Traukė architektūra ir projektavimas
L. Juozonis gimė 1922 m. liepos 24 d. Geniškio II vienkiemyje (Pandėlio valsčiuje). 1932–1940 m. mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Ją baigęs, 1940 m. atvyko į Kauną, studijavo universitete architektūrą, bet penktame semestre dėl karo studijas nutraukė, slapstydamasis išvengė tremties. Po 1950 m. jis įsidarbino Kaune „Žemprojekto“ projektuotoju ir ten dirbo 32 metus – iki pensijos. Nuo 1952-ųjų 25 metus Kauno profsąjungų rūmuose L. Juozonis lankė vaizduojamojo meno studiją. Jo sutuoktinė – mokslininkė Liucija Sereikaitė-Juozonienė.
Paviliojo medis ir nepriklausomybės idėjos
Dar sovietinės okupacijos metais L. Juozonis slapta ar pusiau slapta kūrė, statė arba atstatė paminklus, koplytstulpius, stogastulpius, skirtus Lietuvos garsiems žmonėms. Statė juos medinius, dažniausiai neatsiklausdamas valdžios arba apeidamas jos trukdymus. Taip pat įvairia technika (aliejumi, akvarele, pastele, tempera, šilkografija) kūrė paveikslus, karikatūras, draugiškus šaržus, dalyvavo arba rengė parodas, iliustravo knygas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, L. Juozonis daug ąžuolinių paminklų sukūrė ir pastatė partizanams, žuvusiems už tėvynę. Vienas jų 1995 m. – Juozui Lukšai-Daumantui ir jo broliams Jurgiui Lukšai-Piršliui bei Stasiui Lukšai-Juodvarniui atminti. Šio paminklo bendraautorius – P. Petraitis. Kitas paminklas, sukurtas 1994 m., skirtas Dainavos apygardos partizanams. Kryžių kompozicija 1952 m. birželio 24 d. nužudytiems Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti pastatyta 1989 m. Kelios dešimtys ąžuolinių skulptūrų įsikūrusios įvairiose Lietuvos vietose.
Kiti smulkesni darbai taip pat išsibarstę po šalį. Tai stogastulpiai, pastatyti knygnešio Jurgio Bielinio tėviškėje Purviškiuose bei Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmajam pirmininkui Antanui Kriščiukaičiui-Aišbei atminti Paežeriuose (1984 m.); skulptūros „Partizano motina“ maketas muziejuje Saliuose; keliautojo su gaubliu rankose medinė skulptūra, skirta keliautojui Matui Šalčiui Čiudiškiuose (1985 m.); paminklai Adomui Dambrauskui-Jakštui, Baliui Sruogai, Jonui Aisčiui Dovainonyse (1988 m.), atminimo lentos Jonui Basanavičiui jo tėviškėje Ožkabaliuose, Tadui Ivanauskui (ant namo-muziejaus Obelynės parke (1997 m.). Memorialinės lentos atminti knygnešiams Juozui Kancleriui Kalvarijoje, Kaziui Gumbelevičiui Pasvalyje.
Iš viso padarytos 24 ąžuolinės memorialinės lentos, išlieta 15 jo sukurtų bronzinių bareljefų. Įvairia technika sukurta apie 100 paveikslų, maždaug 200 mažų statulėlių iš įvairių medžiagų – molio, gintaro, kaulo, akmens. Nuo 1972 m. autorius dalyvavo beveik dvidešimtyje parodų. Mieliausias jam buvo ąžuolas.
Draugavo ir su knygomis
Įdomūs ir kiti faktai. 1990 m. Kauno Įgulos bažnyčios rūsyje jis surado Kristaus statulą, kuri dabar stovi Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Kūrėjas pats parengė jos pamato brėžinius.
L. Juozonis – ir dvidešimties knygų viršelių autorius, keliolikos knygų iliustratorius. Pavyzdžiui, iliustravo Albinos Briedytės-Lagunavičienės knygą „Kelias į krepšinį“, Antaninos Garmutės – „Rugiai po ledu“.
Yra išleidęs knygas „Kraštotyrininko kelias“ (2002 m.), „Įžymių žmonių gimtinės“ (1988 m.), paties pieštų žmonių 437 šaržų knygelę „Draugiški šaržai“ (1997 m.). „Kraštotyrininko kelyje“ pateikė įdomų, išsamų savo gyvenimo ir kūrybos aprašymą su daugybe darbų iliustracijų, įvairios faktinės medžiagos.
Nuopelnai įvertinti
L. Juozonis – garbės kraštotyrininkas (1990 m.), poeto Jono Aleksandravičiaus-Aisčio premijos laureatas (1991 m.), apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1999 m.), už nuopelnus Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai jam suteiktas jos garbės nario vardas (2012 m.).
90 metų sukakties proga už nuopelnus Kaunui L. Juozonis apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu ir dideliu visuomenės dėmesiu. „Jubiliato nepamiršo nei aukštaičiai, nei žemaičiai, nei zanavykai“, – tuomet rašė tautinis žinių ir gyvenimo būdo portalas „Alkas“.
Vardų ir pavardės istorija
Juozas ir Bronė Juozoniai išaugino keturis vaikus: du sūnus ir dvi dukteris. Leonas – jauniausiasis, mokslus krimto tėviškėje, netoli savo namų, Lydžiūnų pradžios mokykloje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 60 ha žemės. 1944 m. sprogusi bomba nusinešė tėvo gyvybę. Namai buvo sugriauti per karą.
Kaune studijuodamas architektūrą L. Juozonis mokėsi kartu su J. Lukša-Daumantu, vėliau tapusiu garsiu partizanu. Vokiečiams uždarius universitetą, kraštietis neturėjo galimybės studijuoti ir aštuonerius metus niekur nedirbo. „Laukiau amerikonų, gydžiausi įvairiose ligoninėse ir sanatorijose“, – yra sakęs L. E. Juozonis.
Simboliška, kad audringi istoriniai metai sujaukė ir vardo bei pavardės likimus. Jo krikštynos vyko liepos 26 d., per Šv. Onos atlaidus. Prisiminimuose užfiksuota, kad pats L. Juozonis abejojo, ar galėjo jį, dviejų dienų vaiką, vežti krikštyti į Pandėlį, kuris yra už 9 km, nes tuomet tai buvusi ilga kelionė. „Kalendoriuje Leono vardinės pažymėtos birželio 28 d., galbūt tada aš ir gimiau“, – yra sakęs tautodailininkas. Visi giminės ir artimieji jį vadino Ernestu. Pats Juozonis tik 1932 m., kai stojo į gimnaziją, sužinojo turįs antrą – Leono – vardą, o pavardė esanti Juzonis. Kai stojo į Kauno universitetą, antrasis vardas buvo įrašytas su klaida – Ernastas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kūrėjas panoro susitvarkyti asmenvardžių reikalus ir pase liko – Leonas Juozonis.
Kitaip „durnių lošė“
Visą gyvenimą L. Juozonis domėjosi kelionėmis. Dalyvavo ekskursijose po Latviją, Estiją, žymiausius Rusijos miestus, lankėsi Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Prahoje, Krokuvoje, Helsinkyje, Stokholme. Keliavo po Vidurinę Aziją, Kaukazą, Krymą, Egiptą. Bet visus savo darbus, idėjas skyrė Lietuvai, nes nuo jaunystės domėjosi kraštotyra.
1950 m. kraštietis susipažino su Anykščių progimnazijos direktoriumi Tomu Glodu, kuris metė mokytojavimą, o kovai dėl laisvės ėmėsi organizuoti ekskursijas po Lietuvą ir už jos ribų, kėlė lietuvybę. Į jas noriai vykdavo uolus kultūros paveldo puoselėtojas, kraštotyrininkas L. Juozonis. Kelionėje jis sutiko Jonavoje gyvenusį knygnešio Jurgio Bielinio anūką Algirdą Jurgį Bielinį, kuris pasiūlė su okupacija „kitaip durnių lošti“, t. y. Lietuvoje statyti ąžuolinius paminklus žymiems žmonėms, tvarkyti piliakalnius, kapines ir pan.
Apie savo darbus ir kūrybinius bandymus kūrėjas pasakoja knygoje „Kraštotyrininko kelias“. Pradžia buvusi tokia: 1952 m. ėmęs lankyti Kauno profsąjungų rūmuose vaizduojamojo meno studiją. Jos lankytoju buvo net 25 metus. Menininko gyslelę teigė paveldėjęs iš dėdės Kazio – profesionalaus staliaus ir drožėjo. Brolis Albertas mėgo piešti. Į meną nuo mažens linko ir Leonas, tik pats nesuprato, kas jam rūpi – skulptūra, tapyba ar grafika, mat, kai vienas darbas atsibosdavo, pradėdavo kitą.
Rokiškio rajone taip pat yra nemažai šio autoriaus darbų. 1972 m. Kazliškio bažnyčiai padarė medinį Rūpintojėlį ir projektą koplytėlei su anga apšviesti, nubraižė šviestuvų projektą altoriui apšviesti. Netoli tautodailininko gimtinės yra Daupelių kapinės, kurių tvorai iš skaldytų akmenų pradėjus aižyti, privažiavimo keliui nykstant, žmonės savo artimuosius panoro perlaidoti į kitas kapines. L. Juozonis su Povilu Ružele nutarė kapinaites gelbėti: padarė nišoms Šv. Jurgio, Mykolo Arkangelo ir Šv. Izidoriaus ąžuolo skulptūras. L. Juozonis taip pat išdrožė ąžuolinius koplytstulpius partizanui Kaziui Krisiūnui, lakūnui, apylinkės partizanų vadui Albinui Tindžiuliui atminti iš ąžuolo išskobė lakūno bareljefą ir viršuje – angelą, grojantį dūdele, ir kt.
Išskirtinis dėmesys – gimtajam kraštui
L. Juozonis savo darbais, idėjomis stengėsi paremti beveik visus Rokiškio rajono muziejus. Kazliškio pagrindinės mokyklos muziejui nupiešė mokytojo, vietos partizanų vado Petro Vaidakavičiaus portretą, Juodupės gimnazijos muziejui – paveikslą „Poetės partizanės Dianos Glemžaitės mirtis“, Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos, Kamajų Antano Strazdo ir Svėdasų mokyklų muziejams įteikė JAV gyvenusios rašytojos Alės Rūtos portretus ir kt. darbus.
Nemažai jo darbų yra Pandėlio seniūnijoje. Pandėlio 400 metų jubiliejaus proga –1991 m. – L. Juozonis pasiūlė prie kapinių esantį didžiulį akmenį atitemti arčiau vartų, ant jo pastatyti moters, į Pandėlį nešančios krepšius, figūrą. Pagal jo projektą Vidmantas Zakarka išdrožė ąžuolinę skulptūrą. L. Juozonis priekyje iš varinės skardos iškalė informacinius jubiliejaus ženklus. Bet kažkas pavogė varinę skardą, tada teko iškalti analogišką cinkuotą skardą su Pandėlio herbu. Ta pačia proga priešais Pandėlio autobusų stotį pastatytas kryžius irgi kurtas pagal L. Juozonio projektą.
Pandėlio kapinėse, šventoriuje, pačiame mieste bei jo apylinkėse yra ir daugiau L. Juozonio darytų koplytstulpių, atminimo lentų, bareljefų, suprojektuotų kryžių. 1992 m. jis padarė ąžuolinę memorialinę lentą kun. rašytojui Mykolui Šeižiui-Dagilėliui, kuris 1920–1933 m. buvo Pandėlio klebonas. Ji prikalta prie buvusios klebonijos. Ten pat 1995 m. prikalė lentą į Sibirą ištremtam ir nukankintam kun. Fabijonui Kemėšiui.
Su skapiškėnu miškininku Vidmantu Markevičiumi L. Juozonis prisidėjo organizuojant partizanų bunkerio Notigalės (Kupiškio r.) miške atstatymą.
Laisvalaikis
L. Juozonio gyvenimo pavyzdys rodė, kad ir devyniasdešimties sulaukus galima sportuoti, būti žvaliam. Jis žaidė stalo tenisą, anksčiau yra dalyvavęs pasaulio lietuvių žaidynėse ir kitose veteranų pirmenybėse, o 2001 m. yra laimėjęs Lietuvos veteranų stalo teniso čempionatą 75–80 metų žaidėjų grupėje. Antroji jo aistra buvusi šachmatai, kuriais išmoko žaisti penktoje Rokiškio gimnazijos klasėje. Kūrėjas yra pasakojęs, kad bėgant dešimtmečiams įsitikinęs, jog šachmatų žaidėjus reikia skirstyti pagal amžiaus grupes, senatvėje ėjimui apgalvoti prireikia kur kas daugiau laiko nei jaunystėje. Sovietmečiu simultanuose su garsiąja pasaulio čempione Nona Gaprindašvili jis yra pasiekęs lygiąsias ir laimėjęs partiją prieš garsųjį mūsų šachmatininką Vladą Mikėną.
„Norėkime daryti gerus darbus, linkėkime vieni kitiems gero. Man užtenka, kad žmogus turėtų dvasinę idėją“, – yra sakęs L. Juozonis.
Memorialinis muziejus – privačiose rankose
Šalyje pasklidę gausybė L. Juozonio darbų, tad jiems eksponuoti prireiktų didžiulių erdvių.
Dabar Kaune nuosavame name kūrėjo artimieji Edmundas ir Alma Stašiai skyrė didelį plotą jo kūrybiniam atminimui ir įkūrė memorialinį muziejų. Šeimininkai savo poreikiams pasiliko minimalų plotą. L. Juozonio kūrybiniu palikimu domisi ekskursantai ir muziejininkai.
Pastebėjimai – dienoraščiuose
L. Juozonis buvo stipri asmenybė. Daugiaplanėje kūrybinėje veikloje rado laiko užrašyti savo pastebėjimus asmeniniuose dienoraščiuose, kurių paliko tris A4 formato didelės apimties sąsiuvinius. Likus aštuoniolikai dienų iki jo kelionės šioje žemėje pabaigos, tikriausiai jausdamas savo neatremiamą lemtį, bet nenorėdamas su tuo susitaikyti, Leonas rašė: „Negaliu priversti save ištarti tau sudie.“ Išėjo paskutinėmis 2015 m. dienomis, eidamas 94-uosius gyvenimo metus.
Projektą iš dalies remia
