J. Keliuočio viešosios bibliotekos archyvo ir J. Kačerausko nuotr.

Tiems, kurie grįžta – ypatinga pagarba

Į Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos organizuotą renginį susirinko visa rajono valdžia, pradedant meru Ramūnu Godeliausku (jis įteikė J. Dovydėnui Krašto garbės piliečio regalijas). Taip pat bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, muziejininkai ir visi prijaučiantieji literatūrai. Atvažiavo ir L. Dovydėno premijos laureatai rašytojai Vytautas Martinkus, Birutė Jonuškaitė. Ji – kartu ir Rašytojų sąjungos pirmininkė – sakė, jog išeivijos rašytojų yra daug, tačiau kad atsigręžtų, kad remtų… „Todėl su ypatinga pagarba žiūrime į tuos, kurie grįžta, kurie sako, kad nėra gražesnio miesto už Rokiškį“, – sakė B. Jonuškaitė. L. Dovydėno kūrybą skaitė aktorė Olita Dautartaitė. Norėdama atskleisti L. Dovydėno kūrybos daugiasluoksniškumą, ji savo įspūdingu balsu perteikė įvairaus žanro kūrybą, taip pat ir humoristines pasakas. Tai buvo vienas iš pirmųjų renginių naujajame Rokiškio viešosios bibliotekos priestate. Susirinkusiesiems koncertavo Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuikininkų ansamblis bei jo vadovės Oksana Sadauskienė ir Laima Kanopienė.

Visi romanai – išskirtiniai

L. Dovydėno premijos laureatų yra vienuolika. Visi – gerai žinomi rašytojai, kurių romanus trumpai pristatė scenaristas ir renginio vedėjas Alvydas Šlepikas, įvardijęs kiekvieno romano svarbiausius bruožus, kalbėjęs apie tikslią ir vaizdingą kalbą, apie tai, kad tos knygos „pateisina ir reikliausio skaitytojo lūkesčius“. Dalį tų knygų buvo galima įsigyti čia pat, renginio metu. L. Dovydėno premija teikiama nuo 2008-ųjų. Ją yra gavę šie autoriai: 2008 m. Romualdas Granauskas už romaną „Rūkas virš slėnių“ (2007); 2009 m. Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“ (2008); 2010 m. Vytautas Martinkus už romaną „Žemaičio garlėkys“ (2009); 2011 m. Valdas Papievis už romaną „Eiti“ (2010); 2012 m. Vladas Kalvaitis už romaną „Sustiprinto režimo barakas“ (2011); 2013 m. Donaldas Kajokas už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ 2012); 2014 m. Grigorijus Kanovičius už prisiminimų romaną „Miestelio romansas“ (2013); 2015 m. Kristina Sabaliauskaitė už romanų ciklą „Silva rerum“ (2008–2014); 2016 m. Birutė Jonuškaitė už romaną „Maranta“ (2015); 2017 m. Sigitas Parulskis už romaną „Nutylėtų lelijų miestas“ (2016); 2018 m. Markas Zingeris už romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (2017).

Kodėl šiemet premijos nebuvo?

„Kaip aukštai iškelta kokybės kartelė, supratome šiemet, kai garbioji komisija nutarė neskirti Liudo Dovydėno premijos, kadangi jai pateikti lietuviški romanai, komisijos nuomone, nebuvo pakankamai meniški. Todėl itin geras ir labai svarbus Rokiškio rajono tarybos sprendimas šios premijos įsteigėjui ir mecenatui Jonui Dovydėnui suteikti Rokiškio krašto garbės piliečio vardą“, – sakė A. Šlepikas, prašydamas leisti pristatyti J. Dovydėno gyvenimo faktus.

Biografijos faktai, daug sakantys pavadinimai

Tie faktai, nors pats mecenatas išskirtinai kuklus, yra įspūdingi. Fotomenininkas J. Dovydėnas gimė 1939 m. vasario 12 d. Kaune. Jis yra išeivijos rašytojo L. Dovydėno, kilusio iš Trumpiškio kaimo, sūnus. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją ir penkerius metus praleido karo pabėgėlių stovykloje. 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1959–1967 m. tarnavo Jungtinių Valstijų karinėse oro pajėgose, kur ir pradėjo domėtis fotografijos menu. 1965 m. baigė Browno universitetą Providence (anglų kalbą ir literatūrą). 1964–1965 m. mokėsi fotografijos Rod Ailando dizaino institute, 1965–1968 m. – Ilinojaus technologijos institute. 1967– 1968 m. dirbo Čikagos miesto atkūrimo departamente fotografu. Fotografavo žurnalams „The Times“, „Nacional Geographic“, „Adventure“, „Soldier of Fortune“, „Chicago Magazine“ ir kitiems.

Dalyvauja parodose: surengė individualias parodas Lietuvoje (Vilniuje 1982, 1989, 2002, 2007, 2018 m. ) ir užsienyje (Čikagoje 1967, 1972–1973, 1978– 1979 m.; Vašingtone 1980 m., Maskvoje 2003 m.). Kuria reportažines, reklamines fotografijas. Fotografuoja architektūrą, peizažus, etnines žmonių bendrijas, jų buitį, karo vaizdus, atskiras asmenybes. Fotografijoms būdinga psichologinė, meninė įžvalga, įtaigumas. J. Dovydėno kūryboje vyrauja preciziška technika atlikta nespalvotoji fotografija. Jis sukūrė fotografijų ciklus ir išleido jų fotoalbumus: „Nevada: Kelionė („Nevada: Jorney“, 1969–1980) (išleistas 1987 m.), „Veidai“ („Faces“, 1976 m.), „Čikagos namai“, „Sugrįžimas į paliktą kraštą“. Kiti Jono Dovydėno fotografijų ciklai: „Čikagos etninis gyvenimas (1977 m.), „Afganistanas“ (1985–2009). Jo kūrinių turi Meno institutai Čikagoje, Mineapolyje, Kongreso biblioteka Vašingtone.

Tikras mecenatas

J. Dovydėnas yra 2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigtos ir nuo 2010 m. Rokiškyje teikiamos L. Dovydėno premijos (jos dydis – 5000 eurų) už geriausią lietuvišką romaną mecenatas ir vertinimo komisijos narys. Besilankančiam Rokiškyje J. Dovydėnui kilo idėja sukurti naujus Rokiškio Šv. Juozapo koplyčios vitražus, nors čia jų niekada nebuvo. Šią gražią kultūrinę iniciatyvą Jonas įgyvendino kartu su Nacionalinės meno premijos laureatu dailininku vitražistu Algirdu Dovydėnu, parengusiu koplyčios vitražų eskizus. Po dailininko mirties 2015 m. jo pradėtą darbą tęsė dailininkė Ieva Paltanavičiūtė. Ji atliko visą techninį darbą pagal sukurtą projektą. J. Dovydėnas finansavo daugumą koplyčios vitražų.

Jis taip pat yra išeivijos rašytojo L. Dovydėno rinktinių raštų (8 tomai) leidybos mecenatas. Dalį šių knygų J. Dovydėnas dovanojo J. Keliuočio viešajai bibliotekai.

Šiuo metu J. Dovydėnas su šeima gyvena JAV. Į Rokiškį atvyksta kasmet įteikti literatūrinės Liudo Dovydėno premijos geriausio lietuviško romano autoriui. Kartu aplanko tėvo rašytojo L. Dovydėno gimtąjį Trumpiškio kaimą.

Laukė ne vienerius metus

Viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė prisipažino – bibliotekininkai laukė keletą metų, kad J. Dovydėnui būtų suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. „Ačiū Jums, kad organizuojat premijos įteikimo iškilmes. Mes kūrybingai minime kultūros sostinės metus, nors šiemet ir neteikiame premijos“, – sakė A. Matiukienė. Jos pavaduotoja Daiva Vilkickienė skaitė Paryžiuje gyvenančio L. Dovydėno premijos laureato Valdo Papievio ta proga atsiųstą sveikinimą. Jame vienas puikiausių lietuvių autorių rokiškėnams dėkojo už meilę, „kurios niekad nebus per daug“, ir susitikimus Rokiškyje, kuriuos vadina „vienomis gražiausių akimirkų“.

Mecenatas išliko kuklus

Apsuptas dėmesio, pasveikintas, sulaukęs padėkų už mecenavimą ir viską, ką duoda mūsų kraštui, J. Dovydėnas tradiciškai išliko kuklus ir nedaugžodžiavo. „Dėkoju ir Rokiškio garbės pilietybę priimu su dideliu malonumu. Įspūdingesnio miesto, malonesnės kompanijos, gražesnės gamtos sunku įsivaizduoti. Rokiškis ne tik šių metų kultūros centras, bet per amžius buvo Lietuvos kultūros ir meno gilus šaltinis. Čia mano tėvo gimtas kraštas, jo meno šaknys. Ir ne tik jo, bet ir kitų žinomų kūrėjų. Tas šaknis ir aš pasiėmiau. Todėl kaskart atvažiavęs jaučiuosi sugrįžęs į tėviškę“, – sakė J. Dovydėnas.

Išgarsėjo nuotraukomis iš „karštųjų taškų“

Kadangi J. Dovydėnas Rokiškyje buvęs ne kartą, su juo „Gimtojo…“ žurnalistai yra bendravę ir apie jį rašę. Priminsime, kad susidomėjęs fotografija jis mokėsi Rod Ailando dizaino institute pas gerai žinomą menininką Harį Kalahaną. Fotografijos žinias gilino Ilinojaus technologijos ir dizaino institute Čikagoje. L. Dovydėnas išleido keletą fotografijų albumų, o meno pasaulyje išgarsėjo nuotraukomis iš vadinamų „karštųjų taškų“.

1985 m. J. Dovydėnas pirmą kartą išvyko į Pakistaną. Jam norėjosi savo akimis pamatyti, ar afganistaniečiai gali įveikti Sovietų Sąjungos kariuomenę. Kova Afganistane jam priminė pokario Lietuvą, kai laisvės kovotojai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, keliolika metų priešinosi okupantų kariuomenei. „Lietuvių buvo pernelyg mažai, kad laimėtų partizaninį karą prieš galingą sovietų jėgą. Aš maniau, kad Afganistano istorija gali pasisukti kitaip, ir modžahedai, laisvės kovotojai, gali laimėti. Padedant Amerikai taip ir atsitiko“, – apie save giminės knygoje rašo J. Dovydėnas. Jis trylika kartų keliavo po karų alinamą Afganistaną, įamžino modžahedus, amerikiečių ir NATO karius jų karinėse bazėse. 2005 m. menininkas skrido į Čagčaraną (Goro provincija), fotografavo misijoje dalyvavusius lietuvių karius.

Pirmasis amerikietis su paroda sovietinėje Lietuvoje

1982 m. šis menininkas tapo pirmuoju amerikiečiu fotografu, surengusiu autorinę parodą sovietinėje Lietuvoje. 1989 m. Vilniuje eksponuotos įdomiausios nuotraukos iš kelionių po Afganistaną. 2002 m. dar vieną parodą gimtinėje lydėjo katalogas „Sugrįžimas į paliktą kraštą“. J. Dovydėnas gyvena Lenokse (Masačiusetso valstijoje). Jo žmona Betsi – tapytoja, sūnus Johnas Daytonas – profesionalus kulinaras ir vyno gaminimo žinovas, dukros Elenos darbas taip pat susijęs su maisto gamyba.

Šiek tiek detalių iš Liudo Dovydėno gyvenimo

Rašytojo L. Dovydėno sūnėnas Vladas Dovydėnas, sumanęs įamžinti dėdės atminimą (pastatyti akmenį ir ant jo užrašyti, kad čia gimė didis rašytojas), 1987 m. parašė laišką rašytojui. Gavo atsakymą, kuriame L. Dovydėnas aprašė savo ir vaikų gyvenimą. 1989 m. gegužę senajame kaime atsirado akmuo su užrašu „Trumpiškio kaimas“. Vėliau šalia šio užrašo buvo iškaltas tekstas: „Rašytojo Liudo Dovydėno gimtinė.“ Paties rašytojo pažintis su kraštiečiais prasidėjo 1999 m., kai buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Rašytojas kraštiečiams atsiuntė laišką, kuriame aprašė gimtąjį kraštą.

L. Dovydėnas – vienas produktyviausių prieškario Lietuvos kūrėjų. Jo vardas buvo išbrauktas iš kelių kartų kultūrinės atminties, tačiau atkūrus nepriklausomybę apie jį prabilta iš naujo. Žymiojo rašytojo vaikystė prabėgo Trumpiškio kaime, o autobiografijoje kūrėjas rašė, kad jo visų „universitetų pradžia ir pabaiga“ buvo Čedasų pradžios mokykla. Tiesa, Čedasuose mokyklos nebėra.

Rašytojas L. Dovydėnas gimęs 1906 m. sausio 14 d. Trumpiškyje. 1928 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje. 1931–1932 m. išėjo L. Dovydėno apsakymų rinkiniai „Cenzūros leista“, „Buvo žmogus be kojų“, po kelerių metų – dviejų tomų romanas „Ieškau gyvenimo draugo“. L. Dovydėnas savo knygose dažnokai užsimena apie gimtąjį Trumpiškį. Rašytoją išgarsino 1936 m. išleistas romanas „Broliai Domeikos“, kuriame vaizduojama kaimo kasdienybė, gvildenamas žmonių tarpusavio bylinėjimasis teismuose.

Ši knyga 1936 m. pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Visi romano prototipai – Čedasų krašto žmonės. „Nors jis – savamokslis rašytojas, baigęs vos tris pradžios mokyklos skyrius, leido knygą po knygos. Jis daug dirbo, skaitė, pats lavinosi, visas jėgas skyrė Dievo duotai talento galiai išsiskleisti“, – taip rašoma apie L. Dovydėną.

Už veiklą sovietų okupuotoje Lietuvoje naciai norėjo jį sušaudyti, tačiau rašytoją užtarė kultūros visuomenė. 1944 m. birželį artėjant frontui rašytojo šeima traukėsi į Vakarus. Jų sūnui Jonui tuomet buvo vos penkeri. 1949 m. Dovydėnų šeima persikėlė į JAV, apsistojo Pensilvanijos valstijoje. Amerikoje L. Dovydėnas dvejus metus dirbo žurnalistu, redagavo žurnalus „Lietuvos kelias“ ir „Nemunas“, vėliau atsidavė rašytojo darbui. 1952 m. pasirodė jo romanas „Per Klausučių ulytėlę“, 1955 m. – „Tūkstantis ir viena vasara“, po ilgesnės pertraukos 1974 m. – apsakymų rinkiniai „Pašiurpo mano velnias“, „Vasaros vidudienis“. Gyvendamas išeivijoje rašytojas kūriniuose vaizdavo emigrantų gyvenimą.

Sovietmečiu jo kūriniai buvo išimti iš bibliotekų, mokyklinių programų. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, viskas kardinaliai pasikeitė. 1996 m. už nuopelnus Lietuvai rašytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.

Sulaukęs senatvės, 92-ejų, L. Dovydėnas su žmona Elena grįžo į Lietuvą. 1998 m. jis paskutinį kartą apsilankė gimtinėje.

Vilniuje rašytojas daugiausia laiko skyrė savo kūrybai tvarkyti, pradėjo rengti leidybai „Raštus“, tačiau nespėjo: 2000 m. liepos 4 d. mirė, palaidotas Antakalnio kapinėse. „Rinktinių raštų“ rinkinį parengė literatūrologė Elena Bukelienė, o leidybą finansavo sūnus Jonas.

Jis kasmet atvyksta į Lietuvą, jo iniciatyva įsteigta L. Dovydėno premija už geriausią lietuvišką metų romaną. „Žinau, jog kūrėjams labai svarbu įvertinimas ir materialinė parama. Tai mane ir paskatino remti rašytojus“, – „Gimtajam Rokiškiui“ ankstesniais metais yra sakęs rašytojo sūnus J. Dovydėnas . Šiandien jau Rokiškio krašto garbės pilietis.

Projektą iš dalies remia

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Selis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Selis
Selis

Na 1940 Liudas Dovydenas buvo aktyvus rusu okupacijos remejas. Teko, skaityti, kad rusu armijai uzemus Lietuva soko dziaugsmo cestuskas. Taip pat liaudies seime ir sovietineje vyriausybeje gavo vadovaujancias pareigas. Galima tik speti, kad Stalino teroras Lietuvoje 1940-1941 metals, jam atvere akis ir jis priesingai nei kiti aktivistai nepasitrauke i Rusija atejus vokieciams, o po to nebelauke rusu gryzimo ir pasitrauke i Vokietija.