J. Buziliausko archyvo nuotr.

Už ką myli?

Juozo Keliuočio premija – už spektaklį Pauliaus Širvio šimtmečio jubiliejui „Tik ilgesį palik“. Šiemet poetas labai „išeksploatuotas“. Koks J. Buziliausko asmeninis santykis su Širviu? „Aš 15 metų su Širviu. Nors poeto gyvo neteko matyt. Seniai mokėjau kelis jo eilėraščius. Kartą nusprendžiau iš jo poezijos padaryt spektaklį. Galima sakyt, atsitiktinai. Rokiškyje, su tikra barmene Irma. Scena – kavinėje, sėdi ji, ateina žmonės ir aš, Širvys, pradedu. Tai buvo visai kitokia teatro forma, paskui spektaklį pildžiau, daug kas keitėsi. Labiau mylimo poeto už Širvį gal ir neturiu. Na, dar Justinas Marcinkevičius, stačiau jo „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Daukantą“. Šiemet Širvys ant bangos. Poetas aktualus ir reikalingas visiems, net po 100 metų. O teatras turi būti aktualus, taigi… (juokiasi – aut. past.).“

Mylima už ar dėl kažko? Jonas sako, traukia jį Širvio poezija lyg magnetas. Ypač vėlyvesnio laikotarpio eilėraščių, kuriuose išsakytas skausmas, gyvenimo patirtis. Ir begalinis išjautimas, natūralumas, artumas, tikrumas. „Jam nesvarbu buvo, kas prieš jį – viršininkas ar paprastas žmogus. Man labai nepatinka, kad dabar kai kas Širvį bando pritempt prie pokario rezistencinės kovos. Mano galva, jis nebuvo kovotojas prieš santvarką. Jis tik buvo atviras ir tikras žmogus, išsakęs, ką jautė ir galvojo. Širvys man suprantamiausias, ir jo gyvenimą žinau“, – sako režisierius, galintis skaityti Širvį beveik valandą. Kiek galvoje poeto eilėraščių, aritmetiškai niekada neskaičiavo. Jam skaudu, kad Širvys buvo „išimtas“ iš mokyklinių programų. Nors poetą visi myli, dainuoja, jaunimas „atranda“. „Kurie kūrėjai išvažiavo į Ameriką – jie Lietuvos patriotai, kovotojai. O kurie liko, kaip Širvys – ne. Kodėl? Negalima smerkt, nes buvo sudėtingas laikotarpis, reikia žiūrėt, ką sukūrė, parašė. Istoriją reikia vertint istoriniame kontekste, nes daugelio įsitikinimai buvo kitokie, nei jų tuometė kūryba. Žmonėms išgyvent reikėjo. Kad ir Salomėja Nėris…“ – filosofavo J. Buziliauskas. Jam toks politizavimas graudus ir neteisingas kūrėjų atžvilgiu.

Paralelės

J. Buziliauskas atviras – su poetu, kurio gyvai nepažino, turi gyvenimo paralelių. Jos, turbūt, ir buvo viena traukos jėgų „prie Širvio“. Sako Jonas, niekam ne paslaptis, kad ir jo gyvenime buvo juodų duobių. Ir kad pasiekęs dugną imi suvokti gyvenimą kitaip, randi jėgų pakilti. Gyvenimo skausmas, sielą draskanti meilė, išsiskyrimai, alkoholis, tuščios kišenės… Menininko gyvenimo druska, be kurios, sako Jonas, nebus tikrumo scenoje. „Man nereikia dirbtiniai įsijausti vaidinant tokias scenas. Galiu sakyt, tada ne vaidinu, o kalbu savo gyvenimą scenoje. Yra patirti išgyvenimai, tikra emocija. Jeigu ją tik vaidinsi, žiūrovas melą ir netikrumą greitai pajus“, – sako Jonas.

Daro sau…

Teatras – gyvenimo duona? „Paprastas dalykas. Režisieriaus darbas – dėl savęs, kad uždirbtum pinigų. O iš tikrųjų, ką suvokiau vėliau, ne tik dėl pinigų, bet kad būtų kažkas giliau, išliekamoji vertė. Man teatras kaip narkotikas. Ir jaučiuosi laimingas, kad teatras tampa reikalingas ir kitiems. Temas spektakliams renkuosi pagal nuotaiką. Kartais – skaudžias, kartais – linksmas, priklauso nuo situacijos, prisiminimų, laikotarpio svarbiausių įvykių. Reikia priversti žiūrovą galvoti, pravirkdyti, šokiruoti.  Gyvenime turi būti vidinis konfliktas – tada įdomu, tada yra prasmė. Teatras turi būti aktualus“, – apie temų pasirinkimo „kančias“ svarstė Jonas ir pridūrė, jog jam labiau artimos skaudžios temos. Mat humoro jis pakankamai turi su humoro grupe „Ambrozija“. Teatro scenoje jis nori žiūrovui pasakyti rimtų dalykų, o scena leidžia juos atskleisti plačiau. Subtiliai, be paviršutinio demonstravimo, išrėkiančios meilės, kad ir Lietuvai. „Mylėti tėvynę – nebūtinai daužyti į krūtinę šaukiant, kaip aš tave myliu, Lietuva! Net komedijos žanras gali atskleisti daugiau ir giliau nei parodomasis meilės demonstravimas. Juk parodyti negeroves, iš jų pasijuokti – taip pat meilė tėvynei“, – dėstė režisierius.

„Žinau, ko noriu, renkuosi – iš to, ką turiu“

Apie aktoriaus išėjimą iš realaus gyvenimo. „Aš neišeinu. Taip, per repeticijas patiri tam tikrą katarsį, įsijauti į kitą plotmę. Bet sugrįžti į realų gyvenimą man daug laiko neprireikia“, – Jonas juokiasi iš visuomenės nuomonės, kad aktoriai ir realiame gyvenime lieka vaidmenyje. Ir ilgų meditacijų prieš spektaklį jam nebūna: „Ir pavalgau, ir išsimiegu. Anksčiau labiau išgyvendavau, o dabar žinau, ko noriu, ką ir kaip darysim. Juk spektaklius planuojam, nebūna, kad sugalvojai ir lipi ant scenos. Paskutinei nakčiai niekada nepalieku darbų, nors vienos nakties, jaučiu, visada pristinga“.

O tobulinti, sako Jonas, visada yra ko. „Kai pats parašai spektaklio scenarijų, keisti detales paprasčiau. P. Širviui skirtame spektaklyje „Tik ilgesį palik“ po premjeros vyrų ansamblis „išnyko“, paliko tik moterų. Gal ir gražu buvo, kad ir vyrai, bet tampyk viską po Lietuvą. Nusigrynino ir finalas, nuėmėm kelis eilėraščius. Kad spektaklio tempas nekristų, įtampa eitų aukšty, į kulminaciją“, – dėstė režisierius.

Režisierius diktatorius?

Teatro mylėtojams J. Buziliausko darbo braižas atpažįstamas. Režisierius reiklus sau ir aktoriams. „Esu griežtas, bet, manau, ne tironas. Aktoriai gali turėti savo nuomonę, pasakyti, bet vykdo, ką turi daryti. Renkuosi žmones, įvertindamas, ką kiekviename vaidmenyje jie galės. O režisierius privalo jausti, kas aktualu. Visa klasika visada aktuali, bet, būna, atsiranda aktualesnių gyvenimo temų. Tada ir pagalvoji, ką rinktis ir ką tuo žiūrovui pasakysi? Todėl ir „atsirado“ šiemet Širvys“. Anksčiau režisierius pastatė spektaklį pagal P. Širvį  „Velnioniškai vienas“

Apie savigraužą

Savigrauža Jonui nesvetima. Tiek darbe, tiek gyvenime. Režisierius sako, suklyst kiekvienam pasitaiko, žmogiška. Ir nėra labai blogai, jei kas nepavyksta. Būna spektaklių, kurių žiūrovas nepriima. Ir režisierius tą labai greitai pajaučia. „Žiūrovas spektaklį turi emociškai priimti, jis turi žmogų jaudinti, kelti klausimų, kodėl taip ar anaip? Mano tikslas, kad žiūrovas galvotų. Po spektaklio prie manęs prieina ir klausia, kodėl buvo taip, ką čia norėjau pasakyt. Tada džiaugiuosi. Teatras yra energija. Anksčiau apie tai negalvodavau. Susirenka skirtingo amžiaus ir patirčių,  lyties, nuotaikos ir mėnulio poveikio žiūrovai, o tu, režisierius, turi nuspėt ir spektaklį padaryti taip, kad jis paliestų kiekvieno nervą. Teatras yra melas, o aktorius scenoje turi ne vaidinti, o gyventi gyvenimą, tada atsiranda teisingas santykis su žiūrovu. Per muziką, aktorių kūną, simbolius, detales. Per visumą, nebūtinai per pasakytą žodį. Jei pavyksta, jauti, kad emocija veikia – labai gerai. Jei ne – graudu…“ – atviravo režisierius. Per ilgą režisieriaus ir aktoriaus karjerą, sako Jonas, daug gyvenimo dalykų ėmė vertinti kitaip, įžvelgti tikrų prasmių ir klaidas vertinti kitaip.

Širdies dalis

Rokiškis – J. Buziliausko širdies dalis. Čia, 1983 m. baigęs Kultūros mokyklą, pradėjo režisieriaus karjerą. Du dešimtmečiai, sako Jonas, žmogaus gyvenime labai ilgas laikas, savęs, kaip režisieriaus, atradimo laikotarpis. Ir laikotarpis, jam nepagailėjęs gyvenimo pamokų bei iššūkių.  „Labai brangus man Juozo Keliuočio premijos apdovanojimas. Kad Rokiškis manęs nepamiršo, įvertino. Juk dėl manęs žmonės dirbo: rašė teikimą, tyrinėjo biografiją, atliktus darbus, skaitė. Pagaliau sprendė, kodėl aš, o ne kiti premijos verčiausi. Žinoma, Rokiškio mano širdyje daug ir dėl dviejų vaikų, kurie čia auga. Juos labai myliu ir rūpinuosi. Ir žmonės man čia visi savi“, – jautrinosi J. Buziliauskas, iš Rokiškio išvykęs 2009 m. Dabar jam puikiai sekasi dirbti režisieriumi Anykščių kultūros centro teatre, su kuriuo išmaišė ne tik Lietuvą, puikių įvertinimų jo režisuoti spektakliai pelnė užsienyje. „Aš nieko nedarau dėl įvertinimo. Viską darau dėl savęs. Jei dėl įvertinimo darysi, nieko neturėsi. Turi kurti iš širdies, iš dūšios. Kas pačiam skauda, kas aktualu, kas įdomu – tik taip būsi įdomus kitiems“, – pokalbį užbaigė šiltų žodžių Rokiškiui negailintis režisierius.

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments