Suolas pagrindinio altoriaus kairėje, kuriame meldėsi bažnyčios fundatoriaus šeima. Vaisenhofų ir bažnyčios istorijas grafų palikuonims pasakojo istoriją puikiai išmanantys Audronė Baltuškaitė (antra dešinėje) ir baronas Piotras Rozenas. A. Minkevičienės nuotr.

Atvyko pažinti Mykolo gyvenimo

Grafai Hansas Otto Francas fon Vaisenhofas su žmona Brigita į tolimą kelionę, į Jūžintus, iš Hanoverio (Vokietija) išsirengė pirmą kartą. Drauge su sūnaus Johano Michaelio šeima. Jis su dukromis Ariyana ir Sayena į garsių protėvių žemę kelius pramynė pernai vasarą. Šįkart su šeima atvyko ir jo žmona Tanaz, pernai negalėjusi dėl studijų. Viešnagė Vaisenhofų valdytame krašte prasidėjo, kaip ir pernai, pas svetingąjį baroną Piotrą Rozeną Gačionių dvare. Kadaise su šio dvaro grafais Rozenais Tarnavą ir Jūžintų dvarą valdę grafai Vaisenhofai artimai bičiuliavosi.

Ko Jūžintų krašte ieškojo garbingo amžiaus sutuoktiniai Vaisenhofai? Sako, protėvių istorijos, apie kurią gerai žinojo, bet norėjo pamatyti savo akimis, ją išgirsti iš čia gyvenančių žmonių lūpų.

Eidami į Šv. Mykolo bažnyčią, kurią pastatė grafas Mykolas Vaisenhofas, svečiai ypač jaudinosi. Žinia, kad bažnyčios rūsių kriptose palaidota dalis Vaisenhofų giminės, jaudulio nuslėpti neleido net vyrams.

„Širdis daužosi, rodosi, iššoks iš krūtinės. Labai jaudina, ką pamatysime“, – sakė grafas Hansas. Bažnyčioje trys Vaisenhofų kartos sustingo priešais pagrindinį altorių, glostė prie altoriaus suolus, kuriuose meldėsi jų protėviai. Įspūdį paliko grafo Mykolo bažnyčiai dovanotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Istoriją apie grafų gyvenimą svečiams pasakojusi buvusi Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė juos stebino detalėmis, kurių negali rasti kur nors užrašytų. Vaisenhofų šeima buvo sužavėta žinios, kad bažnyčioje veikė vienuolynas ir iki šiol gerai išlikusios vienuolyno celės.

Bažnyčios rūsiuose prie kriptų, kur palaidoti Vaisenhofai, svečiai sustingo. Žvakių šviesoje tylėdami stengėsi atidžiai apžiūrėti kiekvieną užrašą, prisiliesti prie mūro. Kas dėjosi jų širdyse, žodžiais neapsakysi. Išėję į šventorių grafų palikuonys ilgai stoviniavo tyloje, lyg bandydami atmintyje į vieną visumą užkonservuoti ne tik vaizdinius, bet ir patirtus jausmus.

Istorijos trauka – begalinė

„Pirmai viešnagės dienai emocijų užtenka. Kad jų nebūtų per daug, tik rytoj važiuosim į Tarnavos dvarą“, – svečių maršrutą dėliojo baronas Piotras Rozenas. Į dvarą, kurį pastatė grafas Mykolas Vaisenhofas ir kurį valdė keturios šios dinastijos kartos. Kadaise klestėjusį, o dabar nykstantį.

Nereikia nė spėlioti, kokie jausmai užplūdo iš Vokietijos į dinastijos dvarą pirmą kartą atvykusius grafus. Pernai šiame dvare pirmą kartą su dukromis apsilankęs Johanas (grafo Hanso sūnus) prisipažino ilgai negalėjęs pratarti žodžio. Tada jis pasakojo, jog apie tai, kad protėviai Jūžintų krašte turėjo dvarų, žemių, buvo bažnyčios fundatoriai, nuo vaikystės žinojo iš savo tėvo, grafo Hanso Vaisenhofo. „Tėvas vis pasakodavo apie Lietuvą, apie tai, kad kažkur pakraštyje jo senelio brolis pastatė ir valdė gražų dvarą, kad jo rūpesčiu pastatyta bažnyčia“, – pasakojo Johanas. Kol buvo vaikas, o vėliau paauglys, šios istorijos jo rimtai „neužkabino“. Bet mintys apie protėvių gyvenimą Lietuvos pakraštyje vis iškildavo „į paviršių“ ir žadino smalsumą. Dinastijos istoriją išstudijavęs, susiradęs informacijos internete apie Tarnavos dvarą, Johanas ėmė ieškoti būdų, kaip protėvių dvarvietę aplankyti. Internete rado žinių apie Gačionių dvarvietę ir ją atkūrusį baroną Piotrą Rozeną. Taip buvo „surastas“ tiesus kelias į protėvių žemę ir istoriją.

Johanas neslėpė: koją į garsios dinastijos dvarvietę pirmą kartą įkėlęs jautėsi labai keistai – protėvių gyvenimo vieta kėlė iki ašarų jautrias nuojautas ir vaizdinius, o kartu čia jis jautėsi lyg vagišius, įsibrovęs į svetimas valdas. Mat dvarvietės šeimininkai seniai kiti, neturintys saitų su Vaisenhofais.

Grįžęs į Vokietiją tėvams parvežė visą istoriją: nuo praeities iki dabarties, su nuotraukomis, žmonių prisiminimais ir pasakojimais. Žinia, kad protėvio statyta bažnyčia tebešvyti it gulbė, nuo žemės dar „nenušluotas“ ir Vaisenhofų dvaras, suveikė tarsi variklis: aplankyti garsios dinastijos valdytas vietas šią vasarą ryžosi net trys Vaisenhofų kartos.

Jūžintų krašto žiburys

Grafas Mykolas fon Vaisenhofas, šią savaitę Jūžintuose pirmą kartą viešėjusio grafo Hanso Otto Franco fon Vaisenhofo senelio brolis, Jūžintams – ypatinga asmenybė. Jo rūpesčiu 1792–1799 m. pastatyta Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo mūrinė baroko stiliaus bažnyčia, iš tolo primenanti sparnus praskleidusią baltą gulbę. Manoma, kad maldos namų fundatorius dailiai banguotų formų, plastiškų ir išraiškingų linijų fasado architektūrą pasirinko pagal savo giminės herbą, kuriame pavaizduotas baltas gulbinas. Projekto autorius nežinomas. Dvarininkai Vaisenhofai palaidoti šventovės, puoštos  garsaus XIX a. dievdirbio J. Dagio darbais ir angelų skulptūrų saugomais vargonais, rūsiuose. Per daugybę metų kriptų lentelės su užrašais nusilaupė, tad sunku atsekti, kiek ir kurioje vietoje šios dinastijos didikų palaidota.

Bažnyčia – trečia

Nepatvirtintomis žiniomis, pirmąją bažnyčią (koplyčią) Jūžintuose pastatė vienuolis Jurgis 1547 m., o 1570 m. į Jūžintus atvykęs jėzuitas koplyčią atnaujino. 1695 m. G. Rajeckas, kuriam priklausė Jūžintų žemės, pastatė naują medinę šventovę, prie jos buvo įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas.
Gavęs Jūžintus kaip Rajeckaitės kraitį 1792 m. Mykolas Vaisenhofas, Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininkas, pradėjo statyti mūrinę sudėtingos kompozicijos bažnyčią, kurios architektūroje vyrauja baroko stilius. Baltos it gulbė šventyklos pagrindinis fasadas atgręžtas į tekančią saulę, o besileidžiančios saulės spinduliai auksu nutvieskia apsidę ir prasiskverbia pro mažus langelius į buvusias kanauninkų celes. Po bažnyčia yra du rūsiai, kuriuose sukaupta šiluma žiemą specialiais kanalais pasiekia maldos namus ir šildo. Rūsio sienos kriptose palaidoti bažnyčios fundatoriai grafai Vaisenhofai. Jūžintų bažnyčia – vienintelė Baltijos šalyse šventovė, turinti celes. Dabar jose saugomi liturginiai reikmenys, išsaugotos senosios skulptūrėlės, maldaknygės, metalinių kryžių viršūnės.

Gidas – grafų kaimynas

Didikų Vaisenhofų giminės atstovams protėvių žemėje puikus gidas buvo Gačionių dvarą atkūręs baronas Piotras Rozenas. Jis iš savo tėvo, grafo Antano Rozeno, valdžiusio Gačionių dvarą, gerai žinojo apie Rozenų ir Vaisenhofų draugystę ir šiltus santykius. Artimai bendravo šių garsių giminių kelios kartos ir dabar, anot Piotro Rozeno, svajonė turėti tokius kaimynus. Baronai ištyrinėjo ne tik savo giminės, bet ir Vaisenhofų dinastijos – labai kilmingos, didelės, turinčios daug dvarų Europoje, Varšuvoje jų vardu pavadintos net kelios gatvės, istoriją.

Garsi giminė

Vaisenhofai – sena gulbės herbo riterių baronų giminė, XVII a. apsigyvenusi Livonijoje ir sulenkėjusi. Henrikas Vaisenhofas, gyvenęs prie Kauno, buvo žinomas lenkų dailininkas. Jo šeima už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1904 m. gyveno tėvų dvarelyje prie Minsko. Pirmojo pasaulinio karo metu persikėlė į Varšuvą, ten mirė 1922 m. Henrikas tapė lyriškus realistinius peizažus, užsiėmė grafika ir skulptūra.

Per tapybą jis susijęs ir su mūsų kraštu. Henrikas sukūrė iliustracijų ciklą giminaičio Juozapo Vaisenhofo kūriniams: eilėraščių rinkiniui „Erotika“ (Erotyka, 1911), romanui „Sabalas ir panelė“ (Soból i panna, 1913). Šį romaną Juozapas rašė viešėdamas Gačionių dvare. Vaisenhofo paveikslus gerai vertino kritikai ir žiūrovai.
Juozapas Vaizenhofas (1760–1798) – publicistas, teisininkas, Seimo narys nuo Livonijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kapitonas, masonas. Gynė Gegužės 3-iosios konstituciją. Po 1792 m. karo su Rusija emigravo į Saksoniją, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
Jonas Vaisenhofas (1774–1848) – divizijos generolas, 1792 m. karo su Rusija, T. Kosciuškos sukilimo, Napoleono karų, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis.
Jonas Vaisenhofas (1889–1972) – fizikas, Vilniaus ir Jogailos universitetų profesorius, Lenkijos mokslų akademijos narys.
Teresa Vaizenhof (1930–1984) – lenkų rašytoja, knygų apie katalikų bažnyčios veikėjus, biografinių knygų autorė, ekonomistė. Ji generolo Jono proanūkė, dailininko Henriko anūkė, rašytojo Juozapo Vaisenhofų dukterėčia. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Varšuvoje, dalyvavo 1944 m. sukilime.

Nuo Astikų…

Ant Rašų ežero kranto esantis Tarnavos dvaras XVI a. priklausė kunigaikščiams Astikams. Pats rūmas buvo kitoje vietoje nei dabar ir vadinosi Jūžintų dvaru. Trakų kaštelijonas Grigas Astikas už ryšius su Maskva Stepono Batoro įsakymu buvo įkalintas Vilniuje, o jo turtai, tarp jų ir Jūžintai, buvo konfiskuoti. Taip dvaras atiteko Zbarskių giminei. Jūžintų dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1695 m. Apie 1600-uosius Žygimantas III Jūžintus padovanojo Minsko vaivadai Gedeonui  Rajeckui. Senasis Jūžintų dvaras sudegė 1685 m. Atstatytas medinis, jis ir jo turtai, kaip jau minėta, atiteko Mykolui Vaisenhofui (1715–1789) kaip Teresės Rajeckaitės kraitis. Naujasis dvaro savininkas ėmė plėsti valdas pigiai nusipirktomis žemėmis. Garsi Vaisenhofų giminė Jūžintų, Tarnavos, Ažubalių, Patiltės palivarkus ir keletą ažusienių valdė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Ponai Vaisonai

Tarnavos dvarą Vaisenhofai pardavė 1923 m. Pasakojama, kad vietiniai savo ponus vadino Vaisonais, nes buvo lengviau ištarti grafų pavardę. Šio dvaro ansambliui priklausė 8 ha parkas, kuriame augo daugiau nei 10 rūšių medžių: sidabrinių pušų, baltųjų ir kanadinių tuopų, vakarinių tujų. Sunkų laikotarpį išgyvenanti dvarvietė – savininko, neturinčio giminystės sąsajų su grafų Vaisenhofų dinastija.

Projektą iš dalies remia

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie