S. Kisieliaus archyvo nuotr.

Kokias studijas baigei?

2010 m. baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitete kelių inžinerijos studijas.

– Ar Tavo diplomas tuo metu Lietuvoje buvo bevertis, kad leidaisi laimės ieškoti svetur?

Ne, tiesiog 2008–2009 m. vasaromis su kurso draugais važiuodavome dirbti į Norvegiją, dažėme namus. Uždarbis pasirodė patrauklesnis nei Lietuvoje. Pritrūkę darbo, jo dairėmės patys. Baigus studijas, Norvegijoje pasiūlė nuolatinį darbą, tad išvažiavau ilgesniam laikui. Porą metų padirbėjau gelžbetonio firmoje. Vėliau teko susipažinti su norvegu, užsiimančiu antikvarinių automobilių remontu, pradėjau dirbti kartu su juo Haugesiundo mieste. Lietuvoje, savame Lailūnų kaime, apsitvarkiau patalpas. Visus kapitališkai remontuojamus automobilius parsiveždavau į Lailūnus. Norvegijoje atlikdavau tik smulkius remontus, ten išvykus pagrindinis tikslas būdavo susirinkti užsakymus. Po tam tikro laiko automobiliai pabodo, grįžau į gelžbetonio gamyklą. 2015 m. apsistojau Lietuvoje, nes atsirado laisvesnių pinigų ir nutariau tęsti tai, ką pradėjau – remontuoti automobilius, tik ne senienas, o vadinamuosius einamuosius.

– Automobilvežiu į Norvegiją gabendamas vieną tokį suremontuotą „vabalą“, stabtelėjai Pandėlyje prie parduotuvės. Per penkias minutes jį apspito pulkas smalsuolių ir gerokai užtrukai atsakinėdamas į jų klausimus. Svarbiausias jų buvo – už kiek parduosi? Taigi – už kiek?

Tą „vabaliuką“ parsivežiau išrinktą dalimis. Jį ardžiau ne pats, todėl buvau sutrikęs ir galvojau, kaip jį surinksiu (juokiasi – aut. past.). Sumos už kapitalinį remontą priklausydavo nuo automobilio būklės. Tarkime, 1957 m. kadilako remonto darbai kainavo apie 10 tūkst. eurų. Litais – įvairiai: rimtesnis kėbulo ir salono remontas šeimininkui atsieidavo 15–20 tūkst. litų.

– Koks buvo norvegų darbdavių  požiūris į lietuvius?

Iš pradžių žiūrėdavo atsargiai, įtariai, nepasitikėdami, bet nesu jų nuvylęs, tad vėliau uždarbį sumokėdavo ir avansu. Paskui mane klientai jau atpažindavo ir mieste, mojuodavo sveikindamiesi. Kartą stabtelėjau prie autoserviso, o nepažįstamas žmogus ėmė tartis dėl automobilio remonto. Savotiškai įdomu – pirmąkart matomas užsienietis tave kalbina, domisi, kaip tau sekasi, prašo paslaugos. Apie mane sužinodavo vieni per kitus. Tai geriausia reklama.

– Kokie darbo svetur ir tėviškėje privalumai?

Darbo svetur privalumas – daug geresnis atlygis. Įvedus eurą, tas uždarbis nebe taip smarkiai skiriasi, tačiau 2008–2009 m. padirbėjęs apie du mėnesius parsiveždavau 16–18 tūkst. litų. Tai būdavo vau. Dirbdavau po 12–13 valandų. Savame krašte pats sau dirbi, pats sau viršininkas. Jei reikia, pasiimi laisvą dieną (o tai labai retai nutinka), nuvažiuoji į medžioklę ar žvejybą. Laikui bėgant, pradedi žiūrėti nebe į pinigus, o į gyvenimo kokybę. 

– Dirbi tik sau ir samdomų darbuotojų neturi?

Prieš porą metų turėjau pagalbininką. Dabar dirbu su individualios veiklos pažyma. Įpratau vienas. Aišku, darbų į priekį didelis sąrašas. Pagrindiniai klientai atvyksta iš Kupiškio, Biržų rajonų, taip pat mašinų perpardavėjai. Kitaip sakant, atvažiuoja tie, kurie gyvena 20–30 km spinduliu nuo Lailūnų.

– Kodėl pasirinkai darbo vietą įkurti Lailūnuose, o ne, tarkime, Rokiškyje?

Viskas prasidėjo nuo antikvarinių automobilių remonto. Šiuose namuose gyveno močiutė, kieme stovėjo klėtis-garažas. Iš jų pasidariau 50 kv. m garažą. Prasidėjo augimas: paaukštinau pastatą, įsigijau keltuvą ir kt. Vėliau viską mesti ir keltis į Rokiškį, kur didesnė konkurencija, atrodė beprasmiška. Dabar dar ir kelią nuo Pandėlio iki Lailūnų išasfaltavo, tai atlėkti iš Rokiškio galima per trumpą laiką. Čia daug investuota, pardavęs neatsiimčiau įdėtų lėšų. Plečiasi klientų būrys, daugėja darbų. Būna, pavargstu, norisi viską mesti ir susirasti „valdišką“ darbą, bet praeina viena kita diena – ir vėl gerai.

– Mokytojai Tave prisimena kaip gabų, greitos orientacijos mokinį, sugebantį pasakyti tiesą į akis. Nepanašėjai į moksliuką, nuolat kalantį vadovėlines tiesas. Kaip manai, kodėl kai kurie moksliukai, baigę mokyklas, tarytum dingsta iš akiračio – nei mokslinių darbų rašo (kaip tikėjosi jų mokytojai), nei  įmonėms vadovauja ar kitokių aukštumų pasiekia, tik kiūto kokioje nors kontorėlėje ir apgailestauja, kad jų gabumų niekas nepastebi ir nepasiūlo įdomesnio darbo?

Galvoju, tai priklauso nuo charakterio. Landūs daugiau pasiekia. Moksliukai ir  tyleniai teoriją iškala, susiranda ramų darbą, kuriame ant jų niekas „nevažiuoja“, ir sėdi kabinete  maigydami kompiuterių klavišus. Sėkmė susideda iš noro save realizuoti, bendravimo įgūdžių. Iškyla ne stiprūs moksliukai, o gabūs, naujoves perprantantys žmonės. Valstybinėse institucijose popierėlis (diplomas – aut. past.) daug reiškia, bet versle – nebūtinai, čia diplomas reikalingas tik pirmam įspūdžiui sukurti.

– Kelis vilkus esi paguldęs medžioklėje?

Deja, nė vieno. Pirmuoju ir įsimintiniausiu laimikiu tapo šernas, vėliau sumedžiojau stirniną, kurio ragelius jau drąsiai galiu kabinti ant sienos, taip pat pakliuvo nemenkas briedžio jauniklis.

– Medžioklė – tai pomėgis ar atsipalaidavimo būdas?

Tai laiko praleidimo būdas. Laimikis nebūtinas. Draugė Akvilė kartais priekaištauja: „Kiek kartų važiuoji, o nieko neparsiveži.“ Ne dėl mėsos važiuoju. Įvertini žvėrį, įvertini, ar garantuotas šūvis… Pavasarį prasideda stirninų medžioklė. Norėdamas laimikio, gerokai pasivaikščioju pamiškėmis, nepamatau, kaip praeina 3–4 valandos, ir atsipalaiduoju nuo darbų.

– O žvejyba?

Pagrindinė žvejyba vykdavo Norvegijoje. Jūroje, net ir nuo kranto, laimikiai geri.  Lietuvoje šią vasarą neteko meškerės išsitraukti, nes nebuvo kada.

– Matau neatitikimą: seniems automobiliams suteiki naują gyvenimą, o medžioklėje atvirkščiai – nutrauki?..

Čia visai skirtingi dalykai. Medžioklė reikalinga populiacijai reguliuoti. Mes nesame dievai ir nesprendžiame, kam gyventi, kam ne… Šių dalykų negretinu. Į medžiokles įsitraukiau neplanuotai – draugas pasiūlė pasitreniruoti šaudykloje, man patiko. Sužavėjo šūvio efektas. Pasitaikius progai, tapau medžiotoju.

– Jei statytis, tai erdvų garažą, jei pirkti šunį, tai tik vokiečių aviganį (jis saugo kiemą). Tik paties geriausio norisi?

Ne visada. Tik nesinori įsigyti kažką prastą ir paskui dukart už tą patį mokėti arba perdaryti.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie