiaugiesi nesutikęs iš priekio atvažiuojančio automobilio – prasilenkti būtų neįmanoma, nes kelyje tik vienos provėžos“, – apie vargus dėl neprižiūrimų kelių pasakoja vietiniai.

Kita problema susijusi su Žiobiškio senjorų poreikiais. Vietos bibliotekininkė Gintarė Skardinskienė pasakoja, kad senukams sudėtinga pasiekti gydymo įstaigas, todėl, jos nuomone, ne tik Žiobiškyje, bet ir kitur rajone labai praverstų mobiliosios medicinos paslaugos. „Nustatytu laiku atvažiuotų tokia mobili pagalba, senjorai galėtų tyrimams priduoti kraują, nusipirkti reikalingų vaistų, kam reikia, lašinę pastatytų ar vaistų suleistų“, –senjorų lūkesčius išsako Žiobiškio bibliotekininkė.

O šiaip, pasak G. Skardinskienės, tamsiuoju metų laiku vietiniai linkę lindėti kas sau, todėl daug skaito – knygų, spaudos. Vis dėlto renginių Žiobiškyje vyksta nemažai, nes gyvenvietė turi visur spėjančią seniūnaitę, kartu ir kultūros specialistę Aušrą Kežutienę.

Projektą iš dalies remia

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie