J. Kačerausko ir Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.
puodelis

Kokia tai buvo bendruomenė?

 

1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Rokiškio apskrityje gyveno 4 tūkst. 506 žydai, tačiau retas žino, kokia tai buvo bendruomenė, koks jos indėlis į Lietuvos valstybės raidą, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Matyt, nedaug kas susimąsto, kodėl Rokiškio Sinagogų gatvė turi tokį pavadinimą, o Pirties gatvėje nėra pirties.

Ilgą laiką nebuvo jokių ikonografinių šaltinių, kuriuose būtų vaizduojami Rokiškyje buvę žydų maldos namai. Ši spraga užpildyta prieš keletą metų, kuomet Sinagogų gatvėje buvo pristatytas Rokiškio krašto muziejaus inicijuotas projektas „Rokiškio sinagogų vietos įamžinimas“.

 

Stendas sunaikintoms sinagogoms

Renginyje, vykusiame Europos žydų kultūros dieną, buvo atidengtas stendas, skirtas sunaikintoms Rokiškio sinagogoms. Idėjos autorius – Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis, o stendą ir sinagogų 3D rekonstrukcijas (trijų medinių sinagogų vaizdus) atkūrė kraštietis architektas Aurimas Širvys. Didžiausia paskata šviesti žmones buvo ta, kad daugelis rokiškėnų apie sinagogas ir Sinagogų gatvės istoriją nežino nieko.

Rado vaizdo įrašą

Rengiant stendą norėta „užlopyti istorines spragas“ – apšviesti visuomenę ir įamžinti žydų bendruomenės svarbiausius pastatus – sinagogas. Tačiau situaciją sunkino tai, jog ilgą laiką nebuvo jokių ikonografinių šaltinių, kuriuose būtų vaizduojami sunaikinti maldos namai. Ilgainiui internete rastas 1937 m. filmuotas vaizdo įrašas pavadinimu „Trip to Lithuania“ (kelionė į Lietuvą), priklausantis Spielbergų šeimos vaizdo archyvui. Jame matyti žydiškų vestuvių ceremonija ir pasirodančios sinagogos.

Pasak G. Kujelio, pradžioje sumąstyta pastatyti stendą ir jame atvaizduoti 1921 m. Rokiškio miesto planą. Jame būtų matomos trys sinagogos bei istoriniai tekstai apie Rokiškio žydų bendruomenę lietuvių, anglų ir jidiš kalbomis. Muziejininkų pažintis su architektu A. Širviu kardinaliai pakeitė projekto eigą. Atsirado galimybė remiantis „ikonografiniais trupiniais“ (filmo „Trip to Lithuania“ vaizdais) atkurti buvusių sinagogų 3D vaizdus ir pristatyti visuomenei, kaip jos atrodė.

Rokiškyje buvo keturios sinagogos

1921 m. sudarytame Rokiškio miesto plane buvo pažymėtos keturios sinagogos: viena – Pirties gatvėje, kitos trys – dabartinėje Sinagogų gatvėje. Šios trys sinagogos buvo skirtingo pobūdžio ir skirtingų spalvų – atitiko lietuviškosios trispalvės spalvas: kaip minėta, geltonoji buvo skirta Talmudo mokiniams, žalioji – turtingiesiems ir namų šeimininkams, o raudonoji (didžioji) – visiems.

Architektas A. Širvys, išanalizavęs filmo medžiagą, senuosius Rokiškio miesto planus, Lietuvos liaudies architektūros bruožus ir statybos tradicijas, 3D technologijų pagalba atkūrė iki 1941 m. stovėjusių trijų sinagogų vaizdus. Kompiuterinės technologijos pasitarnavo nustatant tikslias sinagogų vietas, jų proporcijas, preliminariai nustatytos buvusių maldos namų spalvas.

Vienoje vaidenosi

Ieškodami informacijos apie Rokiškio sinagogas, projekto autoriai rado įdomių detalių. Pavyzdžiui, didžioji sinagoga (raudonoji) buvo naudojama retai, nes joje vaidenosi. Viename Rokiškio gyventojo pasakojime minima: „… raudonoji sinagoga kėlė baimę. Net Yona, sinagogos šamesas (sinagogos tarnautojas), bijojo įeiti į vidų. Prieš įeidamas pažvangindavo tris kartus raktais ir iššaukdavo: „Dvasios ir vaiduokliai, traukitės į savo poilsio vietą…“

„Šis projektas svarbus visos šalies mastu, kadangi sunaikintam žydiškam kultūriniam paveldui iki šiol buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Šiuo metu Lietuvoje tėra du stendai, Vilniuje ir Rietave, kuriuose yra pristatomos sunaikintos sinagogos. Tai svarbus žingsnis informuojant visuomenę apie svarų Lietuvos žydų kultūros indėlį į mūsų visų bendrą istoriją“, – tuomet sakė Aurimas.

Šiuo metu jis toliau „krato archyvus“ – tyrinėja sakralinį paveldą ir žydų istoriją. Kraštietis daug   dirbo norėdamas atkurti Pandėlio sinagogų vaizdą ir tikisi, kad rugsėjo mėnesį Pandėlyje taip pat atsiras dvi vietos sinagogas žymintis stendas. Architektas dėkingas Pandėlio gimnazijos bendruomenei, kuri surinko visą reikiamą informaciją. Tęsdamas temą apie sinagogas, Aurimas sakė, jog atsirado daugiau žinių ir apie Obelių bei Suvainiškio sinagogas.

Kasmet pasidomi

2015-aisiais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės fotografijų konkurse „Lietuvos žydų kultūros ženklai“ žydiškos tapatybės autentiškumo kategorijoje prizą pelnė Rokiškio muziejininkės Ingridos Kujelės fotografija „Sinagogų gatvė be sinagogų“. Autorė prie nuotraukos rašė: „Iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškyje buvo trys sinagogos, kurios stovėjo Sinagogų gatvėje. Amžininkai pasakoja, kad jos buvo nudažytos Lietuvos tautinėmis spalvomis. Geltona skirta Talmudo mokiniams, žalia – namų šeimininkams, raudona – visiems. 1941 m. liepą šios sinagogos buvo sudegintos nacių. Šiandien išlikęs tik gatvės pavadinimas, o ten buvusių sinagogų nelikę nė ženklo.“

Sinagogų gatvės 4-ajame dviaukščiame mediniame name, kuriame kadaise gyveno žydų vyriausiasis rabinas Izraelis Sniegas, šiandien įsikūrusios kelios šeimos. Pastatas išlikęs beveik autentiškas: tie patys du įėjimai, į antrąjį aukštą veda mediniai laiptai. Išorėje jokių architektūrinių įmantrybių, drožinėjimo elementų. Kieme tebėra tas pats šulinys, kiek paremontuotas. Tačiau šioje gatvėje gyvenantys rokiškėnai atviraut linkę tiktai ne spaudai. Ne kartą kalbėta – buvusiuose žydų pastatuose gyvenantys žmonės tyli, nes žydai, sužinoję, kur buvo jų gentainių pastatai, gali pareikšti pretenzijas į turtą. Muziejininkai ne kartą spaudą kvietė, kai pas juos svečiavosi žydų palikuonys iš Izraelio, JAV, Australijos, Pietų Afrikos ir kitų valstybių. Net ir vedžiojami po Nepriklausomybės aikštę, jie visuomet pasidomi – kurie pastatai priklausę žydams.

„Pasislėpę“ po šiuolaikiškumu

Nors žydų bendruomenės palikimas – mūsų krašto ekonominio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo dalis, medinės architektūros paveldo paieškos yra sudėtingos ne tik dėl atvirumo stokos. Dar didesnis trukdis yra tai, kad dauguma žydų statinių sudegė, buvo nugriauti, sutrešo. Taigi žydų medinės architektūros palikimas mūsų rajone – ties išnykimo riba. Daug pastatų neišliko, o išlikusieji stipriai pasikeitė, „pasislėpę“ po šiuolaikiškais stogais, langais, lentelėmis.

Autentišką žydų medinės architektūros paveldą aptikti sunku, tačiau dalis medinių detalių dar byloja apie šios tautos tradicijas ir buitį. Istorikė Onutė Mackevičienė laikraščiui yra sakiusi, jog žydų bendruomenė mūsų krašte kūrėsi XVII a., ypač gausi ji buvo tarpukariu. Panašiu laiku jie apsigyveno daugelyje šalies miestelių. Įsikūrę žydai išsinuomodavo žemes, statėsi namus, sinagogas, prekiavo. Ypač populiarūs buvo siuvėjo, batsiuvio, staliaus, laikrodininko, kailiadirbio, kepėjo, skardininko, stikliaus, kalvio, vežiko, kirpėjo ir kiti amatai. Tarp žydų nemažai buvo ir gydytojų, advokatų, bankininkų.
Pasak istorikės, žydai ypač noriai kūrėsi pasienyje, nes kaimynystė su Latvija teikė gerų galimybių importuoti ir eksportuoti prekes. Rokiškis buvo tapęs ne tik administraciniu, ekonominiu, bet ir kultūriniu bei religiniu žydų bendruomenės centru.

Apskrityje – puspenkto tūkstančio žydų

Kaip minėta, 1923 m. Rokiškio apskrityje surašyti 4 tūkst. 506 žydai, o Rokiškyje jų gyveno 2 tūkst. Iš mūsų krašto miestelių daugiausia jų suskaičiuota Onuškyje – apie 200. Panašiai tiek žydų buvo visame Obelių valsčiuje, po kelias dešimtis – Kamajuose, Pandėlyje, Suvainiškyje ir jų apylinkėse bei kitose vietovėse. Rokiškyje daugiausia žydų namų buvo Sinagogų, Vytauto, Respublikos, Pirties, Mikėno ir Kauno gatvėse bei Nepriklausomybės aikštėje.

Istorikai pastebi, kad žydų ir lietuvių architektūra skiriasi. Žydiški pastatai kuklesni, neišlaidauta, kur nereikia. Mediniai statiniai buvę paprastos architektūros, vienaukščiai, kai kurie – su mansardomis bei dviaukščiai, aukštomis lubomis ir erdviais langais. Stogai šiaudiniai, medinių gontų, skiedrų ar skardiniai. Namų durys ir sienos raštais ar ornamentika nepasižymėjo. Kitaip nei lietuviai, žydai savo namų negražino ir įmantriomis langinėmis. Yra žinoma, kad jų namus dažniausiai statė Rokiškio sentikiai, o apdailai atlikti žydai samdydavo lietuvius.

Parduotuvėlės buvo nedidelės

Tarpukariu žydams priklausė dauguma Rokiškio parduotuvių, dirbtuvių, įmonių, kurios veikė  Respublikos ir Vytauto gatvėse. Čia žinomas ir jiems priklausęs viešbutis „Londonas“. Parduotuvės įprastai medinės, nedidelės – vos kelios lentynos prekėms sudėti. Tuose pat namuose žydai ir gyveno.

Rokiškio žydai turėjo keturias medines sinagogas, trys jų buvo Sinagogų, viena – dabartinėje Pirties gatvėje. Jos neišliko, o retas archyvines nuotraukas laikraščiui persiuntė Vilniuje gyvenantis kraštietis architektas Aurimas Širvys, besidomintis Rokiškio žydų istorija. Sinagogų gatvės maldos namai buvo ne tik skirtingos paskirties, bet ir spalvų. Šios atitiko mūsų trispalvę: geltonoji sinagoga buvo skirta Talmudo mokiniams, žalioji – namų šeimininkams, o raudonoji, didžioji, – visiems. Maldos namai iš kitų žydų pastatų išsiskirdavo dydžiu, dažniausiai dengti valminiais stogais, langus vainikavo trikampiai sandrikai, o pastoges puošė dvieiliai mediniai karnizai su smulkiais dantukais. Ši detalė, istorikų ir žinovų pastebėjimu, yra ryškiausias žydų medinės architektūros stilistinis bruožas.

Dėmesį istorikai atkreipia ir į tai, kad žydų gyvenamieji mediniai namai – dvigalio plano, panašūs į lietuvių senuosius trobesius. Statybai naudoti apvalūs arba aptašyti rąstai. Dalis namų – su prieangiais („gonkais“). Dalis – įstiklinti. Būta ir modernesnių, dviaukščių prieangių. Kai kurie dviaukščiai namai – su balkonėliais. Tokių dar yra išlikusių.

Istoriniai duomenys apie žydų judėjimą

Grįžtant prie pirmųjų duomenų apie žydus Rokiškyje, įdomu tai, kad, pagal 1634 m. Rokiškio valdos inventorių, tuo metu mieste buvo trys gatvės: Vilniaus, Dvaro ir Rygos. Šis inventorius svarbus tuo, jog čia pirmą kartą Rokiškio istorijoje paminimi žydai. 1790 m. surašymo duomenimis, Rokiškyje buvo 43 namai su kaminais, iš jų aštuoni – žydų. Šios tautos bendruomenė Rokiškyje ypač išaugo XVII a. pab. – XVIII a. pr.
1873 m. nutiesus Rokiškyje geležinkelį, miestas sparčiai vystėsi ir garsėjo kaip verslo ir amatų centras. Tyrinėtojai neabejoja, kad tai turėjo lemiamos reikšmės tam, kad Rokiškyje kūrėsi vis daugiau žydų. Tiesa, per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma jų pasitraukė į Rusiją. Kas vėliau grįžo, ėmėsi verslo: Jofė įkūrė saldainių fabriką, broliai Meleriai – spaustuvę ir sacharino bei kartono gamyklą, jiems taip pat priklausė viešbutis „Londonas“. Amžininkai muziejuje paliko atsiminimų,  jog žydas Zametas, turėjęs geležies apdirbimo dirbtuvę, buvo turtingiausias Rokiškio žmogus, o jo namas išsiskyrė puošnumu visame mieste ir gerai išliko iki šių dienų.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie