Aleksandro Spundzevičiaus paveikslų personažų nuotaikas išduoda gamtos šėlsmas. V. Bičiūnaitės nuotr.

Paveiksluose dominuoja realybė

Tokia paveikslų serija apie P. Širvį nėra vienintelė. Aleksandras yra pritapęs begalę Sartų ir kitų ežerų, gamtos vaizdų.

Paklaustas apie natiurmortus, tautodailininkas prasitaria, kad jų yra tik keletas, nedidelio formato. Tačiau kur kas sunkiau portretai, mat svarbiausia išgauti išorinį panašumą. Dailininko manymu, tapant Širvį, tai pavyko. Poetą vaizdavo žiūrėdamas į fotografiją jo eilėraščių knygoje.

Daugelyje kitų peizažų jaučiamas judesys – vėjas lanksto, plaiksto medžių šakas,  eina vėjo gūsių blaškomas žmogus…

Kiti temų paveikslai susiję su gyvenimo realijomis. Viename jų pavaizduota griaunama gimtoji sodyba („ėjo melioracija“) – vikšrinis traktorius lynu tempia namo sieną, o šį vaizdą stebi vieniša moteriškė. Yra ir bažnytinių temų, pavyzdžiui, paveikslas „Jėzus Alyvų kalne“. Yra paveikslas, atspindintis praėjusio amžiaus politinius įvykius Čekoslovakijoje, mat Aleksandras dirbo vairuotoju, tad teko  vairuoti benzinvežį ir ilgoje kolonoje vežti kurą į Prahą. Yra ir kiek netikėtų temų – motina atveda savo vaiką į prieglaudą ir jį palieka. Iš spalvų, personažų kūno kalbos  nesunku nuspėti, kieno pusėje autorius.

Yra ir abstrakčių bei autoriaus požiūrį į gyvenimą atskleidžiančių darbų. Viename jų pavaizduotas kalnas. Vienoje kalno pusėje bėgioja vaikai, ropščiasi aukštyn į viršūnę, o kitoje į pakalnę leidžiasi jau suaugę žmonės.

Pasak Aleksandro, daugiausia piešia parodoms, o labiausiai prie širdies vidutinio ir didesnio formato darbai.

Apie įkvėpimą ir tai, kas trukdo tapyti

„Man jo nelabai būna. Tiesiog taip žiemos metu praleidžiu laisvalaikį. Dabar jau reiks pradėti (kalbėjomės lapkričio pradžioje – aut. past.), kol šviesu. Prie dirbtinės šviesos nesinori tapyti – kitaip išeina“, – sako Aleksandras pridurdamas, kad tapybai produktyviausi kovo ir balandžio mėnesiai, kai diena šviesi. O vasarą nėra kada prisėsti prie molberto, nes tenka nuvažiuoti ir padirbėti į keliolikos arų sodą, lysvės ir šiltnamis prie namų – irgi jo rūpestis. „Jis prižiūri daržus, neleidžia jiems užželti“, – sako žmona Valerija. Taigi vasarą prie molberto prisėda tik tuomet, jei kas nors užsako paveikslą. Dažniausiai sulaukia pageidavimų nutapyti gimtąsias sodybas iš nuotraukų. Prašo tie, kurie jose nebegyvena. Šit vieną vasarą klientas prašė nutapyti gimtinę iš vienos pusės, po kurio laiko sulaukė prašymo nutapyti… iš kitos.

Pasak Aleksandro, žmonės per metus įsigydavo 1–3 parodose eksponuojamus jo paveikslus, tačiau dabar, per pandemiją, viskas sustojo.

„Esu iš tų, kurie prie paveikslo dirba ilgai. Paveikslui nutapyti prireikia dviejų savaičių, o jei su pertraukomis, tai ir ilgiau. Nesiseka tada, kai žiūrovai žiūri. Bet radiją įsijungiu, jis man netrukdo.“

Kaip pradėjo tapyti aliejiniais dažais, taip ir tapo. Anksčiau jų įsigyti nuvažiuodavo į Panevėžį, tačiau dabar vaikai nebeleidžia vairuoti automobilio, o ir pats nebenori, tad kelionės maršrutai „susitraukė“ – nueina tik iki parduotuvės. Juokauja, kad dažų dažniausiai gauna pleneruose, nes jų metu ne visus išnaudoja, tad lieka tapybai namuose.

Molbertas užimtas nuo pavasario vidurio…

Antrame namo aukšte – Aleksandro studija ir paveikslų karalystė. Šiame name Spundzevičiai gyvena 50 metų, tačiau iš pradžių antrame aukšte tebuvo, kaip jie sako,  spaliai, o kambariai sumeistrauti laikui bėgant.

Vienas kampelis čia skirtas padėkoms (jų šeimininkas priskaičiuoja net 29), sudovanotiems tautodailės leidiniams, galinėje patalpoje, šalia lango, stovi molbertas su nebaigtu tapyti paveikslu. Aleksandras prisipažįsta, kad paskutinį kartą čia tapė balandžio mėnesį. Vėliau laiką prarijo sodas, žvejyba Sartų ežere („jai reikia išsiruošti, vaikai neleidžia vieno“). Tapomame paveiksle pavaizduota į gimtųjų namų kiemą grįžusi tremtinių šeima. Deja, apgriuvę pastatai nebeprimena buvusių šiltų ir jaukių namų, netekties įspūdį sustiprina šaltas vėjas, drengiantis lietus. Šį kūrinį baigsiąs artimiausiu metu.

Ką vadina mokytojais?

Šalia molberto surikiuoti savos gamybos rėmeliai būsimiems paveikslams. Netoliese stovi šūsnis žurnalų. „Čia mano mokytojai, – šeimininkas mosteli į rusų kalba leisto žurnalo „Ogoniok“ pluoštą. Jame būdavo publikuojama paveikslų reprodukcijų. Vartydamas žurnalus Aleksandras rodo rusų tapytojų Serovo, Titovo, kitų žymių autorių paveikslus leisdamas suprasti, jog šį bei tą perėmė būtent iš jų.

Pirmieji vertintojai – šeima

Per parodos pristatymą Kriaunų muziejuje Aleksandras prasitarė, kad nutapytus paveikslus pirmiausiai parodo šeimos „konsiliumui“. Žmona Valerija prisipažįsta: „Aš tai labai daug sukritikuoju. Pavyzdžiui, man labai nepatiko pagal Antano Vienuolio „Paskenduolę“ nutapyta scena, kaip kunigas iš klausyklos bara Veroniką, o išpažinties laukiantieji žmonės ją varsto skvarbiais žvilgsniais. Man labai nepatinka, kai piešia bažnytinius dalykus, kunigus. Eidavau į bažnyčią, dabar sveikata nebeleidžia, bet tokių dalykų nepatariu piešti.“ Jos nuomone, ši tema yra neliečiama. Tačiau kaip tik už šį paveikslą Aleksandras buvo įvertintas premija tapytojai Monikai Bičiūnienei skirtoje konkursinėje parodoje. Pasak autoriaus, paveiksle jam pavyko užfiksuoti žmonių susirūpinimą – kas čia atsitiko?

Bet žmona nesikišo į kito paveikslo temą, nors turėjo teisę… Turbūt pamenate P. Širvio eilėraštį „Iš versmės tu atnešk man mėnulį“. Jame yra tokios eilutės: „Pirkioj tykiai varvėjo rožančius / Su motulės maldų dusuliais ,/ O mergystė netilpo užančiuos, / Rodės, ims ir visa prasiskleis.“ Aleksandras nutapė erotinių motyvų turintį epizodą. Valerija juokiasi, kad čia nieko tokio…

Žmona – ne vienintelė darbų vertintoja. Savo žodį taria ir vaikai. Vaikais Spundzevičiai vadina abiejų sūnų šeimas. Taigi vaikai liepę nepiešti portretų…

Tačiau kritika tautodailininko neužrūstina.

Iš biografijos

A. Spundzevičius gimė 1934 m. Zibolių kaime. Polinkį į dailę paveldėjo iš tėvų: motina buvo rankdarbių meistrė, tėvas – nagingas stalius. Baigęs 8 kl. įsidarbino vairuotoju ir juo dirbo iki pensijos. Pradėjo tapyti prieš 40 m. Nuo 1990 m. dalyvauja respublikinėse ir regioninėse parodose. 1996 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. 2015 m. jam suteiktas Metų tautodailininko titulas. Dalyvauja tapytojos primityvistės Monikos Bičiūnienės vardo konkursinėse parodose. Šįmet šiai parodai konkursui atrinkti du jo darbai. Tikėkimės, kad ir čia lydės sėkmė.

Projektą iš dalies remia:

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Algis
Algis
2020 23 lapkričio 8:01

Labai geras ir buvo autotransporto įmonės vairuotojas, sėkmės…