Medžio magija veikia

Rokiškio krašto muziejuje praėjusią savaitę vykusį plenerą ir šalia dvaro drožusius meistrus lankė vietiniai rokiškėnai. Tie, kuriuos čia pat jų akyse gimstančios medinės skulptūros, kaip vienas pašnekovas prisipažino, „magiškai veikia“. „Plenero nebuvo penkerius metus, pagaliau jie grįžo“, – džiūgavo į medžio drožėjų darbą užsižiūrėjęs muziejaus lankytojas. Kiekviena meistrų diena buvo įamžinta fotografų. Rokiškio dvare savaitgalį lankėsi ir istorikas Alfredas Bumblauskas. Susitikęs čia pat vaikščiojantį plenero kuratorių skulptorių Kęstutį Krasauską, istorikas irgi aplankė drožėjus.

Dauguma jų rokiškėnams pažįstami, ne vienerius metus kūrę L. Šepkos parką, mūsų mieste laimėję ne vieną premiją, – Adolfas Teresius, Saulius Lampickas, Kęstutis Krasauskas, Gintaras Varnas, Vidmantas Zakarka. Tačiau buvo ir debiutantų – Mikolajus Abramenko iš Baltarusijos, broliai latviai Nauris Bergmanis ir Dainis Vecumas bei vilnietis Robertas Strazdas.

Grįžo po pertraukos

Po penkerių metų pertraukos vykusiame plenere „Improvizacijos Liongino Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“ dalyvavo medžio meistrai iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos. Iš ąžuolo kuriantys meistrai tęsė muziejininkų daugiau nei dešimt metų puoselėjamas improvizacijas L. Šepkos kūrybos tematika.

Po savaitės darbo Rokiškio skulptūrų parkas praturtėjo skulptūrine kompozicija „Šv. Jurgis“ ir paukščiais išpuoštu dekoratyviniu suoleliu „Paukščių sodas“. Jie parke pastatyti savaitės pradžioje.

„Abi skulptūros – ne tik akims pasidžiaugti, bet ir pritaikytos veiksmui: suolelis – prisėsti paskaityti ar tiesiog pailsėti, pasigrožėti parko žaluma ar priešais matomos skulptūros „Puokštė Rokiškiui“ formomis, o skulptūrinės grupės – žirgo, slibino, šv. Jurgio ir karalaitės – kompozicija gali virsti vaikų bei tėvelių laisvalaikio džiaugsmu – kiekvienas norintis galės tapti raiteliu, išbandyti nugalėto slibino nugaros vingius, nusifotografuoti greta karžygio Jurgio ar karalaitės, išvaduotos nuo slibino nasrų“, – sakė plenere šiemet dirbusi menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė.

Drožė karžygį, karalaitę, arklį ir slibiną

Kūrybiniams darbams vadovavo ilgametis L. Šepkos simpoziumų dalyvis skulptorius K. Krasauskas. Tiesa, ne tik vadovavo, ir pats kūrė. Šv. Jurgio skulptūrinę kompoziciją kūrė keletas meistrų, „Arklio kūną“ – L. Šepkos simpoziumų senbuvis A. Teresius ir „braliukai“ latviai N. Bergmanis ir D. Vecumas, karžygio Jurgio figūrą skaptavo žymus ukmergiškis Rimantas Zinkevičius, karalaitę – S. Lampickas iš Alytaus, o prie slibino plušėjo K. Krasauskas, M. Abramenko iš Baltarusijos ir Eduardas Titas iš Panevėžio rajono. „Paukščių sodas“ patikėtas kurti rokiškėnams G. Varnui ir V. Zakarkai bei vilniečiui Robertui Strazdui“, – vardijo visų darbus J. Zabulytė. Be to, uždarant plenerą, ne kartą buvo minima paukščių tema – ne tik kaip mylima L. Šepkos, atspindinti jo dvasią. Kalbėta ir apie drožėjų pavardes, „mat drožė ir Strazdas, ir Varnas“.

Ne tik menui, bet ir veiksmui

Priminsime, kad plenerų ciklo „Improvizacijos L. Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“ idėja Rokiškio krašto muziejuje gimė ne šiaip sau. Mat iš anksto buvo ruošiamasi paminėti L. Šepkos 100-ąsias gimimo metines 2007-aisiais. Muziejininkams norėjosi naujai interpretuoti, priminti ir įamžinti mūsų krašte gimusio bei kūrusio dievdirbio atminimą.

Pirmaisiais metais susirinkę į kūrybinę stovyklą prie Rokiškio dvaro medžio skulptoriai drožė tik vaizduojamojo pobūdžio kūrinius. Ne vienas prisimena, kad rokiškėnai neliko abejingi, stebėjo, kas vyksta, kaip čia pat, šalia rūmų, gimsta nauji kūriniai. Žmonės dalijosi pastebėjimais, patarimais. Jau antrąją vasarą susirinkusiems kūrėjams buvo išsakyti specialūs pageidavimai – sukurti būsimam parkui ne tik meniškas, bet ir funkcionalias skulptūras, kurios kviestų ir prisėsti, ir pažaisti. Atsirado sūpuoklių, suolelių.

Tiesa, kūriniai neeiliniai – visuose justi L. Šepkos dvasia, „paukščių sparnų plevenimas“. Per dešimt metų prie parko kūrimo yra prisidėję beveik visos Lietuvos menininkai: Rokiškio, Alytaus, Anykščių, Biržų, Jurbarko, Garliavos, Ukmergės, Vilniaus, Pasvalio, Vilkaviškio, Kėdainių. Kuriant paskutines skulptūras parko sumanytojai interpretuoti L. Šepkos pasikvietė latvius. Ar jie atspindėjo Šepkos dvasią, niekas tuomet tiesiai nesakė, tik konstatavo, jog latvių skulptūros nuo lietuvių gerokai skiriasi.

Kūrė asmenybės

Skulptūras daugiausia kūrė ne eiliniai skulptoriai, o ne vieną premiją pelnę dabar jau šviesaus atminimo Jonas Tvardauskas, S. Lampickas, A. Teresius, R. Zinkevičius, Vidas Jatulevičius, K. Krasauskas, mūsiškiai G. Varnas bei V. Zakarka. Prie jų prisijungė ir mokiniai, tik pradedantys įvaldyti medžio paslaptis. Ne vienas jų sakė daug išmokęs dirbdamas su meistrystės laurus jau pelniusiais kūrėjais. Vienintelė keliuose pleneruose dalyvavusi moteris – Vanda Umbrasienė iš Elektrėnų. Pasiginčydami, kasmet vis labiau perprasdami Šepką, „menininkai sugebėjo perteikti visą paletę, įamžinti įvairiausius L. Šepkos mėgstamus paukščius, medžius, žalčius, piemenėlius, kareivėlius, kuriuos dievdirbys kūrė prieš mirtį“.

Visa panorama

Parko kūrėjai, menotyrininkai yra sakę, jog čia – visa XXI a. Lietuvos drožybos panorama – skirtingų žmonių meistrystės spalvos, stiliai, mėgstamos temos, keliai ir klystkeliai. Juos nusako net kūrinių pavadinimai. Tokie kaip „Medžių sielos“, „Keistuolis“. Sąrašą galima vis tęsti. Dviejų L. Šepkos premijų laureatas alytiškis S. Lampickas vienoje skulptūroje iš medžio išskaptavo jauną žmogų, laikantį atidarytą narvelį su paukščiu. Paukštis simbolizuoja L. Šepką – jo uždarą gyvenimą, o kartu ir pasauliui žinomus darbus. O štai J. Tvardauskas išdrožė suolelį, papuoštą mažu piemenėliu, ganančiu aveles.

Atsivežė vien kaltelius

Per visus plenerų metus tik vienas meistras – Pranas Petronis iš Viešintų – atsivežė vien kaltelius. „Mus apėmė siaubas, kai iš portfeliuko juos išsitraukė. Galvojome, ką čia padarys? Bet padarė, ir tai matoma“, – sakė plenerų organizatorė. P. Petronio darbas – šv. Pranciškus bei šv. Klara ir įsimylėjėliams skirtas suolelis tarp jų. „Pasirodo, turime suolelį, ant kurio net naujai išrinktą popiežių šv. Pranciškų galėtume pasodinti“, – juokėsi prisiminusi muziejininkė Marytė Mieliauskienė.

Projektą iš dalies remia

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie