Algimantas Stanislovas Kliauga: „Ačiū visiems, tikrai mylintiems savo kraštą, pasiaukojamai dirbantiems jo gerovei – tik jie yra mano viltis ir dvasinė atrama.“ Dariaus Baltakio nuotr.

– Papasakokite apie savo šaknis, tėvus. Kur gimėte ir užaugote? 

– Gimiau 1943 m. rugpjūčio 31 d. Adelės Balilionytės-Kliaugienės ir Stanislovo Kliaugos šeimoje Rokiškio mieste. Mano proseneliai iš mamos pusės – Salomėja ir Baltramiejus Balnioniai – ilsisi Rozalimo kapinaitėse. Seneliai iš mamos pusės – Apolonija Balnionytė-Stočkienė ir Mykolas Stočkus – palaidoti Obeliuose. Prosenelis iš tėvo pusės – Kliauga (vardo nepavyko išsiaiškinti), pasakojama, dirbo skulptoriumi ir net Rygos kapinėse buvo jo darbų. Kitas prosenelis – Jonas Galinis – talkino statant Rokiškio bažnyčią; jo pavardė šalia kitų talkininkų išgraviruota didžiojo altoriaus kitoje pusėje. Seneliai iš tėvo pusės – Anelė Galinytė-Kliaugienė ir Adolfas Kliauga –Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę į Rusiją. Ten Roslavlio mieste 1917 m. gimė mano tėvas. Senelis buvo prasilavinęs – lankęs gimnaziją, o grįžęs į Lietuvą kurį laiką dirbo Obelių valsčiaus sekretoriumi. Mirė jaunas, palaidotas senosiose Rokiškio kapinėse. Seneliai turėjo keturis vaikus: Sofiją, Danutę, Stanislovą (mano tėvą) ir Leoną. Anksti mirus tėvui, mama negalėjo visų leisti į mokslus. Universitetą baigė tik Danutė. Po karo dėdė Leonas parvežė iš Kionigsbergo išbadėjusį vokietuką – mama išaugino ir jį. Rokiškyje jis tapo Eimučiu Kliauga, dirbo banko valdytoju. Įdomi paralelė – Rokiškio banke dirbo ir mano tėvas.

Vokiečiams traukiantis, karo veiksmai priartėjo prie Rokiškio. Mano tėvas ir mamos brolis Albertas buvo Šaulių sąjungos nariai. Nors jokiai partijai nepriklausė, numanydami, kas jų laukia grįžus bolševikams, nusprendė pasitraukti į Vakarus. Tada jiems atrodė, kad traukiasi laikinai ir po dviejų savaičių grįš tėviškėn. Deja. Dvi savaitės virto visu gyvenimu. Man tada buvo 11 mėnesių. O mano tėvas per badaujančią Vokietiją atsirado sotesniame Prancūzijos kaime, vėliau penkerius metus gyveno Paryžiuje, jame sekmadieniais pradėjo tapyti natiurmortus. Prancūzijoje grįžus į valdžią kairiesiems, SSRS darė spaudimą karo pabėgėlius iš Rytų grąžinti į Rusiją. Jo jaunystės draugas Vasilijus grįžo ir netrukus atsidūrė Sibiro lageriuose. Tėvas, nelaukdamas tokio likimo, išplaukė į Kanadą.

Tais neramiais areštų ir trėmimų metais mama praliejo daug ašarų. Ištisus 12 metų ji nieko nežinojo apie savo vyrą; tikėjo, kad jis gyvas ir laukė, laukė. Tokios meilės, tikėjimo ir pasiaukojimo man daugiau neteko regėti. Esu dėkingas jai už tokias pamokas ir daugelį metų kurtą manyje tėvo idealą.

Mokyklą pradėjau lankyti 1950 m. Pamenu mokytojos ašaras mirus Stalinui; mes jos nesupratome, paleisti iš pamokų, čiužinėjome nuo ledo kalniuko.

Tik 1956 m., nuvainikavus Staliną, atėjo pirmasis tėvo laiškas, tiksliau, buvo leista jį gauti. Auginamas mamos, laiškais buvau ugdomas ir tėvo. Jis geranoriškai pritardavo mano siekiams, rašydamas, kad kiekviena veikla bus naudinga ateityje. Susirašinėjimas, dažnai Ezopo kalba, tęsėsi beveik 50 metų. O pirmąkart pamačiau savo tėvą, kai man buvo 35 metai, nuvykęs su dailininkų grupe į Kanadą. Tebesu dėkingas grupės vadovui, nepabijojusiam leisti mane nors Toronte beveik dvi paras pabūti su tėvu. Antrąkart aplankiau jį tik po 11 metų, Atgimimo laikais. Tris mėnesius galėjome laisvai bendrauti, vaikščioti Hurono pakrantėmis ir tapyti. Toronte ir Džordžtaune surengiau dvi savo paveikslų parodas, pakviestas „Color and Form“ draugijos, dalyvavau vietinių dailininkų parodoje.

– Kurią mokyklą baigėte, ką prisimenate iš savo mokytojų, kas paskatino tapti dailininku?

– 1961 m. baigiau E. Tičkaus vidurinę mokyklą. Mano kartą dar mokė prieš karą Vakarų šalyse ir Kauno universitete mokslų ragavę mokytojai: Chmielevskis, Šinkūnas, Pladienė, Dagytė ir kt.

(Jų vardų tada nenaudodavome, todėl neatsimenu). Jų mokymas buvo fundamentalesnis, neideologizuotas, nukreiptas ne tik į dėstomo dalyko įsisavinimą, bet ir į jauno žmogaus etinių pagrindų ugdymą. Muzikos meno pajautimą ugdė Antanas Gradeckas; jo vadovaujamame mokinių orkestre grojau ketverius metus. 1960 m. Dainų šventėje mūsų orkestras užėmė trečią vietą šalyje.

Mes didžiavomės, kad Rokiškis po Vilniaus ir Kauno orkestrų – trečias. Atvykus į Rokiškį mokytojai Žekonytei, buvo atgaivintas mokinių dailės būrelis – buvau uolus jo lankytojas. Keliaudavom po miestą ir apylinkes tapyti. Tai buvo trumpas laikotarpis. Nepalyginti svarbesniu manau esant mokytojo Jono Zibolio darbą – mokinių dailės studijos įkūrimą. Joje ne tik prasmingai

koreguojami dirbome, bet ir ruošėmės galimoms studijoms Dailės institute. (Keletas iš tos studijos tapome dailininkais.) 1960 m. į mokyklą atvyko Dailės instituto vyresniųjų kursų studentai su dailės paroda. Aš parodžiau jiems savo darbelius ir buvau skatinamas stoti į institutą. Tapytojas Leonardas Tuleikis rašė man laiškus, žadino pasitikėjimą savo jėgomis – jį laikau mano dailės krikštatėviu. Esu dėkingas jiems visiems.

Šiltai prisimenu savo mokytojus, dailės būrelio vadovą J. Zibolį, dekaną Albertą Talačką, mokiusius džiaugtis kitų sėkme ir pasitikėti talentingų žmonių darbais. Prisimenu, kaip senelis kirpo plaukus į Obelius pas jį užsukusiam jaunystės kaimo kaimynui J. Vienožinskiui, – aš negalėjau atitraukti akių nuo tikro dailininko, anot senelio, profesoriaus Vienažindžio.

Esu dėkingas šviesaus atminimo dailininkams A. Gudaičiui, A. Petruliui, J. Švažui, dariusiam įtaką drąsiais spalviniais sprendimais ir filosofiniu požiūriu, sėkmingai besidarbuojančiam S. Džiaukštui, pokalbiais ir savo kūryba brandinusiems meno supratimą. Tebesimokau iš jų, pasaulio tapybos meistrų ir savo draugų dailininkų. Jau keleri metai visą laiką skiriu kūrybai.

– Žinau, kad Jūs buvote patarnautoju šv. Mišiose Rokiškio bažnyčioje. Išduokite daugiau detalių? Gal norėjote būti kunigu?

– Taip, ketverius metus buvau patarnautoju bažnyčioje. Teko pramokti lotynų kalba atsakinėti mišiose. Nė kiek nesigailiu – praverčia ir dabar. O neogotikinė bažnyčia! Šis architektūros ir dailės šedevras imponavo daugeliui. Tuometinis dekanas A. Talačka ugdė mano vertybinį meno suvokimą ir pagarbą talentams. Galėjau naudotis jo kelių tūkstančių knygų biblioteka, matyti ir kartu su juo aptarinėti jo bei dvaro paveikslų kolekcijas. Jis ir vikaras Juozas Vaičionis buvo meniškos sielos žmonės, juos irgi galiu laikyti mano gyvenimo pasirinkimo skatintojais. Kitiems pasirinkimams jau nebebuvo vietos – kunigystei taip pat. O vienuoliktoje klasėje auklėtoja patarė viešai nesirodyti bažnyčioje, kad nebūtų „sugadinta“ charakteristika, užkirsianti kelią į aukštąją mokyklą.

– Prisiminimas, galbūt ne vienas, susijęs su tėviške, kurį dažnai pasakojate ar gal sapnuojate?

– Tėviškės prisiminimai… Jie sušildo, padeda eiti toliau. Kaip ir daugeliui – svarbiausi iš vaikystės.

Mėlynas Laukupio kaspinas, kuriame maudydavomės ir gaudydavome vijūnus, milžiniški ąžuolai šalia bažnyčios dabar atrodo sumažėję, žydintys rugiai už kapinių ir raudonų dobilų laukai už geležinkelio prie poetės Elenos Mezginaitės sodybos.

O sapnuoju tik senelės namelį J. Basanavičiaus gatvėje priešais stadioną, kuriame gyveno mano tėvas. Jų abiejų nebėra.

– Gal prisimenate savo pirmąją parodą,  antrą, trečią… Žodžiu, priminkite savo, kaip dailininko, pasiekimus. Kuriuo labiausiai didžiuojatės? 

– Savo pirmąjį viešą pasirodymą grupinėje jaunųjų dailininkų darbų parodoje puikiai atsimenu. Tai buvo 1969 m. Dailininkų sąjungos salėje. Pateikiau autoportretą ir kelis peizažus. „Literatūros ir meno“ recenzijoje buvau pagirtas – tai suteikė pasitikėjimo savo jėgomis. Šiais metais numatyta švęsti mano kūrybos 50-metį. Gruodžio 7 d. Dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje bus atidaryta mano tapybos paroda. O pirmąją personalinę parodą surengiau Toronte, Kanadoje.

Savo pasiekimais nesididžiuoju – jeigu pradėčiau, manau, būtų kūrybos pabaiga. Būna smagu, kai kokia komisija atrenka mano paveikslus atstovauti Lietuvai: taip yra buvę JAE, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kt. Šiais metais dalyvavau parodoje, skirtoje Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui Briuselyje, Europarlamente.

– Nežinojote, kad Jums žadama suteikti Rokiškio krašto garbės piliečio vardą? Jūs labai kuklus, o gal tokiam titului dar per jaunas? Papasakokite ties kuo dabar dirbate?

– Ar nežinojau, kad man žadama suteikti Garbės piliečio vardą? Prieš kokį 15 ar daugiau metų skaičiau Rokiškio laikraštyje, kad muziejus siūlys mano kandidatūrą, nes telkiu kraštiečius dailininkus, organizuoju jų, ir ne tik jų, parodas gimtinėje. Teirautis, ar siūlė, ar suteikė, neturėjau progos – taip ir liko… Nei aš labai kuklus, nei tuo labiau jaunas – pernai sukako 75 metai. Ką dirbu? Esu Dailininkų sąjungos tarybos narys, Individualistų grupės pirmininkas (60 dailininkų), organizuoju plenerus, kuruoju parodas, sudarinėju parodų katalogus ir albumus, taigi darbo nestokoju. O apie kūrybos planus geriau nekalbėti. Kai pavyks ką sutverti – parodysiu.

– Ar Jūs dažnas svečias gimtajame Rokiškyje? Kas labiausiai traukia? Ką atvažiavęs visuomet aplankote?

– Gaila, nesu dažnas gimtinės lankytojas. Pagrindinį laiką skiriu tapybai, o ir visuomeninis darbas pasiima savo dalį. Atvažiavęs į Rokiškį, aplankau tas vietas, kur gyvenau, muziejų, apeinu bažnyčią, kapines, kur palaidoti artimieji ir mokytojai. Labiausiai traukia tos vietos, kurios mažiausiai pasikeitusios – jos mane atsimena. Mėlynai dažyta raudonų plytų tvora dvaro parke, ten kadaise augo vynuogės, toliau – baltosios žemuogės ir tėvo sodintas ąžuolas J. Basanavičiaus gatvėje.

– Ačiū už pokalbį.

Algimanto Stanislovo Kliaugos vizitinė kortelė

Dariaus Baltakio nuotr.

Nuo 1969 m. dalyvauja parodose. 1980 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Nuo 1973 m. buvo renkamas įvairioms pareigoms Lietuvos dailininkų sąjungoje. Kaip menininkas, jis buvo labai anksti pripažintas ir dalyvavo daugybėje garsių parodų. Yra surengęs per 20 individualių kūrybos parodų, dalyvavęs grupinėse dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje, kūręs tarptautiniuose meno festivaliuose, darbus pristatęs tarptautinėse meno mugėse. Už portretus ir peizažus tarptautiniuose pleneruose apdovanotas pre­mijomis.

Dirbo pedagoginį darbą: Dizaino mokymo centre ir Dizaino kolegijoje dėstė tapybą, spalvotyrą ir trimatę kompoziciją. Nuo 2008 m. – laisvas dailininkas.

Dailininkas neužmiršta gimtojo Rokiškio krašto. Jis aktyviai bendradarbiauja su Rokiškio krašto muziejumi: A. S. Kliaugos iniciatyva 1997 m. buvo oficialiai pasirašyta Lietuvos dailininkų sąjungos ir Rokiškio krašto muziejaus bendradarbiavimo sutartis. 1998 m. kartu su muziejumi dailininkas organizavo J. Vienožinskio tapytojų plenerą, skirtą Rokiškio miesto 500 m. jubiliejui; jo metu sukurti darbai papildė muziejaus fondus. Su kitais garsiais tapytojais 2001 m. darbus kūrė dailės plenere Skemų pensionate. 2003 m. muziejuje surengė personalinę kūrybos parodą, 2006 m. jo kūryba eksponuota Vilniaus rokiškėnų dailininkų kūrybos parodoje „Dovanos gimtinei“. 2012 m. A. S. Kliauga dalyvavo muziejaus organizuotame tapybos plenere, skirtame AB „Rokiškio sūris“ 20-mečio jubiliejui, buvo plenero kuratorius. 2013 m. Rokiškio krašto muziejuje surengta retrospektyvinė dailininko kūrybos paroda „Širdies šviesoj“, išleistas parodos katalogas, o parodos pristatymo metu organizuota penkių paveikslų loterija. Po šios parodos aštuonis paveikslus dailininkas dovanojo muziejui.

A. S. Kliauga aktyviai dalyvauja Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje, savo profesinėmis žiniomis visada noriai dalijasi su Rokiškio dailininkų klubu ,,Roda“, nuolat dalyvauja muziejininkų vykdomuose projektuose.

Už aktyvią veiklą Vilniaus rokiškėnų klube „Pragiedruliai“ ir profesionaliosios dailės nuolatinę sklaidą gimtajame krašte A. S. Kliauga 2013 m. apdovanotas rajono savivaldybės mero padėkos raštu.

A. S. Kliauga profesionaliosios dailės puoselėtojas, kuris vykdo nuolatinę sklaidą gimtajame krašte, garsina Rokiškio vardą Lietuvoje ir Europoje.

Projektą iš dalies remia

 

 

 

 

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie