Giedrės Kiaulėnaitės-Paškevičienės archyvo nuotr.

– Kiek metų jau sukiesi mados pasaulyje?

Pradėjau būdama dvidešimties, taigi mados pasaulyje esu daugiau kaip šešerius metus. Tačiau su pertraukomis. Po pasaulį keliauti pradėjau dvidešimt vienerių.

– Kokia Tavo darbo specifika?

Modelio darbas labai lankstus, tu gali prisitaikyti. Pavyzdžiui, jei modeliais tampa mokinės, jos keliauja per vasaras. Kitas variantas – gali imti  full time, t. y. grįžti namo kas du tris mėnesius savaitei ar dviem (jei labai pasiseka, mėnesiui). Dar kitas variantas – dirbi, kai tave iškviečia klientas. Tokiu atveju jis apmoka išlaidas už transportą, apgyvendinimą; nuvyksti į vietą ir bent savaitę dirbi. Trukmė priklauso nuo to, kokio dydžio katalogui ar leidiniui fotografuojiesi. Neseniai grįžau iš Prancūzijos. Nuolat laikau sukrautą lagaminą, nes nežinau, kada ir kokia kelionė laukia.

– Kas yra klientas?

Užsakovas, kuriam prisireikė konkretaus modelio, konkretaus tipažo.

– Apsigyvenimo išlaidos gula ant Tavo pečių?

Jei išbūnu tik penkias dienas, apmoka klientas. Jei apsistoju ilgesniam laikui, moku pati. Kas iš anksto pasirūpins gyvenamuoju plotu – susitarimo reikalas. Labiau apsimoka, kai pati susiieškau.

– Nuotraukose, atrodo, kuri mizansceną: esi tam tikras personažas atitinkamoje situacijoje ir aplinkoje. Tu kuri nuotaiką. Kai kurie kiti modeliai nuotraukose atrodo statiški, dar kitus išvysi žingsniuojančius tik podiumu. Kas lemia tokį pasiskirstymą? Tai nors truputį priklauso nuo modelio asmenybės?

Jei agentūros įžvelgia, kad modelis gali įgyvendinti kūrybinį sumanymą (tapti piktu vaiku, dvarininkaite, gyvenimu nusivylusia moterimi ar pan.), tai ir kviečiasi į fotosesijas. Pirmiausia jiems svarbus veidas (tipažas), paskui žiūri, ar gebėtum ištransliuoti emocijas. Emocijos jiems labai svarbu. Kartais darbo dienos pabaigoje iš kūrybinės grupės sulaukiu pasakymo: „Giedre, mes matom, kad atitolai nuo tipažo, matome iš akių, kad nebesi vaidmenyje.“ Tačiau yra modelių, kurie, kaip mėgsta sakyti Juozas Statkevičius, dirba „pakaba“, t. y. dažniausiai žingsniuoja podiumu.

– Kaip pavyksta pagauti reikalingą nuotaiką?

Nežinau, gal iš aukščiau duota. Kartais labai sunku perteikti tai, ką nori pasakyti (juokiasi – aut. past.). Tiesiog bandau. Dažniausiai fotografų komanda turi apibrėžusi viziją, bet tiksliai nežino, ko nori. Privalai jiems ištransliuoti viską, ką turi, o jie išsirenka tinkamą variantą. Komandą sudaro fotografas, visažistas, gali būti ir plaukų stilistas, asistentai. Jei, tarkime, studijoje kuriama tam tikra atmosfera, butaforija, komandoje dar dirba dizaineriai, pavyzdžiui, baldų dizaineris. Kartais prie tavęs vieno pluša dešimt ir daugiau žmonių. Tai priklauso ir nuo fotosesijos tematikos. Jei pasitaiko merginų ar porų tematika, komandoje gali būti kur kas daugiau žmonių. Komandos didelės, nes viskas turi būti padaryta per tam tikrą sutartą laiką. Stengiamasi suktis greitai, kadangi kainuoja, aparatūra, studijos nuoma. Pasaulis skuba.

– Tai kiek laiko trunka fotosesija?

Įvairiai. Priklauso nuo šalies, kurioje dirbi, jos kultūros. Prancūzai dirba lėčiau, su pertraukomis. Japonai ir amerikiečiai – staigiai, kokybiškai, profesionaliai. Trukmė priklauso nuo leidinio dydžio – ar jį sudaro keletas puslapių, ar visa istorija. Taigi fotosesija trunka nuo keleto valandų iki paros. Studijoje esu prasėdėjusi ištisą parą. Be miego. Ir negali parodyti, kad esi pavargusi. Privalai būti žvali, su nuotaika, draugiška komandai. Jei neparodai pozityvo, automatiškai „sėda“ visos komandos nuotaika. Jie suirzta, nes modelis nebeatlieka savo darbo, vadinasi, jie užtruks darbe…

– Žvelgdama į Tavo nuotraukas matau ryškų skirtumą – darbo pradžioje plaukai siekė juosmenį, o dabar gerokai trumpesni. Tai Tavo pačios užgaida?

Iš pradžių turėjau ilgus plaukus, ir niekas su jais negalėdavo susitvarkyti, dėl to fotosesijos užtrukdavo keletą valandų. Prancūzų agentūra prieš pasirašydama sutartį iškėlė sąlygą – jei nori su mumis dirbti, privalai iki menčių nusikirpti plaukus. Mes tave labai mylim, bet pirmiausiai – plaukai… Kitais atvejais plaukų ilgis, jų iškarpymai, spalva irgi priklausė nuo  užsakovų, mat mano plaukai gretai auga ir yra vešlūs, tai sukelia jiems problemų (juokiasi – aut. past.). Dabar grįžtu prie natūralios jų spalvos, žiūrėsiu, ar ilgam.

– Laikaisi dietų?

 – Ačiū tėveliams, Dievui, genetikai – man nereikia laikytis jokių dietų. Bet kai kurioms merginoms tenka, būna, jos nueina drastišku keliu, dėl to suserga. Savame rate neteko sutikti sergančiųjų anoreksija, esu tik tokių mačiusi. Vaizdas liūdina.   Kad taip nenutiktų, visų pirma reikia turėti tvirtą stuburą. Pavyzdžiui, vienas komandos narys sako: „Giedre, tu esi per plona šitam drabužiui.“ Kitas: „Tu kaip skeletas.“ Asistentas: „Jėzau, koks storas šitas modelis.“ Taip man nutiko tame pačiame darbe. Jeigu viską imsi į galvą, būsi be dvasinės pusiausvyros, neatskirsi, kur darbas, o kur„ aš“, imsi blaškytis, – galas. Reikia priimti save tokią, kokia esi, nes kitaip atsiras didelis vidinis disbalansas, tai prie gero neveda, nes komanda jaučia, mato tavo vidinę būseną. Net pirmąkart atėjus į darbo pokalbį jie jaučia, jei su tavimi kažkas negerai, jaučia tavo nuotaikas – esi irzli, įsibaiminusi ar panašiai. Kai kuriems ir perdėtas džiaugsmas kelia įtūžį. Jie ieško stiprių žmonių. Ypač dabar, mat keičiasi modelių pasaulis.

– Kaip jis keičiasi?

Į gerąją pusę, nes nebeieškoma nesveikai, nenatūraliai atrodančių modelių. Anksčiau tokie madų namai kaip „Yves Saint Laurent“ arba „Alexander McQueen“  imdavo super plonas merginas, bet jos dažniausiai būdavo 15–16 metų, vaikiškai atrodančios, nesusiformavusio kūno. Prieš pusantrų metų reikalai pradėjo keistis. Dabar galima pamatyti podiumu žygiuojančias merginas, kurios turi daugiau moteriškumo.

– Ar vyrams modeliams taikomi mažesni reikalavimai?

Priklauso nuo modelio tipažo, agentūros, to meto rinkos. Raumeningi (vadinamieji komerciniai) modeliai turi paplušėti sporto salėje kasdien po 3–4 valandas. Iš prigimties liekniems vaikinams (atitinkantiems kitokį tipažą) to daryti nereikia.

– Dizaineris Juozas Statkevičius vienoje televizijos laidoje sakė: „Modelis yra darbinis arklys, kurį labai varo ir ne visoms taip pasiseka, kaip garsiausioms Lietuvos manekenėms (…). Trokštančios būti modeliu turi suprasti, kad vien nepriekaištingo kūno, plaukų ir odos – nepakanka. Turi būti nepaprastai darbštus, visada laiku, visada vietoje ir klusnus. Jei merginai rūpi, ar palaidinė, kurią turės demonstruoti, permatoma, o batai, kuriuos dėvės – keliais dydžiais per maži, ačiū, viso gero! Skamba žiauriai? Labai, bet jei ne tu, ateis kitas….“ Ar susidūrei su tokiu požiūriu?

Kad modelis yra darbinis arklys, pasakyta šiurkščiai, bet teisingai. Jei nori užsidirbti pinigų, daryti karjerą, turi dirbti ir įdėti pastangų. Jei fotosesijos metu tau pasakyta sėdėti ir nejudėti, tai ir sėdi. Jei pasakyta tik sėdėti, tą sėdėjimą bandai ištransliuoti. Klusnumas labiau būtinas Lietuvoje. Su muštru nesusidūriau. Su komanda privalai bendradarbiauti. Kartais kai ką turi paaukoti komandos ir bendro darbo labui. Pasitaiko, kad kai kurie pradeda išnaudoti tą gerumą. Tarp paklusnumo ir vergavimo labai plona linija.

– Kaip rinkaisi agentūrą, kad nepasijustum išnaudojama?

Patarimo negaliu duoti, nes kiekvienas žmogus pats atranda savo laimę ir sėkmę. Jeigu man pasisekė su šitomis agentūromis, tai nereiškia, kad turi pasisekti visiems modeliams. Kaip aš rinkausi? Galiu papasakoti apie savo motininę agentūrą „Image Group“. Nors buvau girdėjusi apie jai vadovaujančias Renatą Mikelionytę ir Medą Jonaitytę, vis tiek ėjau virpančia širdimi, nes tuo metu mados pasaulyje girdėjosi įvairių skandalų. Šiek tiek ėjau va bank. Ir tėvai labai meldėsi, kad neatsitiktų nieko blogo. Aišku, prieš pasirašydama kontraktą klausiau nepriklausomų teisininkų patarimų. Jie patvirtino, kad viskas tvarkoje. Duodu patarimą: jei ilgą laiką bedirbdama su viena agentūra jautiesi išnaudojama (neskaidrūs atrodo piniginiai reikalai, mokesčiai), kažkas netenkina, tai keisk agentūrą. Nereikia draskyti akių, išsiskirkite taikiai.

– Grįžtame prie minties, kad privalai turėti tvirtą stuburą?

Taip. Turi būti draugiškas, turėti savo galvą. Jei tave įkalbinėja fotografuotis nuogą, o moralė tau to neleidžia, tai nieko panašaus – nesileisk į kalbas, nes jausiesi save išdavęs.

– Apie mažesnius batelius…

Dieve, tai kasdienybė… Avi ir keliais dydžiais per didelius, ir per mažus. Savo dydžio batelius retai kada gaunu. Nors, kai teko garbė eiti „Marc Jacobs“ (JAV) podiumu, jie labai rūpinosi ir klausinėjo, ar tikrai atitinka dydis. Jiems buvo svarbu, kad modelis nepamestų batelio. Kitiems nerūpi: pametei – tavo problema, kitąkart neimsime. Jei dizaineris nėra įsimylėjęs tavo tipažo, o tu eidama pametei batelį ir dar kaip nors negrabiai išsitėškei, tave kaipmat įsidėmės. Žinoma, ne gerąja prasme.

– Į madų pasaulį modeliai paleidžiami jauni, dažnai vieni. Laisvė, pinigai, dėmesys, populiarumas… Jaunas žmogus ne visada tinkamai suvokia laisvę. Kaip išvengti tragiškų klaidų?

Tai labai subtilus dalykas. Daug merginų paslysta. Kaip nepasiklysti? Čia susisieja daug dalykų. Pirmiausia priklauso nuo tėvų auklėjimo – per griežto arba per laisvo. Per griežtai auklėta mergina nutrūksta kaip šuniukas nuo grandinės ir nori viską išbandyti, nesvarbu, kokio amžiaus ji būtų – 18 ar 24 metų. Esu visko mačiusi. Kitas dalykas – dvasinės vertybės, požiūris į gyvenimą. Aš nesiveldavau į visokius dalykus (vakarėlius – aut. past.), nemėgstu klubų. Nesakau, kad nesu jų lankiusi, bet visada reikia žiūrėti, su kuo eini, kur eini, ar tuos žmones pažįsti, ką tau sako vidinis balsas. Visuomet geriausia eiti su draugėmis, ne su „diedais“ (juokiasi – aut. past.). Patarčiau pasitikėti savo intuicija ir nelįsti ten, kur nesinori.

– Sakei, nesilaikai dietų. Ką valgai pusryčiams?

Labai įvairiai. Kartais, kai intensyviai dirbu, nebūna laiko nei pusryčiams, nei pietums, tik vakarienei. Kitais atvejais visada stengiuosi papusryčiauti, nes kitaip būnu labai pikta. Stengiuosi maitintis sveikiau – neleidžiu sau per daug picų, nors visiškai jų neatsisakau (mane iš kelio dažniausiai išveda vyras). Labai mėgstu lietuviškus patiekalus. Vasarą mėgstamiausias valgis – šaltibarščiai, o šiaip – kiaušinienė su lašiniais. Stengiuosi valgyti tokį maistą, prie kurio esu įpratusi nuo vaikystės, paauglystės, kada nuolat gyvenau kaime. Dabar, būdama tėvų namuose, mėgstu pieno produktus. Žinau, ką valgau, nes mano tėvai dar ūkininkauja, taigi daugelis produktų yra naminiai. Net į užsienį vežuosi juodos duonos ir lašinių, kartais naminio sūrio. Dirbdama esu perdozavusi kavos, todėl dažniausiai renkuosi arbatą.

– Kas tau yra gimtinė?

Vienu sakiniu ar dviem nelabai įvardinsiu. Tai grįžimas prie to, kas aš esu. Gali dirbti geriausiai apmokamą darbą, žingsniuoti garsiausiais podiumais, bet kai tu pamiršti, kas esi, kas tavo šeima, iš kur tu kilusi, prarandi identitetą. Gimtinė – tai mano relaksacijos, dvasinio atsigavimo vieta. Patinka pasiknisti darže, prisiliesti prie žemės, auginti savo pomidorus… Pastaraisiais metais mažai prie to prisiliečiu.

– Giedre, kartą pavasarį, važiuodama pro Tavo tėviškę, mačiau Tave traktoriaus priekaboje…

Grįžusi į kaimą, stengiuosi padėti tėvams. Prisako pavairuoti traktorių, tai ir vairuoju, nes moku. Arba negi sunku paimti nuo dirvos akmenį ir įmesti į priekabą?  Kadaise tėtis turėjo seną vikšrinį traktorių, valdomą vairalazdėmis. Aš jų dar nepajėgdavau patraukti, bet jau mėgdavau sėdėti tame traktoriuje tėčiui ant kelių. Ratinį traktorių vairuoti išmokė tėtis. Lengvąjį automobilį – mama. Jinai man leisdavo važinėtis miško keliukais nuo 9 metų, nes ir jai tėtis (mano senelis) leisdavo tokio amžiaus.

– Kiek laiko per metus praleidi gimtinėje?

Labai įvairiai. Prieš dvejus trejus metus – labai mažai. Būdavo puiku, jei grįždavau kas du tris mėnesius dviem savaitėms. Pasitaikydavo, kai po dienos pasivydavo skambutis: „Giedre, tikimės, kad neišsipakavai daiktų, už trijų valandų skrydis.“  Dabar daugiau laiko praleidžiu namie, nes tas lakstymas labai išvargina. Noriu pabūti sėsliau, nes kartais praleidžiu tai, kas šeimoje svarbiausia. Šeima – mano antroji vertybė.

– O kokia pirmoji?

Labai nepopuliari. Tai religija.

– Madų pasaulyje dviguba modelio pavardė retai sutinkama. Kodėl tokią pasirinkai?

Man graži mergautinė pavardė, ji žinoma užsienio rinkoje. Graži ir vyro pavardė. Norėjosi būti –iene. Su būsimuoju vyru draugavome nuo mokyklos laikų, esame kilę iš to paties kaimo. Vyras šiuo metu tarnauja šauktiniu kariuomenėje.

– Kol kas apsistoji tėvų namuose Obelių kaime (Pandėlio sen.). Kur vėliau žadate įsikurti?

Didmiestis nevilioja, nes užaugau vienkiemy, man reikia gamtos. Įsivaizduoju, kad pastovus darbas taptų rutina, todėl norėčiau ištrūkti iš betoninių džiunglių, grįžti į ramybės oazę. Dėl to vilioja mažesni miestai. Taigi turiu viziją, bet atvira ir kitiems variantams.

– Dėkoju už pokalbį. Linkiu sėkmės svetur ir savame krašte.

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie