Rugsėjo 26 d. vyko Iciūnų kaimo žmonių susitikimas ir palaimintas kaimui skirtas paminklinis akmuo. Nuotr. aut. Marijus Saulis.

Iš istorijos: nederlingas žemes užsodino miškais

Iciūnų kaimas iki XX a. buvo vadinamas Juciūnais. Jis priklausė Rokiškio grafystės Rokiškio dvarui ir buvo 5,5 varsto nuo jo. Pro kaimą ėjo pagrindinis kelias į Latgalą ir Rygą. Kaimas ribojosi su Vyžuonos mišku ir ežeru, Miegonių kaimu. Pastarajame buvo įsikūrusi karčema, kurioje keliautojai pasikeisdavo arklius. 1810–1849 m. kaime gyveno 7 šeimos (apie 50 žmonių). Rokiškio dvarui kiekvienas kiemas mokėjo mokestį – po 40-50 aukso rublių, asmens mokestį po 4 rublius ir už malkas po 22 rublius. Išlikę duomenų, kad 1825 m. žmonių skaičius nesikeitė, tačiau pakito duoklės dydis – Rokiškio dvarui reikėdavo atseikėti duoklę javais, linais, aukso rubliais už žemę, valstiečiai jame turėdavo atidirbti po 4 dienas per savaitę, o vasarą dar 12 dienų papildomai.

Kaimas buvo gatvinis. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje kiemų skaičius išaugo iki 22, juose gyveno apie 110 žmonių. Po 1935-1936 m. žemės reformos gyventojai išsikėlė į viensėdžius. Vasaros metu kaime vasarodavo iš Rokiškio atvažiavę žydai. Kaimo vaikai mokėsi Ignotiškio pradinėje mokykloje.

1948 m. čia įkurtas M. Melnikaitės kolūkis, vėliau žemės priskirtos Rokiškio tarybiniam ūkiui. Tačiau prastas dirvožemis išaugindavo skurdų derlių, todėl plotai atiteko miškų ūkiui. 1958-1960 m. dalis kaimo teritorijos užsodinta sėklinėmis pušimis, o 1973-1975 m. – sėklinėmis eglėmis.

1994 m. kaime buvo 18 sodybų, gyveno 39 žmonės. Šiuo metu yra 18  sodybų, jose gyvena 22 žmonės.

Tai informacija, surinkta iš Rokiškio dvaro pajamų ir išlaidų apskaitos knygų, Vikipedijos, spaudos publikacijų bei V. Vikonytės knygos „Iciūnų kaimo istorija“.

Šiuo metu kaime gyvena trys jo senbuviai: Birutė Baltakienė, devyniasdešimt metų perkopusi Palmira Saulienė ir aštuoniasdešimtmetis Pavelas Baravikovas.

Įprasta, todėl nebaugu

Visi tebegyvena gimtosiose sodybose. P. Baravikovas sako, kad būtent dėl šios priežasties miško apsuptyje gyventi visai nebaisu. Gražūs, spalvingi jurginai šalia namo – žmonos Jelenos rūpestis. Dvi jo seserys įsikūrusios irgi netoli – Miliūnų kaime ir Juodupėje. Pavelas dirbo vairuotoju, daugiau nei 40 metų darbavosi miškų ūkyje. Iš tėviškės buvo išvykęs penkeriems metams, mat Latvijoje taip pat reikėjo miško darbininkų. „Pensija yra pensija, sėdim namie su Jelena“, – paprastai apie save kalba Pavelas ir kuklinasi – nesifotografuosiąs. Tačiau sutinka viešinti šeimos nuotrauką, kurioje jis – paauglys.  Nuotraukoje užfiksuotas net jo senelis.

Sukvietė… akmuo

Iciūnų įkūrimo data laikomi 1720 m., tad rugsėjo mėnesį kaimas minėjo 300 metų. Kaimas, esantis prie pagrindinio kelio iš Rokiškio į Juodupę, dabar bene labiausiai žinomas dėl kaimo turizmo sodybos, kurioje karaliauja akmenys. Jos savininkai – Birutė ir Jonas Baltakiai. Sodyba puošiama jos teritorijoje randamais akmenimis, tai ar įmanoma, kad kaimo jubiliejaus proga šalia kelio neiškiltų paminklinis akmuo? Žinoma, kad ne.

Prieš dvejus metus draugėn suėję Jonas, iš čia kilę Adolfas Jasinevičius ir Antanas Jakimavičius sutarė, kad reikia tėviškei prisiminimo. Tuo įpareigojo pasirūpinti kaimo „žentą“  Joną, kaime „atsiradusį“ 1974 m.

Taip ir prasidėjo malonūs rūpesčiai. Jonas pasakoja kaimui skirto akmens istoriją: jis parinktas iš sodybos, vietomis pašlifuotas, padailintas, su iškaltu užrašu „Iš praeities – į ateitį…“ Viršų puošia metalinė pagal autentišką atvaizdą sukurta saulutė.

Tęsiamas senojo kaimo metraštininko pradėtas darbas

J. Baltakį žmona vadina vaikščiojančia kaimo enciklopedija. Pasak jos, vyras domėjosi viskuo, ką porindavo jos tėtis Kazys ir dėdė Jonas Paberžis. Ji tuo laiku pasakojimų neėmė į galvą. Būdama vienturtė, čia liko gyventi.

J. Baltakis būtent J. Paberžį vadina kaimo metraštininku, kuris paliko daugiausiai informacijos. Šeimininkas iškelia mažytį archyvą. Jame – kaimo sielos, muzikanto, inteligento J. Paberžio surinktos šeimos ir kaimo žmonių nuotraukos, liudijančios apie jų užsiėmimus, šventes, darbus, taip pat Rokiškio miesto nuotraukos – bažnyčia apie 1925 m., mergaičių gimnazija, vandens apsemta Nepriklausomybės aikštė. Archyve guli ir paties J. Paberžio pasas, išduotas 1921 m.

Pasakodamas Iciūnų istoriją, J. Baltakis rodo Rokiškio krašto muziejuje saugomų žemėlapių fragmentų kopijas ir gali pasakoti be galo, be krašto, nes daugelį vietų pats išvaikščiojo, pažįsta kone kiekvieną kampelį. Pavyzdžiui, žino, kur galima užtikti per kaimą nutiesto siauruko fragmentų, kur senosios kaimo kapinės. Jos dabar užaugusios mišku, tad  surasti gali tik įgudusi akis arba vietinis žmogus. Pašnekovui šiek tiek keista ir mįslinga atrodo tai, kad apie šią laidojimo vietą senieji kaimo gyventojai nieko nekalbėjo: „Jos tarsi kitų žmonių. Kokia čia paslaptis, nežinau. Greičiausiai gaisras kilo ar liga…“ Nuo 1900 m. pradeda rastis dokumentų, yra žmonių atsiminimų. Naujosios kapinės skirtos 1936 m.  Iki tol Iciūnų kaimo žmonės laidoti Rokiškyje. Rusų tautybės žmonės atguldavo Miliūnų kapinėse.

Daugelis istorinių faktų ir jų detalių be galo svarbūs tiems, kurie kilę iš šio kaimo. Tai ne vienintelis Jono pomėgis. Jis planuoja įkurti nedidelį muziejų, kuriame vietą ras senieji darbo įrankiai, daiktai. Jis bus įdomus visiems, pasiilgusiems kaimo aplinkos.

Projektą iš dalies remia:

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments