Medžio skulptūras Aivaras Budovas stengiasi kurti iš ąžuolo. Jo dirbtuvės – po atviru dangumi. V. Bičiūnaitės nuotr.

Suintrigavo sveikinimas su gimtadieniu

Paklaustas, kokie keliai maždaug prieš 12 metų atvedė iš Pasvalio į Juodupę, Aivaras Budovas taip pradėjo: „Gyvenimas labai įdomus. Augau be tėvo. Mama pasakojo, kad tėvas paliko, kai man buvo 3 metai. Išsiskyrė ir išėjo laukais. Likau su mama. Ji atstojo tėvą.“ Tačiau dvidešimtojo gimtadienio proga jis sulaukė staigmenos –   paštininkė atnešė atviruką. Jame buvo parašyta maždaug taip: „Sūnau, su gimtadieniu.“ Vietoje atgalinio adreso nurodytas tik vietovės pavadinimas – Juodupė. „Tą atviruką vis laikiau. Dar po kokių trejų metų sugalvojau tiesiog pamatyti tėvą, nes pasidarė įdomu, kaip jis atrodo.“ Kadangi tuo metu Pasvalyje buvo sunku rasti darbų, tai į Juodupės pusę patraukė tikėdamasis rasti ir užsiėmimą, ir tėvą. Atvažiavo kartu su drauge. „Įsivaizduokite, nieko nepažįstu. Einame per miestelį, klausinėjame apie tėvą. Niekas jo nežino. Jau praradome viltį, bet matome, prie parduotuvės sustojo vežimas su arkliuku. Jį vadeliojo vyras. Nutarėm dar jo paklausti, nors labai abejojome, ar bus girdėjęs apie tėvą. Taip, sako, yra toks žmogus, malkas skaldo…  Pasirodo, tėvas uždarbiaudamas gyveno ne Juodupėje, o netolimame Veduviškio kaime. Sėdome į tą vežimuką ir mus nuvežė pas tėvą. Pamačiau“, – tolimus įvykius atpasakojo vyras.

Atrado, pamatė, ir viskas

Pasak Aivaro, ilgai lauktas susitikimas neatrodė labai emocionalus. „Galbūt iš akių vienas kitą atpažinome (iš išvaizdos jis manęs nebūtų atpažinęs), truputį susigraudinome. Apykantos jam neturėjau, į emocijas nesileidau, tik norėjau pamatyti“, – pirmąsias susitikimo akimirkas prisiminė Aivaras.

Tėvas buvęs laisvas žmogus, keistuolis, jį viliojo klajūniškas gyvenimas. Jei reikėję, visada padėdavęs kitam žmogui. Matyt, tam tikrą gyvenimo akimirką prisiminė sūnų, jam parūpo pamatyti jau suaugusį jaunuolį ir atsiuntė atviruką. „Matyt, jo širdy buvo kažkas… Atradau, pamačiau, ir viskas“, – dabar kalba Aivaras.

Pasimatęs su tėvu, nebesuko Pasvalio pusėn, pasiliko dirbti pas ūkininką, kuris tuo metu kaip tik ieškojo patikimų darbininkų. Vėliau darbą pasiūlė ir kiti žmonės. Taigi jo gyvenimas sukosi Veduviškio kaime. Nuo jo iki Juodupės – vos 5 kilometrai, tad nenuostabu, kad likimo vingiai atvedė į būtent į ją.

Deja, tėvo pomėgis išlenkti taurelę buvo pražūtingas. Dar kurį laiką jis gyveno kaime, paskui Juodupėje, tačiau po kelerių metų iškeliavo į anapilį.

„Niekada nemaniau, kad imsiu drožti“

Rimčiau drožti pradėjo prieš 4 metus. Kaip teigia Aivaras, iš neturėjimo ką veikti. O savame rate kažkas apie tai pasakė: „Gal žaibas trenkė?“ Pats pirmas darbas buvęs pakaba drabužiams, ją sumeistravo iš rūsyje laikytų dviejų uosinių lentų. Paskui rūsyje radęs seną apdilusį veidrodį sugalvojo padaryti jam rėmus. Kaip tarė, taip padarė. Iš draugo Vytauto duotos lentos išdrožė pirmąjį dekoratyvinį darbą – dubenėlį.

„Kai pašveičiau medį, nulakavau, pamačiau medienos grožį, jo rieves. Patiko medžio raštas. Tada prireikė lentynos, stovo gėlėms, prasidėjo užsakymai…“ – juokdamasis vardino juodupietis. Šiuo metu jo rankų laukia vieno kaimo bendruomenės užsakymas – reikia išdrožti ąžuolinį riboženklį.

Dirbtuvių Aivaras neturi, todėl įrankiais – motoriniu pjūklu, kampiniu šlifuokliu, drėle – darbuojasi daugiabučio kieme, „stop“ juosta atsitvertoje teritorijoje. Joje guli storo ąžuolo kamienas – būsimasis riboženklis. Vyras atvirauja: „Kartais užsakovai skubina ir stebisi, kad lėtai kuriu, bet stinga laiko, nes turiu pagrindinį darbą. Drožybai reikia įkvėpimo ir laiko. Apskritai niekada nemaniau, kad imsiu drožti.“

Aivaro pritaikomieji drožiniai atrodo stabilūs, tvirti. Medžio skulptūros šelmiškos, turinčio gyvasties, su charakteriu. Nors kažkada bandė „žaisti su juodalksniu“, stengiasi kurti iš ąžuolo, retkarčiais – iš uosio. Tik ąžuolų sunku rasti, nes čia ne jų kraštas.

Dėl pomėgio tapo studentu

Nejaugi taip lengvai viskas ėjosi? Pasirodo, anaiptol. Kaimynei gamindamas lauko baldus, begalę laiko tuščiai praleido bandydamas sutramdyti metalą, nes, neturėdamas patirties, negalėjo greitai ir tinkamai jį suvirinti. Nelygiai suvirintas detales tekdavo šlifuoti, vėl suvirinti. Taip bevargstant, metale net skylių atsirasdavo. Užsispyręs Ožiaragis su tuo nesusitaikė ir nusprendė – reikia išmokti. Į mokslus pastūmėjo ir draugas Vilmantas. Dėl to suvaldyti metalą dvejus metus mokėsi Kavoliškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykloje. Kad ateityje kiti jį prisimintų, sugalvojo mokyklai išdrožti dvi ąžuolines skulptūras. Direktorei sutikus, liko rasti tinkamos medienos. Nupjautus ąžuolus Aivaras nusižiūrėjo UAB „Rokmedis“ teritorijoje. Įmonės vadovas juos perleido mokyklai, tad dabar teritoriją puošia ąžuolinės erelio ir pelėdos skulptūros.

Stinga laiko viską išmokti

Iš kur polinkis į medį? To, pasak pašnekovo, jis pats nežino. Ką bepaimtų į rankas,  viskas esą įdomu. Pavyzdžiui, vaikystėje, bežiūrėdamas į gražiai ir greitai mezgančią mamą, nesusivaldė ir pats užsinorėjo išmokti. Pirmieji „mezginiai“ buvę ne į plotį, o į ilgį, mat didžiausia laimė buvusi pačiam išmokti užmesti akis ant mezgimo virbalų. Jei nepavykdavo, puldavo į ašaras ir slėpdavosi už lovos. Kai pradėjo sektis, įsigudrino net pirštuotas pirštines nusimegzti. Žinoma, kumštines paprasčiau, bet tokių Aivaras nemėgsta. Paskutinis mezginys – kepurė gyvenimo draugei Rūtai. Norėdamas tai įrodyti, ima dėlioti fotografijas, mat vienoje iš jų įamžinta Rūta su kepure. Fotografija – dar vienas vyro pomėgis. Dėl to ir fotoaparatą įsigijo.

„Jeigu kažko noriu, tai užsispiriu ir vis tiek savo pasiekiu. Ką beimčiau, man viskas įdomu. Bet per trumpas gyvenimas, nėra laiko viską išmokti“, – apie gyvenimą, sukritusį kaip kortos, pasakojo pašnekovas.

Projektą iš dalies remia:

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments