Juozas Vaičionis prie savo paveikslų. V. Bičiūnaitės ir V. Mikalauskienės archyvo nuotr.

Pavyzdys ir užuovėja – brolis Kazimieras

Juozo gyvenimas prasidėjo mažoje pirkelėje Vieversynės kaime, netoli Panemunėlio. Tėvams – Jonui Vaičioniui ir Anelei Levanytei – gimė dvylika vaikų, tačiau išgyveno tik šeši. Jauniausias iš jų buvo Juozukas, gimęs 1926 m. rugsėjo 3 d.

1944 m. baigęs Rokiškio gimnaziją, jis pasirinko dvasininko kelią ir 1944–1949 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Pasirinkimą lėmė kulka, nusinešusi vyriausio brolio Jonuko gyvybę. Ši giliai sielą sukrėtusi netektis paskatina Juozą sekti brolio Kazimiero pėdomis tapti kunigu. Jo primicijų dieną Panemunėlio bažnyčia buvo sausakimša, žmonės būriavosi šventoriuje ir apgailestavo, kad Juozo motina jau atgulusi Joneliškių kapeliuose ir nebemato, kaip į kunigystės luomą įšventinamas jos antrasis sūnus.

Nuo 1949 m. iki 1963 m. Juozas kunigavo Biržų, Skapiškio, Krekenavos, Rokiškio, Panemunėlio parapijose. Buvo planuojama jį paskirti į Suostą, tačiau pateko į Antazavę, nes Suosto klebonas nenorėjo palikti parapijos. Būtent Antazavėje Juozas susipažįsta su Veronika. Jausmai pakeičia gyvenimo pasirinkimą. Jis jaučiasi esąs ne savo vietoje, todėl apsisprendžia prašyti dispensos nuo kunigo pareigų. Apibūdindamas tą laikotarpį, prisiminimų knygoje rašė: „Mane tarsi demonas apsėdo vienišumo depresija. Jaučiausi toks vienišius, niekam nereikalingas ir svetimas. Net ir bažnyčioje jaučiausi tarsi užgesęs žiburys.“

Visą gyvenimą artimiausias Juozui išliko brolis Kazimieras, kuris ypatingai brangino savo kunigystę net ir kalėdamas Intos, Vorkutos lageriuose ir Vladimiro kalėjime. Kazimieras nepalaikė Juozo pasirinkimo pasitraukti iš kunigystės, bet ir nepasmerkė.

Pašaukimas menui

Pasitraukus iš kunigystės, prasidėjo pilnas rūpesčių pasauliečio gyvenimas – darbo ir buto paieškos Kaune. 1963–1969 m. studijavo keramiką Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Kauno vakariniame skyriuje. Juozas neatsitiktinai perėjo prie meno – dar mokykloje jam piešimo pamokos buvo tarsi šventės.

Atvažiavus žmonai Veronikai, šeima apsigyveno nacionalizuotame name. Dienomis – darbas, vakarais – studijos, sūnaus gimimas, sunki ir varginga buitis prie nedraugiškos, savanaudės šeimininkės…

Dar bestudijuodamas įsidarbino dailininku Kauno eksperimentinėje dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“ ir dirbo iki 1991 m. Tačiau tai buvo ne tik darbas, bet ir kūryba. Per tuos metus J. Vaičionis kasmet dalyvaudavo respublikinėse arba Kauno dailininkų parodose, kūrė dekoratyvines lėkštes ir plokštes, vazas, suvenyrines lėkšteles, skulptūrėles. Sukūrė dekoratyvines vazas ir šviestuvus Kapsuko (dabar – Marijampolė) baldų kombinatui, dekoratyvinius pano Kapsuko statybos remonto valdybai, gaudavo užsakymų iš tuometinių tarybinių ūkių, dekoratyvinį pano ir vazas sukūrė ir tai pačiai „Jiesios“ gamyklai.

Liejo akvareles. Jo paveikslai realistiniai, suprantami paprastam žmogui. Juose vyrauja Biblijos motyvai ir peizažai. Dekoravo Pabradės bažnyčią (nutapė paveikslą „Marijos į dangų paėmimas“), Paberžės bažnyčios altoriaus mensoje (apatinėje dalyje) nutapė „Paskutinę Vakarienę“ (pagal L. da Vinči), Turgelių bažnyčioje – kelis religinius paveikslus. Mūsų rajone, Panemunėlyje, kunigo Jono Katelės muziejuje, saugomas J. Vaičionio nutapytas J. Katelės portretas.

1985 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Rokiškio krašto muziejuje 1991 m., 2001 m. ir 2006 m. buvo surengtos J. Vaičionio jubiliejinės tapybos darbų parodos, muziejuje saugoma dailininko darbų.

Literatas

Pirmuosius literatūrinius kūrinėlius J. Vaičionis parašė dar besimokydamas Rokiškio gimnazijoje, ten lankė literatų būrelį ir buvo skatinamas rašyti. Puikiai deklamavo eilėraščius.

Jo brolis Kazimieras, baigęs tremtį, spausdinimo mašinėle surinkdavo Juozo poezijos tekstus, padaugindavo ir, padaręs knygeles, platindavo tarp pažįstamų.

Vėliau jo eilėraščiai buvo spausdinti žurnaluose „Artuma“, „Kregždutė“, Rokiškio ir Ignalinos r. laikraščiuose, poezijos rinktinėje „Eiliavimai“ bei antologijoje „Eilėraščiai Marijai“. Išleistos poezijos knygelės „Pažadėtoji žemė“ (1993 m.), „Langas“ (2007 m.), poezijos rinkinys „Ieškau Dievo žodžio“ Senojo ir Naujojo Testamento tematika (2013 m.), prisiminimų knyga (2008 m.) ir kt.

Vaikus mokė tikėjimo tiesų ir meno

J. Vaičionis niekada nebuvo atitolęs nuo tikėjimo. Vienu metu turėjo minčių tapti diakonu. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reikėjo tikybos mokytojų. Šančių (Kaunas) klebonui pasiūlius, nuo 1991 m. Juozas dėstė tikybą pradinukams, vėliau ir vyresniesiems. Nuo 2000 m. dirbo Gaižiūnų (Jonavos r.) pradinėje mokykloje. Per pamokas giedodavo giesmeles, piešė, puikiai sutarė su mokiniais. Kiekvienam susitikimui su mokiniais ruošdavosi labai dėmesingai, dažnai nupiešdavo atitinkamą vaizdelį ar sukurdavo įdomų pasakojimą. Prieš Kalėdas kurdavo scenarijų kalėdine tematika ir kartu su kuria kita mokytoja paruošdavo vaidinimą. Taip pat mokė vaikus keramikos būrelyje.

Gyvi prisiminimai

Tai visapusiškas žmogus, kuriam nebuvo pašykštėta pašaukimų – tokia mintis peršasi perskaičius J. Vaičionio biografiją ir pakalbėjus su Panemunėlyje gyvenančia Virginija Mikalauskiene. Jai Juozas – ne tik dėdė, bet ir krikšto tėvas, dažnai atvažiuodavęs į svečius. Moteris rodo ant kambario sienos dėdės ištapytą ir jai skirtą freską, kurios kamputyje pavaizduota gimtinės troba, o iš jos laiptais aukštyn nešdama rankose žiburį žengia mergina. Laiptai veda pro Vilniaus šventoves, Gedimino pilies link.

Virginija šypsosi – čia dėdė simboliškai nutapė jos kelią. Pasak moters, peizažus Juozas mėgdavo tapyti iš natūros, todėl viešėdamas Panemunėlyje nenustygdavo ir kartais iškeliaudavo į gamtą, ieškodamas tinkamo vaizdo. Taip ne viename paveiksle atsirado Panemunėlio bažnyčia ir daugiau miestelio objektų bei gimtoji sodyba Vieversynės kaime. Virginija demonstruoja didelio formato paveikslus. Juose – pastelinės, ramios spalvos, nėra miniatiūrinių detalių, veiksmas tarsi sustingęs. Iš jų žvelgia šventieji, matai, kaip driekiasi gamtos vaizdai. Mokydamas tikybos, pats ruošdavo metodinę medžiagą, dažniausiai tai būdavo… piešiniai ant kartono lapų, vaizduojantys tam tikrą biblinį siužetą arba sakramentą.

Prie miniatiūrinių detalių Juozas padirbėdavo kurdamas proginius ir kitokius medalius. Jų Virginija turi išsaugojusi ne vieną. Ypatingą vertę jos šeimos namuose turi dėdės lipdyta trijulė – Marijos skulptūrėlė ir du angelai-žvakidės. Tai kas buvo svarbiau – keramika ar tapyba? Virginija mano, kad keramika suteikė dėdei galimybę užsidirbti pragyvenimui, o paveikslai – jo sielos išraiška.

Paskutinį gyvenimo periodą J. Vaičionis praleido Gaižiūnų kaime, pas dukrą Jūratę. Sūnus Gediminas gyvena Vilniuje. Kraštietis mirė 2014 m. lapkričio 3 d., jo gimtąją sodybą mena 2012 m. skulptoriaus Vidmanto Zakarkos sukurtas koplytstulpis.

Projektą iš dalies remia

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie