– Ką veikiate gyvenime?
Algimantas: – Turiu stalių dirbtuves, gaminame duris ir laiptus. Didžiąja laisvalaikio dalį užima motociklo remontas arba treniruotes.
Domantas: – Gyvenu ir dirbu Kavoliškyje. Pagrindinė veikla, be darbo, žinoma, yra treniruotės ir ruošimasis varžyboms.
– Motokrosas. Kada ši sporto šaka atsirado Jūsų gyvenime? Kada apskritai galbūt pirmą kartą atsisėdote ant motociklų?
Domantas: – Pirmąjį krosinį motociklą tėtis nupirko kai buvau 12–13 metų. Tai ir buvo pirmasis kartas, kai atsisėdau ant motociklo: pirmieji bandymai išvažiuoti iš vietos neužgesus ir pirmieji griuvimai. Juo važinėjau gerus metus, po to du ratus pakeitė keturratis, būtent tada mano gyvenime atsirado motokrosas. Pradėjome treniruotis ir dalyvauti varžybose „Moto-Roki“ trasoje.
Algimantas: – Kiek pamenu, pirmieji bandymai prasidėjo tėčio IZH motociklu su priekaba, kai buvau kokių 7-erių. Tikriausiai tada ir prasidėjo mano meilė priekaboms. Vėliau sekė motorinis mopedas „Minsk“ ir visiems puikiai žinoma JAWA.
Prieš gerus 15 metų kartu su Domantu nusipirkome krosinį motociklą. Metus važinėjau savo malonumui, visgi jis man „neprilipo“, jį pakeitė keturratis. Juo važinėti buvo kur kas smagiau, juo ir teko dalyvauti pirmosiose varžybose, bet visa tą laiką labai knietėjo išbandyti ir motociklų su priekaba klasę.
– Kada nusprendėte savo jėgas išbandyti motokroso trasoje? Kodėl pasirinkote būtent motociklą su priekaba?
Domantas: – Pirmosiose varžybose dalyvavau 15-os. Keturračiu varžiausi porą sezonų, bet tada sugalvojome parduoti motociklus, skirtus trasoms, ir įsigyti skirtus važinėti keliais. Nuo tada beveik 10 metų į motokrosą važiuodavome tik kaip žiūrovai. Motociklas su priekaba atsirado netikėtai. Tėtis visada norėjo pabandyti važiuoti tokiu motociklu, bet vis nepasitaikydavo proga. Kartą, mums besikalbant, pagalvojau, kad ir aš norėčiau grįžti prie krosinio motociklo, nes pasiilgau trasos. Taip pat užsiminiau, kad smagu būtų išbandyti ir „kaleskę“. Tėtis šiai minčiai iškart pritarė.
Algimantas: – Svajonės pildosi, ačiū Domantui už tai. Kas gali būti smagiau už „kaleskes“?
– Kaip sekėsi pirmosios treniruotės? Ar sunku valdyti motociklą ir stovėti priekaboje?
Domantas: – Pirmą kartą išvažiavus į trasa, plačią šypseną greit pakeitė lengvas išgąstis ir nuovargis. Pati pradžia labai sunki: neaišku ką daryti, kaip daryti, fiziškai greit privargsti ir galvoji tik apie tai, kaip neiškristi iš priekabos. Kiek buvau matęs važiuojančius iš šalies, niekada nemaniau, kad reikia tiek daug darbo. Pirmosios varžybos su motociklu įvyko praėjusių metų pavasarį, dalyvavome pirmajame Lietuvos čempionato etape Pakruojyje. Patyrėme labai daug streso ir baimės. Tas varžybas puikiai atsimename abu ir turbūt atsiminsime dar ilgai.
Algimantas: – Pasakysiu trumpai: viską, ką žinojau ir mokėjau apie motociklo valdymą, teko ištrinti iš galvos ir pradėti mokytis iš naujo.
– Kaip klostosi komandinis darbas? Turbūt būna įvairiausių emocijų?
Domantas: – Kol kas mums sekasi labai gerai, pradedame vienas kitą jausti ir suprasti, jau pavyksta nuspėti, ką aš ar tėtis vienoje ar kitoje situacijoje darysime. Emocijų, žinoma, būna įvairių, tėtis šiek tiek šaltesnių nervų ir labiau apmąsto veiksmus ir pasekmes, kai aš jam tuo tarpu rėkiu: „GAZO!“
Algimantas: – Domantas yra ekipažo siela ir aš labai džiaugiuosi, kad galime šį gyvenimo etapą išgyventi kartu.
– Ko per šį laiką spėjote pasiekti?
Domantas: – Praėjusiais metais Lietuvos čempionate „750s/p veteranų“ klasėje po penkių etapų iškovojome antrąją vietą. Ant pakylos tenka užlipti dažnai.
Išsamiau skaitykite antradienio „Gimtajame…“
