Apie žmogaus trapumą ir ryšius, primenančius „perplėštą maišą“

Paprašė pagalbos

Prieš porą savaičių Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė parašė laišką Rokiškio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistėms Janinai Komkienei bei Irenai Matelienei. Ji prašo pagalbos. „Šilutės rajone yra Macikų lageriai, vienintelė tokia vieta Lietuvoje ir Europoje. Čia sovietų ir nacių laikais kalėjo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Prieš keletą metų kaime, po gatve, atrasta maždaug 700 palaikų, kitąmet pradėsime laidojimo darbus“, – rašo V. Griškevičienė. Jos teigimu, Vyriausybė kartu su užsienio šalių ambasadomis įvertino Macikų lagerių objekto svarbą. „Pradėsime tvarkyti, tačiau mums labai trūksta žinių apie čia kalėjusius žmones. Todėl bet kokia žinia mums yra svarbi, artimųjų atsiminimai taip pat svarbūs. Ypač ieškome artimųjų, jų kontaktų, kurie Macikų lagerių kapinėse (po Atgimimo) pastatė savo artimiesiems, negrįžusiems iš tremties, antkapius. Ant išlikusio antkapio matome įrašą iš Rokiškio (žr. nuotrauką). Galbūt yra galimybė rasti artimuosius ir su jais susisiekti? Labai laukiu atsakymo, žinučių, galbūt galite per seniūnus, kolegas muziejininkus, bibliotekininkus ar žiniasklaidą kolegiškai tarpininkauti ir sužinoti mums reikalingus kontaktus, informaciją?“ – rašo Šilutės kultūros darbuotoja.

J. Komkienė šį laišką išplatino seniūnijoms, o „Gimtasis…“ paskelbė viešą šilutiškių prašymą.

Viskas – per keletą dienų

Jau po dienos ar dviejų gavome atsakymą iš Šilutės. „Skubame jums nuoširdžiai padėkoti už taip lauktą žinią. Tik jūsų ir kolegių iš Rokiškio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus geranoriškumo, pilietiškumo dėka mus taip greitai pasiekė labai laukta žinia. Vakar su manimi susisiekė Macikų lageriuose kalėjusio ir čia palaidoto Adomo Užkurėlio artimieji. Dar kartą dėkoju ir manau, kad nuo dabar Šilutę ir Rokiškį dar labiau sies ši Lietuvos istorijos dalis“, – rašė V. Griškevičienė. Tuo tarpu į redakciją skambino ne vienas skaitytojas ir dalijosi tuo, ką yra girdėję ar žino apie A. Užkurėlį bei kitus mūsų krašto žmones, kalėjusius Macikų lageriuose. Jų kontaktus redakcija perdavė Šilutės rajono savivaldybei.

Muziejus taip pat prisidėjo

„Pirmiausia pavyko surasti A. Užkurėlio dukterėčią Reginą Užkurėlytę–Motuzienę, gyvenančią Papartynės kaime, Rokiškio rajone. Ji papasakojo šiek tiek istorijos ir nurodė vieną iš A. Užkurėlio anūkų – Eimantą Baškevičių, gyvenantį Rokiškyje. Eimanto motina Vanda Užkurėlytė–Baškevičienė rūpinosi paminklo pastatymu Macikų kapinėse ir jos dėka jis ten stovįs. Nuvažiavusiai moteriai buvo pasakyta, jog šioje duobėje yra užkasti trys velioniai, mirę tą pačią dieną. Apie kitus du Eimantas nežinąs. Paklaustas, už ką senelį įkalino Macikuose, Eimantas tik palingavęs galva atsiduso: į kolūkį nėjo. Senelis pasakęs, jog turįs 1 valaką žemės ir pats savo šeimą išmaitinsiąs. Dėl to senelis ir atsidūręs Macikuose. Tuomet šeimą ištrėmė į Sibirą. Vienintelei jo mamai Vandai pavyko išsislapstyti. Beje, močiutė, Adomo žmona, mirusi dar prieš karą. Eimanto sesuo Vida gyvena Vilniuje“, – tokias žinias „Gimtajam…“ pateikė Rokiškio krašto muziejaus archyvarė, bibliotekininkė Vilė Sarulienė.

Suprato, kad turi ypatingą objektą

Anot V. Griškevičienės, valstybė patvirtino galutinę Macikų lagerių – Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos Gulago lagerio – objektų komplekso (1941–1955 m.) sutvarkymo koncepciją. „Nes suprato, kad turi ypatingą objektą. Gerąja prasme „praplyšo maišas“ – sulaukėme žinių iš Rokiškio, Utenos, Varėnos… Apie Macikų lageriuose palaidotus iš tų kraštų kilusius žmones“, – sakė pašnekovė.

Svarbiausia, anot V. Griškevičienės, padėti išsaugoti ateities kartoms istorinę atmintį apie XX a. viduryje vykdytus totalitarinių nacistinio ir stalininio režimų nusikaltimus ir įamžinti nužudytų aukų atminimą.

Viena iš tų retų vietų

Dokumentuose rašoma, kad Macikų lageriai – unikalus, išskirtinės svarbos istorinės kultūrinės atminties objektas, reikšmingas nacionaliniu ir tarptautiniu aspektais. „Tai vienintelė vieta Lietuvoje ir viena iš retų vietų Rytų ir Vidurio Europoje, kur taip glaudžiai persipina abiejų totalitarinių režimų kalinimo struktūros, kuriose tūkstančiai žmonių buvo laikomi žiauriomis sąlygomis, daugelis kalinių buvo pasmerkti kankinamai mirčiai. Macikų lagerių istorija atskleidžia nacistinio ir stalininio totalitarinių režimų antihumanišką nusikalstamą esmę. Čia nacistinių okupantų įkurtame karo belaisvių lageryje buvo kalinami Vokietijos– SSRS karo pradžioje į nelaisvę patekę sovietų kariai, vėliau didžiąją dalį kalinių kontingento sudarė antihitlerinės koalicijos karo aviacijos kariai – amerikiečiai, britai, kanadiečiai ir kt. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui stalininė Sovietų Sąjunga nacių sukurtą struktūrą pritaikė karo belaisvių – vokiečių ir jų sąjungininkų kalinimui bei civilių Lietuvos gyventojų Gulago lageriui“, – rašoma parengtoje koncepcijoje. Joje atsižvelgiama į tai, „kad šiandien Macikų lagerių teritorija ir joje išlikę istoriniai pastatai (karceris, pirtis) nėra tinkamai sutvarkyti ir pritaikyti lankytojams, nėra galimybių nuosekliai susipažinti su Macikų lagerių istorija. Čia kalėjusių belaisvių kilmė geografijos požiūriu yra labai plati, tačiau tinkamai nesutvarkyto ir neįprasminto objekto Lietuva negali viešinti tarptautiniu mastu.“

Priežiūra – pagal išgales

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Macikuose kalėjo ir mirė Lietuvos gyventojai – politiniai kaliniai, rezistentai ir jų artimieji, nuo fronto bėgę ir sugrįžę Klaipėdos krašto gyventojai, mokslininkai, kultūros veikėjai, mokytojai, kunigai, ūkininkai ir kt. Lageryje (specialiai įsteigtuose barakuose) taip pat buvo kalinamos moterys, dažnai su vaikais, ir neįgalieji. Macikuose mirusių ir nužudytų lietuvių artimieji Atgimimo laikotarpiu ant simbolinių kapų statė paminklus, kryžius. Yra paminklų, pastatytų Macikų kaliniams, kurie buvo išvežti į Sibirą ir iš ten negrįžo. Turimais duomenimis, skirtingais laikotarpiais Macikuose, be lietuvių, buvo kalinami amerikiečiai, austrai, australai, belgai, britai, čekai, kanadiečiai, lenkai, prancūzai, rumunai, rusai, vengrai, vokiečiai bei kitų tautybių žmonės. Atkūrus šalies nepriklausomybę, Macikų lagerių kapinėse atitinkamų užsienio šalių iniciatyva ir lėšomis spontaniškai, nesilaikant vieningo kapinių tvarkymo plano, buvo pastatyti atminimo ženklai Macikų lageriuose žuvusiems Belgijos, JAV, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos ir kitų šalių piliečiams. Šilutės rajono savivaldybė pagal išgales prižiūri kapinių teritoriją, bet visa tai nesukuria deramos pagarbos čia kalėjusioms aukoms atminti.

Jautrūs dalykai

2011–aisiais šalia Macikų esančiame Armalėnų kaime atkasti žmonių palaikai. „Archeologiniais tyrimais nustatyta, kad daug Macikų lageriuose 1943–1944 m. kalėjusių karo belaisvių mirė nuo dėmėtosios šiltinės ir buvo užkasti už 2 km nuo Macikų lagerių Armalėnų kaime. Spėjama, kad 0,4 ha plote po vietinės reikšmės keliu, kuriuo patenkama į gyventojų sodybas, gali būti užkasta apie 700 buvusių karo belaisvių“, – rašoma dokumentuose.

Anot V. Griškevičienės, kai kuriuos Macikų lagerių lankytojus, dažniausiai užsienio svečius, taip pat domina ir Macikų lageriuose kalėjusių karo belaisvių masinė kapavietė Armalėnų kaime. Tiesa, ten rastų palaikų perkėlimas „etine, emocine prasme yra labai jautrus klausimas, nes palaikai yra po gatvės važiuojamąja dalimi, visai šalia gyventojų sodybų ir po įvažiavimais į sodybas“.

Kitas prioritetinis darbas – tai Macikų belaisvių kapinių sutvarkymas. „Likimo valiai palikti, nepaženklinti pavieniai kapų kauburėliai, stichiškai išsimėtę atskirų šalių iniciatyva pastatyti paminklai, neišplėtota kapinių infrastruktūra (nėra takų, suoliukų, informacinių stendų ir pan.) besilankantiems užsienio svečiams, Lietuvos moksleiviams atspindi neadekvatų mūsų visuomenės požiūrį į nacizmo ir stalinizmo aukų atminimą“, – sakė V. Griškevičienė. Ji priminė, kad Macikai – žmogiškosios tragedijos vieta, kurioje galima vaizdžiai parodyti XX a. abiejų baisiausių totalitarinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – pražūtingą esmę, atskleisti jų nežmogišką prigimtį. Pagerbiant Macikų lagerių aukų atminimą, prasminga sukurti ir pastatyti tarptautiniu mastu reikšmingą memorialą, kuris simbolizuotų totalitarinių režimų priešiškumą ir negailestingumą žmonijai, būtų tarsi nuolatinis priminimas apie laisvės ir žmogaus gyvybės trapumą.

Projektą iš dalies remia