– Kaip nutiko, kad susidomėjai ledo rituliu? Kaip sekėsi?
Pirmą kartą apie ledo ritulį sužinojau būdamas devynerių, kai kaimynas pakvietė į tuo metu vasarą vykusias futbolo treniruotes ir pasakė, kad žiemą žaidžia ledo ritulį. Tuo metu apie šią sporto šaką visiškai nieko nežinojau. Susidomėjimą pajutau nuo pirmųjų treniruočių, vos tik užlipęs ant ledo. Tiesa, kai kiti komandos draugai jau čiuožė neblogai, aš tik griuvinėjau, tad pradžia buvo kiek sunkoka. Pirmosios treniruotės vyko pas trenerį Audrių Deksnį. Tuo metu treniravomės ant užšalusio ežero, šalia Rokiškio dvaro. Dar ir dabar atsimenu pirmąją treniruotę, užduotis buvo čiuožti aplink lazdą ratu.

Pirmieji metai apskritai buvo įdomūs, nes sekdavosi vis geriau. Atsimenu, eidavau mokytis čiuožti ir stabdyti ir ne treniruočių metu, nes norėjau pasivyti kitus. Buvo sunku, bet labai įdomu, kai pats pajunti, kad progresuoji. Iš tikrųjų nebuvo taip sunku kaip atrodė, vedė noras ir užsispyrimas kuo greičiau išmokti, o laikas buvo ribotas, tuo metu ledą turėdavome tik žiemą ir ant užšalusio ežero. Jau po poros metų dalyvavau pirmosiose savo varžybose.

Nė akimirkai ledo ritulys nebuvo nusibodęs. Minčių palikti šį sportą iki šiol neturėjau, nemanau, kad jų kils ir ateityje. Sportuosiu tol, kol leis sveikata.

– Teko atstovauti ir Lietuvos ledo ritulio rinktinei. Koks jausmas ginti gimtosios šalies garbę?

Taip, teko atstovauti 18-mečių, 20-mečių ir vyrų ledo ritulio rinktinėms. Pirmą kartą su 18-mečių rinktine žaidžiau būdamas vos 16-os. Tuo metu jau gyvenau Švedijoje. Emocijos buvo neapsakomos, kai gavau kvietimą į rinktinę. Tuo metu rungtyniavau neblogai, jau kuris laikas treniravausi Švedijoje, buvau įgavęs patirties tarp tokio amžiaus žaidėjų, tad nejaučiau didelio nepatogumo žaisti su vyresniais.  17-os buvau pakviestas į 20-mečių rinktinę. Tiesa, ten sekėsi kiek sunkiau, tarp 20-mečių vyko kur kas kietesnis žaidimas. Kai atrodė, kad metai nebegali būti geresni – gavau kvietimą į Lietuvos vyrų ledo ritulio komandą. Rodės, sprogs galva, džiaugsmas liejosi per kraštus.

Su Lietuvos rinktinėmis pasiekiau išties nemažai. Su 18-mečių rinktine iškovojome vieną aukso medalį, su 20-mečių rinktine – tris sidabro ir vieną bronzos, o su vyrų – vieną aukso ir du bronzos medalius.

– Kokiose profesionaliose komandose teko žaisti? Kurioje labiausiai patiko?

Pirmoji profesionali komanda, kurioje žaidžiau būdamas 13-os, – Latvijos „Daugavpils“. 16-os jau atstovavau Švedijos AIK HARNOSAND, po to persikėliau į „SK lejon“ komandą, nes pasiūlė geresnę sutartį. Dar po metų gavau Norvegijos  antrojo diviziono klubo „Halden Comet“ kvietimą. Atrankos vyko savaitę, po jų pasirašiau kontraktą ir pasilikau klube metams su sąlyga, kad galėsiu žaisti rungtynes ir „Sarpsborg Sparta“ komandoje, kuri rungtyniauja Norvegijos aukščiausioje lygoje.

Kuriame klube labiausiai patiko – negaliu pasakyti. Kiekviename įgavau patirties, turėjau galimybę tobulėti, susipažinti su daugybę žmonių, su kuriais iki šiol palaikome ryšį, bendraujame.

– Turbūt standartinis klausimas kiekvienam sportininkui. Kur išleidai savo pirmąją algą?

Nepakartojama daryti tai, kas tau patinka ir už ką tau yra atlyginama. Jei gerai pamenu, pirmąjį uždarbį išleidau užsukęs į parduotuvę. Pirkau ir dėjau į krepšį viską, ką matė akys.

– Kurias varžybas pavadintum įsimintiniausiomis?

Įsimintiniausios varžybos – pasaulio čempionato rungtynės Kaune. Atstovavau Lietuvos rinktinei. Finale su estais kovojome dėl aukso medalių. Rungtynes arenoje stebėjo apie 13 tūkstančių žiūrovų. Pavyko įmušti įvartį ir išsiveržti į priekį, o po finalinės sirenos – pasikabinti ant kaklo aukso medalį.

– Prieš porą metų nuskambėjo nemaloni žinia: tavo mėginyje rasta draudžiamųjų medžiagų. Buvai suspenduotas dvejiems metams. Kaip tai įvyko? Kas tuomet sukosi tavo galvoje?

Naudojau papildus, kurių nupirko mano treneris Lietuvoje. Tiesa, pats  neperžvelgiau jų sudėties, nesusipažinau su kiekviena medžiaga, nurodyta ant pakuotės. Visada galvojau, kad dopingas yra medžiaga, kurią sportininkai vartoja tablečių ar skysčių pagrindu. Pasirodo, medžiaga (methylhexaminas), kurios būta mano papilduose, yra priskiriama neleidžiamų preparatų kategorijai. Tokia klaida, neapsižiūrėjimas gali gyvenimą apversti aukštyn kojomis. Kai visa tai vyko, net nežinojau kaip elgtis. Nuo to laiko, kai gavau atsakymą, nebegalėjau įeiti į ledo rūmus, kol nebus nutraukti kontraktai. O mintyse vis savęs klausiau: kas dabar bus?

– Kaip praleidai šiuos dvejus sunkius metus be profesionalių ledo ritulio varžybų?

Nenutolau nuo ledo ritulio, treniravausi savarankiškai, ruošiausi sugrįžti. Grįžęs į Rokiškį pagalvojau, kad reikia kažko imtis, sudaryti planą B, tad su broliu gimtajame mieste atidarėme automobilių servisą. Laisvalaikiu padedu mažiesiems ledo ritulininkams, duodu jiems patarimų, stengiuosi juos pamokyti, perteikti žinias, kurių gavau gyvendamas ir žaisdamas Skandinavijoje.

– Rokiškyje mokysi ir jaunuosius ledo ritulininkus?

Taip, su jaunaisiais ledo ritulininkais dirbu jau kuris laikas ir noriu jiems padėti pasiekti pergalių. Šiuo metu mokau vaikų, gimusių 2008–2013 metais, grupes. Susijungėme su Šiaulių sportininkais ir sudarėme dvi komandas, kurios dėl pergalių kovos Lietuvos vaikų ledo ritulio čempionato 11-mečių ir 13-mečių grupėse.

– Kokių patarimų duotum jaunuoliams, besidomintiems ledo rituliu? Ar tai brangi sporto šaka?

Jei tik turi noro – eik ir bandyk. Tai sporto šaka, kuri iškart „užkabina“. Čia rasi ir kontaktinio sporto, ir komandinio žaidimo, kur reikia galvoti, kam teisingai duoti perdavimą, kada ir iš kur mušti į vartus ar kovoti dėl ritulio. Tai sportas, kuris  reikalauja geros fizines formos ir daug energijos.

Kalbant apie finansus, reikalingus pradėti sportuoti, – tai nėra labai brangi sporto šaka. Nebūtina iškart pirkti naujos aprangos ar apsaugų, geriau visa tai išbandyti.

– Atėjo tas laikas, kai gali grįžti į profesionalųjį sportą. Kur dabar žaisi? Kodėl pasirinkai būtent tą klubą?

Po ilgų pokalbių susitariau su Vilniaus „Hockey Punks“ organizacija. Padėsiu jiems siekti titulo Lietuvos čempionate, o juos pasirinkau todėl, kad kolektyvas man yra gerai žinomas, su dauguma iš sportininkų teko žaisti rinktinėje, aišku, ir palankios sąlygos tenkino labiausiai.

– Dar studijuoji. Ką? Ar ateitį sieju su mokslais?

Lietuvos sporto universitete studijuoju treniravimo sistemas. Apie ateitį dar negalvojau, mokslai tik prasidėjo, tad tik laikas parodys, ką ateityje veiksiu.

– Sugrįžai į Rokiškį. Ar žadi čia ir likti?

Visada norėdavau grįžti namo, sakoma, visur gerai, bet namie geriausia. Vėlgi, laikas parodys, kur būsiu ateityje, dabartinė sutartis leidžia džiaugtis gimtuoju miestu. Jau išmokau, kad gyvenimas gali pasisukti kitokia linkme, nei galvojai. Planuoju baigti mokslus ir tęsti viską, ką esu pradėjęs. Mėgstu daug svajoti, bet pažiūrėsime…

azija
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments