Kraštietis, valstybės veikėjas Juozas Tūbelis.
rezidencija

Balandyje sukanka 135 metai, kai Panemunėlio valsčiuje gimė Juozas Tūbelis – valstybės veikėjas, padėjęs pamatus Lietuvos ekonomikai, o jo nuopelnai ir jų svarba valstybės kūrimui prilyginami Lietuvos prezidento Antano Smetonos nuopelnams. Rokiškis turi žymaus kraštiečio vardo progimnaziją, o J. Tūbelio viloje Kaune įsikūrusi menų gimnazija, kurianti glaudžius ryšius su mūsų kraštu, J. Tūbelio vardo dar tik siekia.

Ypatingi nuopelnai – po kuklumo šydu

J. Tūbelio biografai, politologai ir istorikai sako, jog iš šio valstybės veikėjo turėtų mokytis mūsų laikų politikai ne tik valstybės valdymo ūkiškumo, taupumo, pragmatiškumo, bet ir kuklumo bei inteligencijos savo tautai. J. Tūbelis buvęs itin kuklus ir savo buičiai nereiklus žmogus, nemėgęs prabangos, vaišių, pramogų. Jis visą savo energiją, laiką, žinias atidavė Lietuvai. Pasakojama, kad jis miegodavęs po keturias valandas per parą, o darbe užtrukdavęs tiek, kad žmona jam skambindavo į darbą ir prašydavo atvykti pietų. Net tuomet, kai Žaliakalnyje buvo statomas namas, J. Tūbelis nė karto neatvyko pasidomėti, kaip vyksta statyba. Asmeniniai reikalai jam niekada nebuvo itin svarbūs, todėl dukra Marija vaikystėje mėgdavo sakyti, kad „tėtė – Lietuvai, mama – man“.

Įtemptai dirbęs, sprendęs gausybę problemų, savęs netausojęs J. Tūbelis mirė būdamas vos 57 metų. Per jo laidotuves Centrinėse Kauno kapinėse (dabar Ramybės parkas) prezidentas A. Smetona kalbėjo: „Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias asmuo valstybės darbe ir mano gyvenime“ (citata iš „XXI amžius“, 2012 m).

J. Tūbelio progimnazijos muziejuje sukaupta literatūros ir eksponatų, bylojančių apie vieno žymiausių kraštiečių gyvenimą ir veiklą. Tūbelių šeima, 1940 m. traukdamasi į Vakarus, iš namo Kaune nespėjo pasiimti nei šaukšto, nei kepurės, tik tauraus metalo portsigarą, kurį pardavę pirko duonos.

J. Tūbelis gimė 1882 m. balandyje (šaltiniai nurodo skirtingas jo gimimo datas: vienur – balandžio 9 d., kitur –  balandžio 18 d.) Panemunėlio valsčiaus ūkininkų Juozo Tūbelio ir Barboros Stašytės-Tūbelienės šeimoje. Tėvas nusipirko nugyventą Augustinavos palivarką ir jį atstatė. Tėvas turėjo verslininko gyslelę: paveldėtos 20 ha žemės plotą per kelerius metus padidino iki pustrečio šimto hektarų. Žemių reikėjo, nes Tūbelių šeima buvo gausi – be vyriausiojo sūnaus Juozo, šeimoje augo trys jo seserys ir brolis. Parapija, kurioje augo būsimas valstybės veikėjas, buvo viena pamaldžiausių šalyje. Tad stambūs ūkininkai Tūbeliai gausiai rėmė Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios statybą. Juozą pakrikštijo šios parapijos klebonas, švietėjas, kunigas Jonas Katelė, viena ryškiausių lietuvybės skleidimo asmenybių. Manoma, kad kunigo idėjos ir veikla buvo pirmas grūdas, formavęs J. Tūbelio charakterį ir požiūrį į valstybės reikalus. 1901 m. gimtųjų  Ilgalaukių  klojime J. Tūbelis su broliu ir seserimis vaidino plačiai išgarsėjusioje Antano Vilkutaičio-Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“.

Po studijų – į verslą ir politiką

1893 m. J. Tūbelis išvyko mokytis į Mintaujos gimnaziją (Latvija), kur tuo metu mokslo siekė  daugelis būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kultūros ir visuomenės veikėjų ir kur buvo puoselėjamos lietuvybės idėjos. J. Tūbelis buvo verčiamas skaityti maldą rusiškai, bet tą daryti atsisakė ir buvo pašalintas iš gimnazijos.

1902 m. baigęs gimnaziją Liepojoje (Latvija),  įstojo į Varšuvos (Lenkija) universiteto Medicinos fakultetą, bet po metų studijas nutraukė ir ėmėsi ūkininkių veiklos koordinatoriaus misijos. Kadangi šiai veiklai reikėjo žinių, J. Tūbelis Rygos (Latvija) universitete studijavo agronomiją. Baigęs mokslus jis vienerius metus dirbo mokytoju Rygos mokyklose, 1909 m. įsidarbino Kauno žemėtvarkos komisijoje – Raseinių, Šiaulių kraštuose skirstė kaimus į vienkiemius, dalijo bendro naudojimo žemes. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, istorijos šaltinių duomenimis,  J. Tūbelis buvo tarp tų žmonių, kurie padėjo politinius ir ekonominius valstybės pamatus. Pirmojoje A. Voldemaro Vyriausybėje jis užėmė žemės ūkio ir valstybės turtų ministro postą. Seimų laikotarpiu J. Tūbelis, kaip ir kiti tautininkai, neteko valdžios postų. Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, jis ėmėsi steigti žemės ūkio kooperatyvus.

1920–1927 m. jo iniciatyva Lietuvoje įkurti stambūs kooperatyvai „Lietūkis“, suvienijęs žemės ūkio organizacijas, „Maistas“ – mėsos perdirbimo įmones, „Pienocentras“ – pieno perdirbimo bendroves. 1931 m. Salose (Kamajų sen.) įkurtas vienas geriausių Lietuvoje mažų miestelių kooperatyvų „Dirva“. Iš jo padalinių išsiskyrė pieninė, kuriai vadovavo Antanas Kandroška, vaikų rašytojos Aldonos Kandroškaitės tėvas. Paramą Salų kooperatyvui suteikė durpynas, prižiūrimas J. Balaišio.

1925 m. Lietuvos ūkininkų sąjunga, palaikoma J. Tūbelio, Pandėlyje pastatė pieninę, didžiausią tuo metu Baltijos šalyse. Tai paskatino vietos ūkininkus auginti dar daugiau karvių, o žaliavos statytojų padaugėjo iki 1,5 tūkst. Pandėliečiai įsteigė kooperatinę gamybos bendrovę „Plyta“, įrengė durpių kasimo įmonę, daug smulkių krautuvėlių, amatininkų dirbtuvių. Pandėlyje veikė du malūnai, lentpjūvė, verpykla, milo vėlykla. O buvusiame Pandėlio dvaro „bravore“ įsikūrė akcinė bendrovė „Žalgiris“.

1919 m. Duokiškyje įsteigtas kooperatyvas „Laimė“. Po kelerių metų šio kooperatyvo valdybos iniciatyva buvo pastatytas malūnas.

J. Tūbelis buvo pirmasis Lietuvoje agronomas, kuris važinėjo po kaimus ir skaitė paskaitas žemės ūkio klausimais. Jo iniciatyva nutiesti keliai Rokiškis–Panevėžys per Skapiškį, Rokiškis–Čedasai per Steponius, nuolat kursavo autobusas iš Kauno į Rokiškį per Uteną.

Atgal į politiką

1927 m. J. Tūbelis tapo Lietuvos finansų ministru, po poros metų paskirtas ministru pirmininku. Nė vienas tarpukario politikas šiuose postuose neišsilaikė taip ilgai kaip mūsų kraštietis: Finansų ministerijai jis vadovavo 11, Vyriausybei – 8,5 metų. 1929–1938 m. istorikai vadina Tūbelio era, kurios metu Lietuva suklestėjo visose gyvenimo sferose. Su J. Tūbeliu dirbę politikai pastebėdavo Vyriausybės vadovo ūkiškumą, taupumą, racionalumą, kuris kartais peraugdavo į konservatyvumą. Jis reikalaudavo daugiau uždirbti, nei išleisti, politikams sakydavo, jog „77 kartus pasvėrus, ar būtina skolintis, reikia tik 78-ąjį kartą priimti sprendimą, realiai įvertinus kredito grąžinimo galimybes“. Buvo siūloma atleisti valstybės tarnautojus, išdirbusius 25 metus ir turinčius teisę gauti pensiją, nebemokėti priedų už viršytą norminį darbą, sumažinti užsienio komandiruočių, peržiūrėti, ar valstybės įstaigos nekartoja viena kitos funkcijų.

Prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko  J. Tūbelio santykiai kai kam kėlė abejonių. Jie  buvo vedę seseris Chodakauskaites. Taigi tokie šeiminiai ryšiai ir užimamos pareigos galėtų būti įvardijami viešųjų ir privačių interesų konfliktu. Tačiau istorikai ir politologai kategoriškai neigia, jog šeiminiai santykiai kenkė Lietuvai.

Jadvyga ir Juozas Tūbeliai susituokė 1919 m. vasario 7 d., jų vestuvės ir gyvenimas labai domino šalies visuomenę. 1934 m. šeima persikraustė į naują, skoningai, bet neištaigingai įrengtą namą Kaune.

Šeimos gijos

J. Tūbelių šeimos istorija tebėra gyva. Ypač – jo gimtajame Rokiškio krašte bei Kaune, kur šeima gyveno. Su motina į Vakarus emigravusi Marija Tūbelytė tapo dailininke, sukūrė šeimą su vokiečių kilmės inžinieriumi Kurtu Kuhlmanu, susilaukė sūnaus Peterio. Garsaus tėvo dukra domėjosi ne tik tapyba, bet ir literatūra (parašė novelių rinkinį „Įsibrovėlė“, apysaką „Amalas“ ir romaną „Svaigulys“ ).

1994 m. nutarus buvusiai Rokiškio 4-ajai vidurinei mokyklai suteikti J. Tūbelio vardą, M. Tūbelytė-Kuhlmanienė rašė mokyklos bendruomenei: „Jūsų, mieli rokiškėnai, dėka pajutau, kad ne Kaunas, o Rokiškis yra tikroji mano gimtinė.“

1995 m. M. Tūbelytė-Kuhlmanienė su vyru atvyko į mokyklos iniciatyva įsteigto J. Tūbelio muziejaus atidarymo iškilmes. Jaunieji tūbeliečiai Tindžiulių kaime pasodino pirmuosius J. Tūbelio vardo giraitės medžius, o M. Tūbelytė-Kuhlmanienė įsteigė piniginę premiją, kuri daug metų teikta šios mokymo įstaigos abiturientams už gerus mokslo pasiekimus ir aktyvią veiklą. J. Tūbelio dukros iniciatyva uždegė ir J. Tūbelio sesers Onos Tūbelytės-Baltuškienės anūkę Jūžintų seniūnę Audronę Baltuškaitę – ji nuoširdžiai rūpinosi J. Tūbelio premijos reikalais ir žymaus kraštiečio gyvenimo bei veiklos istorijos puoselėjimu ir išsaugojimu.

Pernai J. Tūbelio progimnazijoje lankėsi J. Tūbelio anūkas Peteris Kuhlmanas. Jis dalyvavo pilietinėje pamokoje „Juozas Tūbelis ir mokykla“, bendravo su mokiniais ir mokytojais, tapo Tūbeliečių klubo garbės nariu, įrašė linkėjimus svečių knygoje ir dovanojo mokyklai istorinę savo senelio nuotrauką. Mokiniai pristatė projektą „J. Tūbelis ir mokykla“, vyko pokalbis apie istorinius įvykius, Tindžiulių kaime J. Tūbelio vardo giraitėje sodino ąžuoliukus.

Kaunas J. Tūbelio vardo dar laukia

Prieš 71 m. Kauno dailės gimnazija įsikūrė bene gražiausioje Žaliakalnio vietoje, buvusioje nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko J. Tūbelio rezidencijoje. Mokyklos įkūrėjas ir pirmasis jos direktorius dailininkas, tautodailės žinovas Česlovas Kontrimas, kuriam 1946 m. buvo pavesta organizuoti dailės mokyklą, anot liudininkų pasakojimų, mokyklos pastatui nusižiūrėjo iš Lietuvos pasitraukusios J. Tūbelio šeimos namą neatsitiktinai: reikėjo gelbėti sovietinės kariuomenės niokojamą pastatą. Taigi su bendraminčiais ir mokiniais, norinčiais mokytis dailės, prinešė į pirmąjį pastato aukštą kaladžių ir, užkalę ant jų lentas, susėdo piešti. Neapsikentę mokinių „invazijos“ įsibrovėliai iš pastato išsikraustė. Sugebėjęs įkelti dailės mokyklą į vieną moderniausių prieškario Kauno namų – žymaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuotą pastatą – Č. Kontrimas suformulavo ir pagrindinę nuostatą – ugdyti humanistinės pasaulėžiūros ir plataus akiračio žmogų.

J. Tūbelio šeimos rezidencijoje (ji J .Tūbelio artimųjų testamentu palikta išskirtinai tik meno, kultūros įstaigai) Kauno Žaliakalnyje įsikūrusi dailės gimnazija siekia J. Tūbelio vardo. Gimnazijos pedagoginė bendruomenė užmezgė glaudžius ryšius su J. Tūbelio gimtine – Rokiškiu: organizavo ne vieną mokinių ir mokytojų dailės darbų parodą, J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje buvo eksponuojamos Kauno dailės gimnazijos mokytojo, Sausio 13-osios įvykių Vilniuje dalyvio Artūro Rimkevičiaus fotografijos „Mano 13 dienų“, vyko mokinių kūrybos parodos „Kuriu knygelę“ ir „Žaidžiu vaizdu ir žodžiu“. Rokiškio kultūros centre surengta gimnazijos mokytojų tapybos, grafikos ir skulptūros paroda „Balta-juoda“, o Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senuosiuose rūmuose eksponuojami mokinių darbai „Piešiu pasaką“.

„Džiaugiamės užsimezgusia draugyste su Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos direktoriumi Zenonu Pošiūnu ir šios mokyklos mokytojais. Turime viltį, kad ir mums, Kauno dailės gimnazijai, bus suteiktas Lietuvai nusipelniusio žmogaus – politikos ir visuomenės veikėjo, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovo Juozo Tūbelio vardas“, – „Gimtajam…“ sakė Neringa Šiupinskienė, Kauno dailės gimnazijos direktorė. Beje, šioje gimnazijoje direktorės pavaduotoja meniniam ugdymui dirba ir mūsų kraštietė, kamajiškė Žėrutė Semaškienė.

Birželio pradžioje grupė gimnazijos mokinių dalyvaus vasaros plenere Rokiškyje. Jo metu numatyta aplankyti J. Tūbelio gimtąjį Ilgalaukių kaimą, susitikti su progimnazijos mokiniais ir mokytojais.

J. Tūbelio 1882–1939 m. veiklos trupiniai 

1917 m. dirbo Voronežo švietimo komisijoje
1918 m. dirbo Lietuvos Tarybos švietimo komisijoje
1918 11 11–1918 12 26 I Augustino Voldemaro Ministrų kabinete buvo žemės ūkio ir valstybės turtų ministras
1918 12 26–1919 03 12 II Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete buvo žemės ūkio ir valstybės turtų ministras

1919 04 12–1919 10 07 IV Mykolo Šleževičiaus Ministrų kabinete buvo švietimo ministras bei Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos valdytojas
1919 10 07–1920 06 19 V Ernesto Galvanausko Ministrų kabinete buvo Švietimo ministras bei Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos valdytojas
1923 m. drauge su kolegomis organizavo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungą „Lietūkis“
1925 m. įkūrė „Maisto“ akcinę bendrovę
1926 m. įkūrė „Pienocentrą“
1926 12 17–1929 09 23 XIV Augustino Voldemaro Ministrų kabinete buvo finansų ministras
1929 09 23–1934 06 12 vadovavo XV Ministrų kabinetui, taip pat buvo finansų ministras, iki 1929 11 08 laikinai ėjo užsienio reikalų ministro pareigas
1931–1938 – Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas
1934 06 12–1935 09 06 vadovavo XVI Ministrų kabinetui ir buvo finansų ministras
1935 09 06–1938 03 24 vadovavo XVII Ministrų kabinetui ir buvo finansų ministras
1938 03 24–1938 12 05 XVIII Vlado Mirono Ministrų kabinete iki 1938 10 01 buvo žemės ūkio ministras

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie