blank
A. Stausko archyvo nuotr.

– Kas lėmė, kad tapai dailininku?

– Į šitą klausimą esu atsakęs daugiausiai kartų gyvenime. Tai yra iš vaikystės. Jaskoniškės, kaimas, mano gimtinė šalia Dusetų. Mažam miestelyje gyvenau vienas vaikas šeimoje. Buvau gamtos apsuptyje, labai mėgau stebėti, vaikščioti po tas pievas. Bet vienišam vaikui vis tiek norisi draugystės. O kadangi jos nebuvo, mano pasauliu buvo gamta, vabalėliai, medžiai. Miško džiaugsmai – mano kūrybos pradžia, pagrindas. Kitas labai svarbus dalykas, kas mane, vaiką,  formavo, – giminaičio Petro Stausko lankymasis mūsų Jaskoniškių kaime. Jis buvo Kauno M.  K. Čiurlionio nacionalinio muziejaus direktorius, vienas ryškiausių Lietuvos akvarelininkų. Tarp kitko,  baigęs Rokiškio gimnaziją. Man, vaikui, jis padarė didelę įtaką. Liedavo akvareles betarpiškai gamtoje. Buvo tikras peizažistas, gamtos dainius. Jo išpaišytos Aleksandravėlės apylinkės,  Bradesiai buvo labai mėgstama vieta. Iš ten atsiverdavo visos Sartų panoramos. Aš vis kartu važiuodavau. Mane užburdavo tas akvarelės pasiliejimas ir grožis. Užburdavo tai, kaip greitai gimsta paveikslas. Susikaliau „etiudniką“ ir, kai jis išvažiuodavo, pasistatydavau jį gamtoje. Tada  jau kaip tikras dailininkas liedavau akvarelę ir aš. P. Stauskas buvo mano pirmasis mokytojas.  Įtaką, aišku, padarė Dusetose 1972-aisiais įvestas sustiprintas dailės mokymas. Buvau pirmoje laidoje, kai jis buvo sustiprintas. Vienuolika metų mes papildomai mokėmės dailės. Tai labai daug davė. Tiesa, iš 23 mokinių tik du pasirinkome dailės kelią – aš ir Eugenijus Raugas. O vėliau, baigęs  Dailės akademiją, grįžau dirbti į tą mokyklą dailės mokytoju.

– Šiandien esi daugybe titulų apdovanotas Dusetų kultūros centro-dailės galerijos direktorius. Ar norėjai kada išvažiuoti iš Dusetų, gyventi Vilniuje, tarp visų tų meno srovių?

– Čia įdomiausias klausimas. Man sako: „Ko čia užsibuvai?“ Esu labai prieraišus. Nors buvo pagundų gyvenime. Prieš dešimt metų, 45-erių, buvau suabejojęs, maniau, dėl asmeninio gyvenimo išvykti į Vilnių. Nuvažiavau darkart, pasivaikščiojau. Bet aš įdomus, kai esu Dusetose. Atvažiuoja pas mus menininkų iš visos Lietuvos ir aikčioja: „Va, menininkas galerininkas.“ O čia gyvenam ramų gyvenimą. Žinom, kur reikia, gali nueiti per penkias minutes, čia nebus jokių spūsčių. Mieste man jau būtų sunku priprasti. Nors pirmą dieną nuvažiavęs į Vilnių dar džiaugiuosi vaikščiodamas, bet labai greit pavargstu nuo žmonių ir automobilių gausybės. Dusetose mes turim ir gerą orą, ir ramybę – tai, ko menininkui reikia. Aišku, teatralui, choreografui, muzikantui būtų sudėtinga. Bet tapyti… Štai, Sauka (Šarūnas Sauka – vienas žinomiausių Lietuvos dailininkų – aut. past.) prieš trisdešimt metų atvažiavo ir sukūrė visus kūrinius. O gyvena ramiai, tyliai. Šiek tiek bendrauju su jais. Bet Saukos – daug kuriantys, skaitantys, gyvenantys savo pasaulyje. Mes, galerininkai, stengiamės to pasaulio neišblaškyti. Malonu, kad Šarūno Saukos personalinė paroda sutraukė į mūsų galeriją šimtus lankytojų. Važiavo kasdien iš visos Lietuvos. Sauka visada turi didelę trauką, o mums, galerijai, tai, aišku, žinomumas. Bet mes, kolegos, sakom, kad pirmiausia galerija esam mes, šio krašto dailininkai, ir kitos supuolusios aplinkybės.

– Esu girdėjus, kad „Stauskas apsiženijęs su Dusetų galerija“. Kas Tau iš tiesų yra ši visoje Lietuvoje garsi (ir tai nėra skambūs žodžiai) galerija?

– Nemėgstu, kai sako „apsiženijęs“, bet ką darysi. Pamenu, 1995 m. kovo 15  d. surengiau personalinę parodą Dusetų gimnazijoje. Norėjau parodyti kūrinius. Toli tada buvo iki naujo kultūros centro. Sukviečiau daug žmonių, visą Dusetų visuomenę. Tai buvo pirmas toks labai oficialus atidarymas. Tada ir išsitariau, kad reikėtų Dusetose galerijos. Idėją pasigavo mano bičiuliai Romualdas Pučekas ir Eugenijus Raugas. Nes buvom jauni, daug galvojom apie meną, tikėjomės visko. Tada daug vaikų dar mokėsi dailės. Galvojom, bus proga vaikams pasižiūrėti gerų dailininkų darbų, o mes ir savo galėsime rodyti ne mokykloje, reprezentuosim, išvešim į užsienį. Tuometinis Zarasų meras Benjaminas Sakalauskas mielai leido naudotis salyte, esančia seniūnijoj. Patys  budėjom, viską darėm. Tik vėliau Zarasai skyrė etatą. Aš buvau iš tų, kam reikėjo prisiimti rūpestį. Rajono valdžia, suprasdama menininkus, vis pagelbėdavo. Iš pradžių gavom pusę etato, paskui visą, po to dar labiau išsiplėtėm. Kažkaip taikiai sugyvendami su rajono vadovais įrodėm, kad mes esam verti, šį tą nuveikę. Po truputį rengėm parodas ne tik Dusetose, bet ir Lietuvoje. Mumis susidomėjo ir respublikinė spauda, nes mes – viena pirmųjų galerijų regione. Nors ir buvom įvardyti „Kultūros baruose“, kad esame vienos vasaros galerija. Bet tai buvo anksčiau.

Prieš trisdešimt metų kaip tik čia atvažiavo gyventi Nomeda ir Šarūnas Saukos. Jie irgi pasirašė kreipimąsi, kad suteiktų mums patalpas. Tapom ir Dailininkų sąjungos nariais, po truputį atsirado galerijos prestižas. Po to dalyvaudavom beveik visose „Art Vilnius“ mugėse, pristatydami savo menininkus Viliją Visockienę, Normantę Ribokaitę, Saukas… Bet svarbiausia – siekėme burti menininkus, kurie yra kilę iš Dusetų arba su Dusetomis susiję. Šiandien turim per dvidešimt dailininkų ir dešimt su mumis bendradarbiaujančių fotografų. Kai kas iš jų gyvena Londone, kai kas – Paryžiuje. Ir štai sulaukiam jų darbų į dabar rengiamą žirgams, Sartų legendai, skirtą parodą.

– Ir ką reikia daryti, kaip dirbti, kad mažame miestelyje atsirastų ne koks  žodinis ar pritemptas, bet realus meno centras, dvasia – kaip tik nori, taip gali pavadinti. Pas jus nuvažiavęs, jautiesi kažkur tarp Paryžiaus ir Vilniaus, tikrai ne kaime. Paveikslai, meno albumai, visos tos intelektualios kalbos ir užmojai, garsiausi Lietuvos menininkai kalbasi, fotografuojasi, juokiasi, aptaria paveikslus. Absoliutus „kaifas“, kurio gal kažkas ir nesitiki tarp ežerų ir girių. Kas žmones į Tavo galeriją traukia? 

– Kad ir sarkastiškas tas posakis „apsiženijęs su galerija“, bet man svarbu, kad tai darbas, kurį dirbu nuoširdžiai. Neskaičiavau valandų, neskaičiavau, ar savaitgalis, ar rytas, ar vakaras. Jei reikia ką nors daryti, gali ir naktį nepamiegoti. Kad tik įvyktų kažkas tokio. Ir mūsų svajonė materializavosi. Kultūros namai su galerija atsirado. 2012-aisiais kažkaip tas projektas įvyko. Padedant kraštiečiams ir rajono valdžiai supratus, ko reikia. Po to ir atsirado tie mums reikalingi 8 milijonai litų.

Dailei išvešėti labai svarbus aspektas yra pasiaukojimas ir vientisas, normalus santykis su rajono vadovais. Mes Dusetose turim net atskirą meno mokyklą. Ne filialą, o mokyklą. Sunkiai gyvenančiam rajone. Nors Zarasai pagal ekonominius rodiklius gal 60-as rajonas, bet dailei netrūksta dėmesio. Gal todėl, kad esame per ją žinomi. Žmonėms ne tik gražių ežerų reikia, bet ir galerijų, muziejų. Autoritetai gal esam. Raugas, Pučekas, gal mano pavardė kažką reiškianti, Saukos. Vien tai, kad jie čia gyvena. Mes nesam garsūs teatru, mes ryškūs dailininkais esame. Kiekvienas nišą randa po saule. O šiaip nėra taip gražu ir rožėm klota, kaip galbūt piešiama. Vilčių, ir tikėjimo vis tiek būna daugiau, nei gali padaryti. Norisi ir į pasaulį plačiau išeiti, ir daugiau kūrinių parodyti. Gal nereikia norėti rezultato iš karto. Tai, ką turime šiandien, kūrėme 25-erius metus.

– Esi gavęs tiek visokiausių apdovanojimų – paskutinis šviežiausias „Auksinis feniksas“ pernai. Ką Tau apdovanojimai reiškia ir kurį labiausiai vertini?

– „Auksinį feniksą“ gavau kaip kūrėjas menininkas. Aš nesureikšminu tų „feniksų“. Esu gavęs ir Kultūros ministerijos premiją už darbą kultūros centre. Malonu, kad tave pripažįsta, esu dėkingas, kad pastebi, bet tai nereiškia, kad kažkas pasikeitė mano gyvenime. Labiau džiaugiuosi, jei pavyksta nutapyti paveikslą. Kai gerą parodą padarai, suorganizuoji kažką. Taip, apdovanojimai mane kažkaip myli, bet ne dėl jų dirbu.

– Galerijoje visuomet gali pavartyti naujausių meno albumų. Kokias knygas skaitai?

– Meno knygų niekaip negaliu nustoti pirkti. Nors galvoju, kam po manęs jų reikės, nes esu vienas.  Bet malonu vartyti. Ypač meno albumus. Buvo laikas, kai surinkdavau visas knygas, kurios išleidžiamos apie dailę. Dabar nebepajėgiu. Iš tikro labai daug skaitau internete, bandau jausti pulsą, kuo gyvena muziejai, galerijos, vis dar perku „Kultūros barus“ ir autobuse, kur nors važiuodamas, skaitau. Nevairuoju, nors teises turiu dvidešimt metų. Mėgstu, kai mane veža. Ir mama sakydavo: „Tu išsiblaškęs, vis apie meną galvoji, tau bus blogai, jei vairuosi.“ Nors dabar, kai jau senstu,  pagalvoju, kad būtų gerai, jei galėčiau važiuot, o ne eiti su molbertu į pievas paišyti.

– Sakai, nebus kam palikti knygų? Jautiesi vienišas?

– Niekuomet nesijaučiau vienišas, nes turėjau kūrybą, daug bendravimo. Kažkaip nenorėjau eiti net į svečius. Metams bėgant pradedu apie tai galvoti. Bet juk mano tėvas 57 metų „ženijosi“ pirmą ir vienintelį kartą. Nėra taip, kad neturėčiau draugų ar draugių. Tai yra graži draugystė, mes visi  gyvenam savo gyvenimus, bet metams bėgant kartais susimąstau apie tai, kas mane senatvėje paglobos. Tačiau per gyvenimą atsiranda pilnatvė, kūryba kompensuoja šeimos neturėjimą,  praradimus. Jei nebūtų kūrybos, tada jausčiausi vienišas.

– Kodėl, kada susidomėjai fotografija, ėmei fotografuoti ir kokia tai paroda „Metamorfozės“, kuri Rokiškyje veiks per profesionaliųjų teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“?

– Daug laiko gamtoje praleidžiu. Stebiu. Makropasaulio struktūrėles. Bet labiausiai vandenį ir ledą, vandens virtimą ledu, ledo virtimą vandeniu. Čia jau yra mano. Labiausiai esu dailininkas, bet ir fotografas. Fotografuoju daugiau nei dvidešimt metų. Ir mano fotografijas galima vadinti požiūriu į gamtą dailininko akimis. Man ne taip rūpi technologijos, rūpi jausmas, detalės, kurios būtų įdomios  ir dailėje. Ir tapyt tai pradeda darytis įdomu. Tiesa, kalbėti jau šiek tiek kitokia kalba. Makropasaulis man tikrai padarė įtaką kaip dailininkui. Norisi keistis, nuo tradicinio peizažo eiti truputį giliau, į struktūrą, į ekologiją, bet būti vis tiek arti gamtos. Aš nebūsiu tas menininkas, kuriam patinka miestas, pastatai, industrija, kažkokie šalti, keisti objektai. Mano objektas yra gamta, aš gyvenu šalia ežerų ir miškų.


Menininkas Alvydas Stauskas gimė 1965 m. kovo 15 d. Jaskoniškių kaime, netoli Dusetų (Zarasų r).

1972–1983 m. mokėsi Dusetų Kazimiero Būgos sustiprinto dailės mokymo vidurinėje mokykloje.

1989 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1995 m. A. Stauskas yra Lietuvos meno galerininkų asociacijos narys, nuo 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2000 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 2009 m. – Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narys. 2004 m. A. Stauskas įvertintas Zarasų rajono meno ir kultūros premija, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

2008 m. menininkas Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi. Tais pačiais metais apdovanotas garbės medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui“, o 2009 m. pelnė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo Lietuvos šviesuolio skiriamą apdovanojimą.

Per 35 kūrybinės veiklos metus A. Stauskas surengė 43 personalines parodas Lietuvoje, dalyvavo daugiau  kaip 100 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dalyvavo, kūrė 34-iuose pleneruose. Jo kūrinių yra įsigiję Rokiškio bei Zarasų krašto muziejai, Daugpilio miesto istorijos ir dailės muziejus, kolekcininkai ir meno mėgėjai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos, Norvegijos, JAV.

Menininkas fotografijų parodoje „Metamorfozės“ savo kūryba kviečia apmąstyti ir išjausti kintantį supantį pasaulį, kuris praturtina mus stipriomis emocijomis – tai vandens kalba. Vandens tėkmė, rūkas, ledas, lede sustingę objektai. A. Stauskas vengia įmantrių poteksčių, gamtos grožį perteikia ramiais spalvų tonais, o harmoniją praturtina  filosofine potekste  dvelkiantys mistiniai siužetai.

„Auksinio fenikso“ apdovanojimas 2019 m.

Projektą iš dalies remia

blank

 

 

 

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: