Sodas anksčiau: grafo Jono Pšezdzieckio (1877–1944) vaikai XX a. 2–ajame dešimtmetyje. Keliuotytės ir Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.

Kėsintasi ir į Rokiškio dvaro sodą, laimei, nesėkmingai

Lietuvoje dabar identifikuotos 25 istorinių sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų auginimo vietos ir augintojai, puoselėjantys senųjų veislių išsaugojimą. Viena iš tokių vietų, kur dar liko senųjų veislių obelų, dabar priskiriamų gamtiniam ir kultūriniam šalies paveldui, yra Rokiškio dvaro sodas. Neišnaikintas ne dėl išmintingo įžvalgumo ar meilės medžiams, o todėl, kad, kaip visuomet, pradėtam projektui pritrūko pinigų.

„Buvo laikas, kai architektai nusprendė – sodui prie Rokiškio dvaro ne vieta, nedera prie ansamblio, todėl architektė Mačionienė maždaug 1989 m. parengė projektą. Vietoj sodo turėjo atsirasti parkas su maumedžiais ir kitais medžiais. Maumedžiai prie medinio pastato, kuriame dabar įsikūrusi muziejaus administracija, buvo pasodinti, tačiau projektas neužbaigtas ir sodas nebuvo išnaikintas. Neiškirstos ir dar senesnės obelys prie kluono“, –  sako Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.

Ir laimei, nes dabar šis sodas įgavo tikrą vertę ir yra įtrauktas į „Paveldo sodų“ turistinį maršrutą. Jame auga nuo seno Lietuvoje augintų obels veislių „Sierinka“, „Rudens dryžuotasis“, „Paprastasis antaninis“, „Popierinis“, „Lietuvos pepinas“, „Raudonasis alyvinis“ vaismedžiai. Tik ar ilgai augs? Nes, kaip paaiškėjo, patys muziejaus darbuotojai apie tą vertę negirdėję.

Projektas – kažkur savivaldybės stalčiuose

Klausiu, ar turistai dvaro teritorijoje patys surastų tas obelis? Gal jos kažkaip pažymėtos?

N. Šniokienė pripažįsta – ne. Visai dvaro teritorijai sutvarkyti, sodui atgaivinti prieš keletą metų paveldosaugininkai ir mokslininkai parengė projektą. „Pagal projektą visur turi atsirasti apšvietimas, takeliai, numatytas ir atsodinimas, ir sodo atgaivinimas. Tik tam projektui įgyvendinti savivaldybė vis dar ieško pinigų. Tikėtasi jų rasti pagal ES struktūrinių fondų programas“, – pastebi muziejaus direktorė.

O kol kas sodą muziejus prižiūri savo jėgomis: geni ir tvarko senąsias obelis, nušienauja žolę.

Prižiūri, bet didžioji dalis vaisių atsiduria svetimuose maišuose

„Prižiūrim sodą, todėl jis ir neišnyksta, tik mūsų priežiūros vaisiai dažniau atsiduria svetimuose maišuose“, – juokauja N. Šniokienė.

Pasirodo, sodo vaisių skonį rokiškiečiai gerai pažįsta ir rudeniop ar rudenį traukia susirinkti derliaus net su dviračiais. „Nedraudžiam vaišintis, ragauti, bet prisipažinsiu – pikta, kai peržengiamos ribos ir atvykstama su didžiuliais maišais, vežama net nepaklausus. Nežinau, gal parduoda, gal sultis spaudžiasi, bet išneša tikrai daug. Juk nestatysim specialaus sargo sode, nors praverstų, nes obuolių dvaro poreikiams nebelieka“, – pastebi pašnekovė.

Pernai dvaro sodas net linko nuo obuolių gausos. „Buvo tikrai didelis derlius, todėl turbūt pirmą kartą liko ir mūsų poreikiams – spaudėme sultis, daugiau kaip šimtą litrų išsispaudėme ir visus metus turėjome kuo vaišinti dvaro svečius, nereikėjo pirkti. Visus toks sumanymas ir vaišės iš dvaro sodo labai žavėjo. Deja, šiais metais obelys apytuštės, obuolių mažai, todėl bus sunku konkuruoti su  miestiečiais“, – liūdnai pastebi N. Šniokienė.

O sodo „sanitarai“ nesnaudžia – vakarais jau matosi jų veikla.

Sodas prie dvaro buvo visada

Nors manyta, kad Rokiškio dvaro aplinkai sodas nebūdingas, jis čia buvo nuo seno. Kaip sako Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis, sodas dvaro inventoriuje minimas dar XVII a. pirmoje pusėje. Grafų Tyzenhauzų laikais sodininkystė buvo ypač plačiai išvystyta. Tik dabartiniame prie dvaro besišliejančiame parke Tyzenhauzų laikais buvo oranžerija, šiltnamiai su retais augalais, vynuogynai, o vaismedžiai vešėjo prie tvenkinių. „Rokiškio dvaras garsėjo sodininkystės srityje ne tik visoje apylinkėje, bet ir už jos ribų. Tyzenhauzai sodinukais prekiavo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Augo čia net labai retų, egzotinių vaismedžių, augintos vynuogės, abrikosai, įvairiausios trešnės, aišku, ir obelys. Jie buvo pasišventę šiam reikalui ir tikri žinovai, visuomet samdydavo sodininkus“, – istoriniais faktais dalinasi N. Šniokienė.

Sodas buvo ir grafų Pšezdzieckių laikais. Jis buvo prie dabartinio medinio administracijos pastato, kur ir dabar šlama obelys. „Sodo buvimo faktą patvirtina ir senosios fotografijos, kuriose matosi sode žaidžiantys grafo vaikai“, – pastebi pašnekovė.

Tiesa, grafų sodo vaismedžių neliko, sodas atkurtas, manoma, pokario  laikais, stengiantis išlaikyti senovines smetonines veisles. „Vis dėlto sunku pasakyti, ar pokario sode buvo sodintos grafų laikais vyravusios veislės, tačiau iki šių dienų išliko tos senosios smetoninės obelys, kurių veislių Lietuvoje dabar beveik nelikę: antaniniai, avietiniai,  alyviniai. Ypač džiaugiamės „sierinkiniais“ obuoliais, jie tikrai dabar labai reti ir labai skanūs, kaip ir kiti senųjų veislių vaisiai“, – sako N. Šniokienė.

Rokiškio dvaro sodo lobis vis dar neatrastas

Nežinantis vargu ar Rokiškio dvaro sode surastų vertingiausią lobio dalį – obelis, kurių veislės įtrauktos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Tik, pasirodo, ir muziejaus darbuotojai nežino, kokį lobį turi. „Visuose projektuose žymima tiesiog „obelys“. Kur kokia veislė auga – kas žino. Tik „Sierinka“ tikrai aišku, kur auga, yra koks trejetas šios veislės obelų. Aišku, kurie antaniniai, alyviniai, bet „Rudeninis dryžuotasis“ negirdėtas. Gal čia bus vadinamieji „grabštainiai“? O gal avietiniai? Jų tai tikrai yra. Nežinau ir kur tie „Popieriniai“. Neturim specialisto, sodininko, todėl ir nežinom“, – sako muziejaus Ūkio skyriaus vedėjas Valentinas Skeirys.

Na, bent jau pavyko surasti vienos iš vertingiausių – „Sierinka“ veislės obelis. Liaudiškos selekcijos lietuviška rudeninė obelų veislė atspari šalčiams, pasak V. Skeirio, ir išsilaiko gerai.

Tuo tarpu, anot pašnekovo, antaniniai labai greitai sutręšta, neišsilaiko ir rūsyje. Antaninių dvaro sode – ne viena obelis. Kaip ir alyvinių. Bet kuri iš jų „Raudonasis alyvinis“? V. Skeirys tik gūžteli pečiais: „Sunku pasakyti. Yra viena, kuri nuo kitų labai skiriasi, dar ir dabar kietoki obuoliai, labai vėlyvi.“

Taip ir neišsiaiškinome. Nežinia liko ir dėl „Rudeninio dryžuotojo“. Jo aprašyme minima, kad obuoliai avietinio skonio, tai gal vis dėlto tai vadinamieji avietiniai?  O jau dėl „Popierinio“ tai net nespėliojome. Tai atspari šalčiams senovinė vasarinė veislė, vaisiai turi kelias briaunas, iš kurių viena panaši į siūlę.

V. Skeirys teigia, kad iki šiol niekam nerūpėjo tos obelys ir jų vertė. „Patys apgenim, prižiūrim, bet sensta medžiai, kai visai susens, teks, matyt, pjauti“, – pastebi pašnekovas.

Labai nepalanki sodui prognozė. Tyliai linkiu, kad ji neišsipildytų, kad dvare ir dabar atsirastų specialistas, sodininkas, kuris matytų prasmę išsaugoti tas senovines vertingas veisles. Anksčiau, reikia pripažinti, medžiai buvo labiau gerbiami ir vertinami. Tarkim, 1566 m. išleistame Lietuvos Statute numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą arba sugadinimą.

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie