Aleksandras MATONIS
Aleksandras MATONIS

Pasiduosiu paplitusiai madai iki didžiųjų švenčių apibendrinti besibaigiančių metų rezultatus, tik kalbėsiu ne globaliai, o apie man artimą sritį – krašto apsaugą. Iškart pasakysiu: 2016-uosius pasitinku šiek tiek ramesnis dėl mūsų valstybės saugumo nei pernai pasitikau šiuos metus. Per pastaruosius 12 mėnesių įvyko tiek gerų poslinkių, kiek jų nesitikėjo niekas tarp besidominčių gynyba žmonių.

Gynybos finansavimui šiemet pasiekta rekordinė suma

Pirmiausia – krašto apsaugos finansavimas. Neįtikėtina, bet pirmąkart nuo 2000-ųjų, kai buvo pasirašytas pirmasis partijų susitarimas dėl gynybos finansavimo didinimo, o tokių susitarimų per 15 metų matėme ne vieną, pagaliau politikai savo atsakomybę už nugyventą sritį suprato. Paradoksiška, bet už tai turime dėkoti ginklais žvanginančiam Vladimirui Putinui, o dar labiau ir, deja, skaudžiau suprasti, kad mūsų politikų ir visuomenės susirūpinimas gynyba pasiektas per ukrainiečių kančią ir kraują. Įstabu, bet 2015-aisiais gynybos finansavimas perkopė užburtą 1 proc. bendrojo vidaus produkto ribą, ko nebuvo nuo pat 2009-ųjų. Pagal gynybai skiriamą biudžeto dalį, šiemet ji buvo 1,1 proc. BVP, beveik grįžome į 2005 metų lygį (1,16 proc.). Tačiau pagal piniginę išraišką gynybos finansavimui šiemet buvo pasiekta rekordinė suma – 425 mln. eurų. Tai daugiau, nei kada nors skyrėme Lietuvos krašto apsaugai, ir beveik tiek pat, kiek Kremlius skiria vos vienam savo propagandos mechanizmų – televizijos kompanijai „Russia Today“.

Politikų valia kol kas neišblėso. Nepaisant įvairių siūlymų, Seime pavyko užtikrinti gynybos finansavimo augimą ir kitiems metams – papildomai beveik 150 mln. eurų. Kitais metais – Seimo rinkimai. Baigiantieji kadenciją pagal žinomus dėsnius mėgins apdalyti visus pažadais. Todėl visų, ypač žurnalistų ir visuomenininkų atsakomybė, – priminti politikams jų įsipareigojimus.

Įsiklausė į kariuomenės poreikius

Antra mano džiūgavimo priežastis – ginkluotės pirkimai. Įsigyta pagaliau dalykų, kurių kariuomenė prašė ir nesulaukė ilgus metus. Lietuvą iš Lenkijos pasiekė pirmosios nuo peties paleidžiamos trumpojo nuotolio oro gynybos sistemos „Grom“, kurios labai reikalingos mūšio lauke, jei virš jo žemame aukštyje skraidytų priešo atakos lėktuvai ir sraigtasparniai. Pėstininkai gavo tikrai didelį kiekį belgiškų taikliojo šaulio šautuvų „FN SCAR HPR“. Pirmąkart šaulio ginklų nupirkta daug, reikiamos komplektacijos, su kokybiškais optiniais taikikliais.  Vyksta tolesni šaulio ginklų, ekipuotės, naktinio matymo priemonių ir termovizorių įsigijimo procesai. Visiškai netikėtai pavyko itin palankiomis sąlygomis, vos už 15 mln. eurų (tai vos pusė šauktinių išlaikymo kainos vieneriems metams) įsigyti 21 savaeigę 155 mm kalibro haubicą „Panzerhaubitze 2000“. Tai moderniausias NATO šalyse ir grėsmingas šio tipo ginklas, kokių neturi nė viena kita Baltijos šalis. Kartu su haubicomis Lietuvą pasieks ir kelios dešimtys kitų šarvuotų technikos priemonių, kurios reikalingos naujojo savaeigių haubicų bataliono palaikymui. Beveik šv. Kalėdų išvakarėse įvyko pusantrų metų vykusio, neskaidrumais ir nuslėpimais apaugusio pėstininkų kovinės mašinos įsigijimo projekto atomazga. Prezidentės vadovaujama Valstybės gynimo taryba įsiklausė į kariuomenės poreikius ir nurodė derybas pradėti su geriausios šiuo metu pėstininkų kovinės mašinos „Boxer“ gamintojais iš Vokietijos. Beje, ir haubicas Lietuvos kariuomenė būtų mačiusi kaip savo ausis, jei vokiečiai nesidomėtų Lietuvos saugumo padėtimi. Vokietijos verslininkai, palaikydami ryšius su politikais, įvardijo Lietuvos gynybos didžiausias bėdas ir aprūpinimo skyles. Nepaisant to, kad didžioji dalis Vokietijos kariuomenės technikos, saugotos rezerve, Kremliaus agresijos akivaizdoje atnaujinama ir grąžinama tarnybai Bundesvere, o minėtos haubicos – apskritai naujas ginklas, pagamintas mažiau negu prieš dešimtį metų, Lietuvai buvo pasiūlytas šis ginklas už simbolinę kainą, triskart mažesnę nei tą, kurią už dvigubai mažesnį haubicų kiekį pernai sumokėjo Kroatija.

Rimtai žvelgia į Baltijos šalių gynybą

Trečioji mano santūraus džiaugsmo priežastis – sąjungininkų iš NATO dėmesys Lietuvai. Jau minėjau Vokietijos paramą įsigyjant ginkluotę. Bet būtent pėstininkų mašinų konkurso sukeltas dėmesys paskatino Vokietiją atsiųsti į Lietuvą daugiau kaip du šimtus karių, ginkluotų moderniausiais Bundesvero šarvuočiais „Boxer“. Du mėnesius Vokietijos kariai iš 292-ojo jėgerių bataliono pratybose su Lietuvos kariuomene mokėsi sąveikos, kovos Lietuvoje ypatybių, bandė savo šarvuočius ir kelių tipų ginklus bei įrangą. Tai rodo, kad Vokietija nebe simboliškai, o rimtai žvelgia į Baltijos šalių gynybą ir pasiruošusi mums padėti.

Apie tradiciškai stipriausius mūsų sąjungininkus iš Vašingtono ir jų pagalbą apskritai kalbėti galima nuolat. Pirmoji atsiuntusi savo rotacines kuopas į Lietuvą, Amerikos kariuomenė šiemet negailėjo sąveikai su mūsų kariais nei laiko, nei pajėgumų. Atgabenta ir palikta Mumaičiuose nuolat saugoti kovinė technika – tankai „Abrams“, pėstininkų kovinės mašinos „Bradley“, kiti šarvuočiai. Visą vasarą Lietuvos dangų raižė gausybė amerikietiškų orlaivių – nuo atakos sraigtasparnių „Apache“ ir universaliųjų „Juodųjų vanagų“ iki strateginio bombonešio B52, kurio vien pasirodymas mūsų regione yra ypatingas karinio dėmesio ženklas. Mūsų šalies gynyba parūpo ir kitiems NATO sąjungininkams. Nuo Klaipėdos iki Pabradės buvo kalbama flamandiškai, prancūziškai, portugališkai.

Agresijos grėsmė privertė politikus susitelkti

Ir ketvirtoji mano džiaugsmo priežastis – kariuomenės pertvarka. Politikai išgirdo susirūpinimą, jog kariuomenė tėra vos trečdaliu, o kai kuriuose daliniuose – ir mažiau – sukomplektuota, ir samdyti karių nėra iš ko. Valstybės gynimo taryba priėmė laikiną sprendimą penkeriems metams atnaujinti šaukimą į privalomąją karinę tarnybą, ir, panašu, jog šauktinių tarnyba bus pratęsta ir ateityje. Šauktiniai ne tik užpildys nukraujavusius batalionus, bet ir padės suformuoti beveik išnykusį kariuomenės rezervą. Dalis šauktinių galės likti kariuomenėje ir tapti profesionalais. Tai procesas, kuris buvo neapdairiai nutrauktas prieš šešerius metus.

Drauge su šauktinių sugrąžinimu grįžo ir visuomenės susidomėjimas kariuomene, atsirado šansų atkurti kariuomenės ir visuomenės bendrystę, kuri išnyko per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį, kai privalomoji tarnyba buvo tapusi nepopuliari, vengtina, ir jos neišvengdavo tik didžiąja dalimi jaunuoliai, neturintys  gyvenime apsisprendimo ir motyvacijos. Grąžinus šaukimą į privalomąją tarnybą, tinkamai pasirūpinta ir motyvacija. Tai galimybė susitaupyti pinigų, dideli priedai už savanorišką atėjimą tarnauti, lengvatos siekiant aukštojo mokslo.

Kodėl gi vis dėl to aš džiūgauju atsargiai? Pirmiausia dėl to, kad išmokau nepasitikėti politikais. Jie nesyk yra laužę savo žodį, ypač dėl įsipareigojimų gynybos srityje. Ir tik agresijos grėsmė privertė politikus susitelkti. Kaip minėjau, visų piliečių pareiga „spausti“ įvairių lygių politikus, savo išrinktus parlamentarus, kad gynybos tema nebūtų apleista. Antra priežastis, dėl kurios džiaugiuosi poslinkiais atsargiai – nerimas dėl to, kad galime nesuspėti pasiruošti gynybai. Kremliaus režimas vis labiau neprognozuojamas, per 21 mėnesį išplėtęs agresiją nuo pietryčių Ukrainos ir Krymo iki Artimųjų Rytų. Todėl drąsiai sakyti, kad naujų konfliktų nesuplanuota ir 2016-iems, negalėčiau.

Aleksandras MATONIS, žurnalistas

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie