Daugiau nei du tūkstančiai

Menininkės kūrybinis palikimas – daugiau nei du tūkstančiai paveikslų. Jų turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, o Rokiškio krašto muziejaus kolekcijoje yra per pusantro šimto paveikslų iš visų kūrybos laikotarpių. Didžiausią kūrybos dalį padovanojo menininkės sūnus – žinomas dailininkas, Rokiškio krašto garbės pilietis Rimas Zigmas Bičiūnas. „Su M. Bičiūniene daug kartų esu bendravusi, puikiai prisimenu ir jos parodą dvare, kai dar buvo pati atvažiavusi, pasipuošusi, artimųjų mylima, saugoma, globojama, gėlių glėbys rankose. Ji labai įdomi asmenybė. Išskirtinai šiltai ir įdomiai pasakodavo apie gimtinę, labai mylėjo rokiškėnus ir tarmę, buvo labai kalbi, labai mėgo susitikti su mumis, muziejininkais, kai važiuodavome aplankyti į Vilnių. Buvo labai vaišinga. Sūnui Rimui, pas kurį gyveno, visada liepdavo vaišinti rokiškėnus ir jai truputėlį raudonojo vyno, kurį mėgo, įpilti. Tiesiog šiltos prigimties žmogus“, – pasakojo Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. Daugumą jos paveikslų Rokiškiui padovanojo Rimas Zigmas Bičiūnas. Jam, anot N. Šniokienės, matyt, suprantama, kad darbai turi būti gimtinės muziejuje tikintis, kad jie kada nors bus nuolatinėje galerijoje kaip ir Lionginas Šepka. Ji neabejoja, kad M. Bičiūnienė yra nė kiek ne prastesnė, įrašyta į pasaulines enciklopedijas. Šiemet M. Bičiūnienės jubiliejui muziejus išleido specialų kalendorių su jos tapyba. „Jis turėjo pasisekimą“, – sakė direktorė.

M. Bičiūnienė priklauso pirmosioms pripažintoms Lietuvos dailės primityviojo meno atstovėms. Iš kitų ji išsiskiria pirmiausia tuo, „kad sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą mūsų kaimo vaizdą“. Jis turtingas tradicijų ir senų papročių, žavintis vitališka natūralia gamta, pripildytas pasakų motyvų, subtilaus humoro ir gyvenimo džiaugsmo. Pasakodama apie jai gerai pažįstamą kaimą, jo žmones, gėles ir gyvulėlius, žmogaus rankų šilumą išsaugojusį daiktų pasaulį, atrodo, matė jį tarsi žemės rojų“, – taip apie tapytoją kalba menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.

Grįžtant prie biografijos faktų

M. Bičiūnienė gimė 1910 m. balandžio 28 d. Baubliuose (Rokiškio r.). Į kūrybą ją pastūmėjo sūnus Rimas, pradėjęs studijuoti dailės mokslus Vilniuje. Nuo 1966-ųjų pradėjusi dalyvauti parodose, M. Bičiūnienė savo paveikslus pristatė Anglijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Belgijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, JAV, Indijoje. M. Bičiūnienės – kaip vienos garsiausių tapytojų primityvisčių Lietuvoje – vardas įrašytas pasaulinėje enciklopedijoje „Pasaulio naiviojo meno enciklopedija“. Jos darbų turi įsigiję daugelis garsių pasaulio muziejų, tarp jų ir Niujorko Gugenhaimo. Rokiškio krašto muziejus didžiuojasi, kad didelė M. Bičiūnienės tapybos kolekcija saugoma būtent čia.

Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė pasakojo, jog vaikystėje būsima tapytoja piemenavo, vėliau mokėsi siūti. Siuvimas, tiesa, nelabai jai patiko. Taigi nebaigusi tos meistrystės mokslų išėjo tarnauti į Latviją, pas ūkininkus. Mokyklą lankė labai mažai – vos metus, ir nė neatsimena, baigė klasę ar ne. Rašyti, skaityti išmoko pati. 24-erių ištekėjo, susilaukė Rimo, kuris vėliau tapo žinomu dailininku ir mamą pastūmėjo į dailės pasaulį. M. Mieliauskienė sakė, jog mokydamasis M. K. Čiurlionio meno mokykloje Rimas iš Vilniaus į Pandėlį atsivežė dažų, popieriaus. Tada ir mama, jau būdama nejauna, pabandė piešti pasislėpusi. Tik vėliau sūnus, atradęs tuos piešinius, pasakė: „Mamyte, tu turi talentą.“ „O kas tas talentas yra?“ – klausė būsima garsi dailininkė, nors tuomet jai buvo per penkiasdešimt.

Aldona Žemaitytė 2009-aisiais „Tautodailės metraštyje“ rašo: „Monika Bičiūnienė pradėjo tapyti slapstydamasi nuo kaimynų, kad nepamanytų, jog ji iš proto išsikraustė. Bet greitai ją atrado Rokiškio muziejininkai, žurnalistai, vilniečiai menininkai. Pirmoji paroda buvo surengta respublikinėje bibliotekoje Vilniuje. Turėjo absoliučią spalvinę klausą, tad be jokių mokslų žinojo, kur kokią spalvą, kokį potėpį pakloti ant drobės ar kartono: „Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį.“ Taip prasidėjo Monikos meninis gyvenimas, kuris ypač suaktyvėjo 1969 m. išėjus į pensiją ir apsigyvenus Vilniuje.

Tyrinėtojai negaili jai liaupsių

Nors pradėjo tapyti vėlai, apie M. Bičiūnienę yra nemažai menotyrininkų straipsnių, ji buvo įdomi dailės tyrinėtojams. „Apgaulinga kaimo moteriškės laikysena slėpė orią, išdidžią ir laisvą prigimtį. Visą gyvenimą išliko jos ypatingas ryšys su savo šeima: sūnumi Rimu, dukraite Monika, provaikaičiu Rapolu. Juos mylėjo labiausiai, jais rūpinosi kaip mokėdama ir reikalavo atsakančios meilės“, – „Tautodailės metraštyje“ rašė A. Žemaitytė.

M. Mieliauskienės žodžiais, M. Bičiūnienė nebandė kopijuoti jokių autoritetų, išlaikė vaikišką žvilgsnį į pasaulį, ryškias spalvas, atliepiančias gyvenimo džiaugsmus. Kai prieš dešimtmetį M. Mieliauskienė dalyvavo jos parodoje, atidarytoje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, buvusi marti, dailininkė Jūratė Stauskaitė, taip pristatinėjo: „Tai mūsų Pirosmanis (garsiausias gruzinų dailininkas primityvistas), tik mes jos tiek negarsinam kaip gruzinai savąjį.“

Muziejininkų meilė Monikai

Priminsime, kad 2000-aisiais M. Bičiūnienei suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas, o 2010-aisiais, minint 100-ąsias jos gimimo metines, Krašto muziejuje buvo atidaryta jos tapybos darbų paroda. Joje atsispindėjo tai, kas dailininkei būdingiausia, kas liudija jos braižą – kaimo vaizdai, žmonės, darbai, natiurmortai, kuriuose gėlės „didesnės nei žmonės“.

Šimtmečio parodoje buvo galima pamatyti daugiau nei pusė šimto skirtingų laikotarpių dailininkės darbų ir keliasdešimt piešinių. Rengdami neeilinę ekspoziciją mūsų muziejininkai nepagailėjo šilumos ir meilės – įpynė elementų, kurie siejasi su paveikslais, juos tarsi pratęsia ir dar labiau šildo M. Bičiūnienės erdvę. Tarkim, šalia drobės buvo eksponuojama sena siuvamoji mašina ar žarijom kūrenamas lygintuvas, kraičio skrynia, kurios spalvos kartojo paveiksle įsikūrusius gėlių žiedus. R. Z. Bičiūnas buvo taip susižavėjęs Rokiškio erdvėmis, kad pageidavo, jog ir jo kūriniai būtent čia būtų parodyti. Dar po metų taip ir atsitiko – R. Z. Bičiūnas irgi eksponavo Rokiškyje geriausius savo paveikslus, o ir šiaip yra nepakeičiamas Rokiškio ir jo kultūros mylėtojas, labai šiltas ir charizmatiškas dailininkas.

Garsiausia Lietuvos tapytoja primityvistė M. Bičiūnienė surengė kelias dešimtis personalinių kūrybos parodų, buvo apdovanota Pauliaus Galaunės premija, paliko didžiulį tapybos palikimą, o savo dvasia liko ištikima gimtajam Rokiškio kraštui.

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie