blank
Redakcijos, J. Korenkos ir Rokiškio liaudies teatro archyvo archyvo nuotr.

– Kaip Jūsų karjera klostėsi po to, kai išvažiavote iš Rokiškio? Priminkite prieš kiek metų?

– Aš pradėsiu nuo to, kad atvažiavau į Rokiškį 1982 m. rugpjūčio mėnesį, baigęs po Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Režisieriumi buvau paskirtas 1983-iaisiais.

2000 m. buvau išrinktas į Seimą. Į Rokiškį grįždavau kiekvieną savaitgalį, susitikdavau su rinkėjais, dalyvaudavau renginiuose. Čia gyveno žmona ir dukra, sūnus tuo metu jau studijavo Vilniuje. Iš Rokiškio išvykau pasibaigus Seimo kadencijai, 2004 m.. Gavau pasiūlymą dirbti Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, dirbau generalinio direktoriaus pavaduotoju, buvau nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ iniciatorius ir organizatorius, vaidinau dviejuose spektakliuose („Vieno tėvo vaikai“ ir „Žmogus iš Lamanšos“). Vėliau dirbau Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotoju.

– Mums čia Jūsų trūksta – to išraiškingo balso, visuomet savos nuomonės, savotiškų kraštutinumų, spalvos, meno, režisūros. O Jums ar trūksta Rokiškio?

– Man malonu tai girdėti… Viską, ką dariau, dariau įdėdamas savo energiją, protą, jausmus, nemokėjau gyventi „drungnai“, taupyti save, visada turėjau savo nuomonę.

Rokiškis man buvo ir bus svarbus – tai vieta, kur aš kūriau, praleidau brandžiausius savo gyvenimo metus, kur sutikau daug įdomių, kūrybingų, nuoširdžių, mano sielai artimų žmonių. Tai yra miestas, kur užaugo mano vaikai. Man Rokiškis yra ypatingas. Mintimis labai dažnai esu Rokiškyje,  atvažiuoju, domiuosi tuo, kas čia vyksta.

– Jums dirbant, tuometiniuose Rokiškio teatro rūmuose vyko daug. Į teatrą atėjo jauni režisieriai. Ką išskirtumėte iš to laikotarpio? 

– Rokiškio teatro rūmuose vyko intensyvus gyvenimas. Repeticijos, spektakliai, festivaliai, šventės. Daug darėm. Ir žmonėms to reikėjo. Daug teatro vaikų ir jaunimo studijos auklėtinių užsikrėtė teatro bacila, studijavo Klaipėdos fakultete ar pasirinko profesionalų teatrą. Galiu paminėti E. Daugnorą, E. Galvydį, I. Matelienę, R. Rudoką, M. Korenkaitę. Teatre priimdavau jaunus režisierius, Klaipėdos fakulteto auklėtinius, statyti diplominių spektaklių. Visada geranoriškai jiems padėdavau, patardavau.

Teatras – gyvas, sudėtingas organizmas. Nelengva būti geru režisieriumi, kolektyvo vadovu. Privalai turėti viziją, patrauklių idėjų, tik tada turėsi pasekėjų, einančių su tavimi. Tik tada tai, kas vyksta teatre, bus įdomu ir visuomenei, ne tik siauram rateliui žmonių.

– Kadangi interviu išeis prieš prasidedant XXXV festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“, prisiminkite šio festivalio pradžią. Nors jis prasidėjo anksčiau nei Jūs atėjote į Rokiškio teatro rūmus, tačiau ilgus metus buvote jo atrama ir puoselėtojas. Ką Jums reiškia „Vaidiname žemdirbiams“?

– Klystat dėl datų. Festivalis prasidėjo 1985-aisiais, trečiaisiais mano darbo Rokiškyje metais. Net juokinga, kai dabar daug žmonių prisiima šio festivalio inicijavimo, organizavimo nuopelnus. Tikrasis festivalio sumanytojas – tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Sketeris. Tikra dovana Rokiškiui. Sėkla buvo įmesta į puikiai paruoštą dirvą – Rokiškyje domėjimasis teatru buvo didelis. Atvažiuojantys teatro žmonės tai jautė ir ne kartą yra išsakę.

Buvau organizaciniuose, vykdomuosiuose ir šio renginio tobulinimo, tradicijų išlaikymo darbuose nuo festivalio pradžios iki mano darbo Seime (2000 m.). Tiek pat metų – festivalio žiuri pirmininkas. Vėliau, būdamas Seime, nuolat rūpinausi festivalio finansavimu.

Festivalio atidarymas ir uždarymas, pats jo formatas – visa tai reikėjo sugalvoti ir įgyvendinti. Vienas iš šio renginio išskirtinių bruožų – spektaklių vertinimas. Komisijoje nuo pat pradžios nebuvo teatrologų, tai buvo pačių rokiškėnų komisija. Išskirtinis žiūrovų prizas – tai taip pat labai teatralus intriguojantis momentas. Jie laukdavo žiūrovų verdikto.

Tradicijos ir tęstinumas – labai svarbūs dalykai, kurie kuria renginio pridėtinę vertę. Festivalis sukūrė pridėtinę vertę ir Rokiškiui. Man tai svarbiausia.

– Prisiminkit kokį nors šio festivalio epizodą. Galbūt ne vieną. Tai, ko užmiršti neįmanoma?

– Kiekvienais metais būdavo išskirtinių dalykų. Ir teatralams, ir mums, organizatoriams. Skundai dėl bilietų – nepavykdavo patenkinti visų norinčiųjų… Ir skurdūs, pilni nepriteklių pirmieji nepriklausomybės metai, kai aktorių scenoje buvo vos ne daugiau nei žiūrovų salėje. Vietinių politikų, vėliau verslininkų atsisakymas remti festivalį… Ir netikėtas teatralų sprendimas tapti festivalio rėmėjais. Niekada nepamiršiu ryžtingų Šiaulių teatro vadovo Antano Venckaus, Panevėžio teatro „Menas“ režisieriaus Juliaus Dautarto pareiškimų ir pažado į festivalį atvažiuoti bet kokiomis sąlygomis. Prie jų prisijungė ir kiti teatrai. Kokie brangūs tokie momentai!

Legendinis įvykis – J. Miltinio dalyvavimas festivalyje: jis atlydėjo į Rokiškį „Hedą Gabler“ ir susitiko su rokiškėnais. Klausėmės ilgo jo monologo apie meno formą ir turinį, atsiminimų apie Paryžių. Nepamirštamos festivalio uždarymų akimirkos, nuoširdūs aktorių, režisierių padėkos žodžiai rokiškėnams už festivalį, už dėmesį, už pagarbą teatro menui, už aukštaitišką svetingumą.

– Buvo akimirkų, kai atrodė, kad festivalio gali nebelikti, kai pats sau sakėte – gana, nebereikia… Juk buvo visko – blokada, lėšų stygius, verslininkų atsisakymas remti?

– Gal buvo taip manančiųjų, bet aš visada festivalį gyniau, įrodinėjau jo reikalingumą net ir sunkiausiu laiku. Nepriklausomybės metais atsirado žmonių, kurie teigė, kad festivalio pavadinimas atgyvenęs, siūlė jį keisti. Man gana karštai teko įrodinėti, kad tradicijos ir tęstinumas yra didelė vertybė. O sužlugdyti festivalį, jo idėją – lengviausias kelias. Tik atstatyti jau kažin ar beužtektų jėgų, pasiryžimo, aukojimosi.

– Jūs – Rokiškio, kultūros sostinės, ambasadorius. Ką reiškia šitas titulas Jonui Korenkai – žemaičiui, kuris Rokiškyje praleido ne vieną dešimtmetį, prisirišo prie šio miesto ir dabar savotiškai į jį grįžo?

– Man brangus šis titulas. Noriu, kad per šiuos metus Rokiškis atsiskleistų visu grožiu ir originalumu tiems, kurie dar čia nebuvo ar yra mažai apie jį girdėję. Noriu, kad kuo plačiau pasklistų žinia apie čia dirbančius žmones, kuriančius Rokiškio istoriją šiandien.

– Jūsų sūnus Andrius Vasario 16-ąją griežė smuiku Rokiškyje akcijoje „101 smuikas“, dukra Marija  prieš Kalėdas filmavosi klipe, kai buvo rengiamasi atidaryti Rokiškį, kultūros sostinę. Vaikai užaugo Rokiškyje. Ką jie veikia dabar? Kiek turite anūkų ir apskritai, kuo užsiimate šiandien?

– Abu vaikai – Rokiškio patriotai. Sūnus Andrius baigė Muzikos ir teatro akademijos teatro ir kino vadybos bakalauro ir magistro studijas, dirba televizijos ir kino prodiuseriu. Dukra Marija toje pačioje akademijoje baigė teatro aktoriaus specialybės bakalauro ir magistro studijas, yra Keistuolių teatro ir „Atviro rato“ aktorė, filmuojasi kine („Laiškai Sofijai“, „Gitel“, „Giedrė“ ir kt.).

Džiaugiamės Andriaus ir Marijos vaikais, mūsų su Ramune keturiais vaikaičiais, visi gyvename Vilniuje, dažnai susitinkame, kartu poilsiaujame, turime senas ir kuriame naujas šeimos tradicijas.

– Kokius spektaklius šiandien žiūrite? Ką skaitote? Apie ką svajojate? Ar dažnai grįžtate į Rokiškį?

– Teatras vis dar mano didžioji meilė, lankausi Nacionalinio, Mažojo, Keistuolių teatrų, „Atviro rato“ spektakliuose. Štai prieš savaitę buvau nuostabiame Kirilo Glušajevo spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ su puikiu aktoriumi Martynu Nedzinsku. Ne viena diena praėjo, o aš vis dar mintimis grįžtu į kai kurias scenas. Gera, kai teatras sukrečia, kelia klausimų ir teikia vilties.

Mėgstu skaityti istorines knygas, memuarus. Į Rokiškį dažniausiai važiuoju susitikti su giminaičiais – žmonos Ramunės brolio Arūno Augučio šeima ir buvusiais bendradarbiais.

Šiuo metu kartu su žmona Ramune tvarkome, peržiūrime mano archyvą – straipsnius, nuotraukas apie darbo ir kūrybos metus Rokiškyje. Tikimės visa tai aprašyti. Laikau tai dabar pačiu svarbiausiu darbu – juk Rokiškio liaudies teatras šiais metais švenčia 60 metų jubiliejų.

Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus Daugnora apie buvusį šio teatro vadovą Joną Korenką

blank

Jonas Korenka dėl visko kaltas. Kaltas asmeniškai man, kad iki šiol bandau išklysti iš teatro šunkelių, bet niekaip neįstengiu. Ir ne aš vienas toks „suvedžiotas“ – anuomet jo įkvėpti Klaipėdoje režisūrą studijavo ir baigė gal septynetas „pašauktųjų“, neminint tų, kurie rinkosi aktoriaus kelią. Kaltas Liaudies teatrui, kuris, paragavęs visokių nacionalinių bei tarptautinių festivalių, nebenori gyventi ramiai. Kaltas Rokiškio kultūrai, nes didžiaisiais sumanymais („Vaidiname žemdirbiams“, „Interrampa“) pasiekė lubas, kurias iki šiol beviltiškai bandome pramušti ir nieko didingesnio nei reikšmingesnio nesugalvojame.

O jei rimčiau, tai iki šiol Liaudies teatre J. Korenka išlikęs kaip legendinis įvairių prisiminimų ir pasakojimų veikėjas, savotiška teatro folkloro dalis. Nors tų, kuriems su juo teko dirbti, teatre dabar jau beveik mažuma, o iš Liaudies teatro jaunimo studijos, surinktos 1982 m., kurioje kažkada pradėjau, aktyviai vaidinančiųjų yra trys. Ir mano darbai dažnu atveju yra ginčas ar pritarimas įvairiems mano pirmojo tikro režisieriaus darbams. Užtat labai pykau, kai režisierius beveik prieš 20 metų pasuko politikos link. Maniau, kad tai teatro išdavystė. Dabar atsargiau tai vertinu – žinau, kiek jėgų ir energijos pareikalauja teatras, ir atlaikyti tai nėra taip jau lengva. Pasaulietiniai dalykai gundo ne tik šventuosius ar dvasininkus, bet ir teatro žmones.

Projektą iš dalies remia

blank

Rokmelsta