V. Bičiūnaitės nuotr.
bangenis

Pas mus – Nemunėlis, pas kaimynus – Memelė

Nemunėlis – šiaurės Lietuvos upė, tekanti Rokiškio ir Biržų rajonų teritorijomis, nuvingiuoja ir į Latvijos pietus. Tiesa, kaimynai latviai jį vadina visai kitu vardu – Memele. Latvijoje ir ties Bauske susilieja su Mūša į skuba į Lielupę. Nemunėlio ilgis 191 km, o Lietuvoje jis vingiuoja net 151 km. Jo pradžia Lūšnos ežere, esančiame 6 km į pietus nuo Rokiškio. Šis užankantis ežeras apsuptas apie 29 ha Natkuškių pelkės. Aplinkui stūkso Raisto miškas. Nemunėlis neša vandenis pro Kazliškį,  Kvetkus, su jo vardu susietus Panemunėlį, Panemunį, Nemunėlio Radviliškį. Lietuvoje į jį įsilieja Beržuona, Bėnupė, Laukupė, Vingerinė, Vyžuona, Nedžiupis, Nereta ir, žinoma, Apaščia.

Rami Nemunėlio maitintoja

Apaščios upė teka Rokiškio ir Biržų rajonuose, ji yra Nemunėlio kairysis intakas. Taigi išgirdę dainos žodžius „Susitikt tave norėčiau vėlei / Ties gimtaisiais Apaščios krantais“ tikrai nemanysime, kad esame kviečiami į Žemaitiją ar Suvalkiją.

Upės ilgis 88 km. Prasideda pelkėtame miškelyje, 6 km į pietryčius nuo Pandėlio. Pratekėjusi Pandėlį, Raikėnus, Šlegeriškį staigiai suka į šiaurę, teka per Kilučių ir Biržuose esantį Širvenos ežerus. Įteka į Nemunėlį 60 km nuo jo žiočių, prie Nemunėlio Radviliškio. Vagos plotis smarkiai kinta. Gylis įvairuoja nuo 1,5 m iki vos 0,2 m. Vasarą aukštupys iki Pakapių (2 km žemiau Pandėlio) rėvose išdžiūsta. Galbūt todėl šios upelės vardas kai kurių prie jos prisišliejusių miestelių himnų tekstuose minimas labai švelniai, o vandens srovenimas vadinamas kuždesiu.

Romantišką legendą apie jaunąjį Nemunėlį ir jo dukrelę Apaščią yra pateikęs biržietis Antanas Gailiūnas.

Legendoje apie Apaščią – įspėjimai žmonėms

Tais laikais, kai saulė Lietuvoje buvo vyriausiasis dievas; kada Perkūnas bausdavo žmones už negerus darbus; kada piktąsias dvasias žmonės nuvarydavo į dausas aukurų ugnimi; kada debesėliai nurodydavo laimingąsias vietas; kada upės būdavo šventomis; kada miškai būdavo pilni laumių, o grakščios undinės, besisupančios ant berželių šakų, kvatodavo, viliodavo vaikinus ir paversdavo juos juodvarniais; kada žmonės pavirsdavo daiktais, o daiktai žmonėmis; kada Dangus priartėdavo prie Žemės; kasa Teisybė būdavo brangesnė už gyvenimą; kada Šviesa lengvai nugalėdavo Tamsą, o Viltis – Neviltį; Lietuvos upių valdovė Neris ir senasis jų tėvužėlis Nemunas pagimdė ir išaugino du savo sūnus – Nevėžį ir Nemunėlį.

Išaugino juos lietuviškomis raudomis ir godomis, išauklėjo lietuviškomis dainomis ir papročiais, išmaitino tyriausiuoju vandenėliu. Ir užaugo sūnūs puikūs, galingi.  Puikūs jie buvo skardžiais ir kloniais, galingi savo gausių vandenų bangomis. Jie buvo ramūs, susimąstę, kažko vis ilgėjosi, kažkoks liūdesys vis spaudė jų širdis.

Sunerimo ir susirūpino senasis Nemunas savos sūnumis, pasišaukė juos ir liepė pakeliauti po Lietuvą, aplankyti upes, upelius ir ežerus.

Iškeliavo senojo Nemuno sūnūs. Visos upės savo brangiausius svečius sutikdavo ir palydėdavo. Atkeliavo jie ir į Lietuvos lygumą. Čia upės jų laukė paruošusios svetingas sutiktuves. Vaišino įvairiausiais miškų, upių ir ežerų skanumynais, liūdesį gydė riešutais, migdė švelniausiuose nendrynuose. Patiko svečiams lygumų upės. Jos buvo skaidrios, ramios, malonios. Nemuno sūnūs nustojo būti paniurę, susimąstę, nuliūdę. Jie įgavo naujų jėgų, jų jaunatvė veržėsi į gyvenimą.

Bet atėjo žinia nuo senojo Nemuno. Jis prašė, kad sūnus Nevėžis grįžtų pas jį ir padėtų plukdyti sraunius vandenis į gintarinę Baltiją. Nevėžis nedvejodamas išsiruošė į pagalbą tėvui. Lėvuo palydėjo jį iki Panevėžio girių ir paleido tekėti į Nemuną.

Jaunasis Nemunėlis jau nebegalėjo grįžti pas tėvus. Jo širdį pervėrė gražioji Tatulos duktė Agluona. Įsimylėjo jie vienas kitą. Lygumos upės pradėjo ruoštis vestuvinei puotai. Prisėjo, pridaigino pilnus miškus skaniausių uogų, priaugino gausybę grybų.  Teta Tatula ištirpdė storą požeminį sluoksnį ir paruošė vestuvėms puikiausią, išpuoštą klintimis ir mineralais požeminę salę. Vandens varvekliai grojo nuostabią gamtos ir gyvenimo simfoniją.

Lamingai gyveno Agluona ir Nemunėlis. Jiems gimė nuostabi dukrelė. Ji augo, stiprėjo, pradėjo žengti pirmuosius žingsnelius, po to ir greitai bėgioti. Džiaugėsi savo dukrele tėvai, džiaugėsi visos Lygumos upės. Visi ją nepaprastai mylėjo, tik nepaprastai ilgai svarstė, kokį vardą parinkti, mat dukrelė buvo panaši į visas upes. Ji paaugo, visus daiktus pradėjo vadinti „Ap…“ Pribėgdavo, iškeldavo rankutes aukštyn ir sakydavo „Ap…“, prašydama, kad ją paimtų ant rankų, panešiotų ir pamyluotų.

Prie Lygumos upių apsigyveno draugiški, teisingi, darbštūs žmonės, kurie sutarė su Gamta. Bet ilgainiui iš jos pradėjo reikalauti daugiau, negu ji galėjo duoti. Jie prarado pagarbą Teisybei, Gamtai ir Gyvybei. Sunerimo Dangus. Perkūnas baudė žmones  ugnimi. Paskui prasidėjo neregėtos liūtys. Vandens vis daugėjo. Galinga vandens srovė viską ardė, griovė, nešė pasroviui. Viena didžiulio medžio šaknis kliudė Agluonos krūtinę, išplėšė iš jos rankų mažąją dukrelę ir galingi vandens srautai ją nunešė nežinia kur. Suvaitojo upės.

Bet pavargo Dangus ir Žemė. Liūtys liovėsi. Lygumos upės neprarado vilties surasti savo dukrelę. Vienąsyk aukštybėse pasirodė vienišas mažas melsvas debesėlis, jis sukiojosi vienoje vietoje. Senoji Tatula suprato, kad jis rodo vaikaitės buvimo vietą. Ji ilgai klaidžiojo požemine vaga, kol išgirdo skardų balselį: „Ap..! Aš čia! Ap..! Aš čia!“

Sukaupusi visas jėgas, pribėgo prie vaikaitės ir, prispaudusi prie krūtinės, išnešė į šviesą. Nuovargio skausmai raižė kūną, bet ji nedejavo, nešė ant rankų lygumų dukrelę pas tėvelius. Perdavusi mažylę į motinos rankas, ji nukrito ant žemės ir giliai užmigo.

Upės dėkojo dievams. Laimė ir Ramybė atėjo į jų namus. Dukrelė sušilo, sustiprėjo, ir vėl upės susirūpino jos vardu. Aptarė visus gražiausius, bet nė vieno neišrinko.

Pailsėjusi atsikėlė senoji Tatula. Vaikaitė iškėlusi rankas vėl sušuko: „Ap..! Aš čia!“ Tai išgirdusios upės suprato, kad pati upelė pasirinko gražiausią vardą – Apaščia.  Nuo to laiko pradėjo ją taip vadinti. Dabar Apaščia užaugo ir siunčia savo vandenėlį Nemunėliui.

O žmonės nepasimokė. Upės nebegimsta, tik miršta.

Saulės šventę tapatino su raganų iškyla

Ant Nemunėlio kranto įsikūręs Panemunis (Pandėlio sen.) taip pat apaugęs padavimais, pasakojimais, mat čia buvusi pagonių šventykla. Daug pasakojimų, atsiminimų apie miestelį ir jo apylinkes yra užrašęs pandėliškis Alfonsas Gaška.  Vieni jų prabyla tikrais faktais, kiti dvelkia romantiškumu. Vienas toks pasakojimas išspausdintas 1986 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. Jame atpasakota vienuolių reakcija į išlikusius pagonių papročius.

1623 m. Panemunio vienuolyno kronikoje parašyta, kad ilgiausios vasaros dienos vakare panemuniečių jaunimas eina ant kalnelio ir saulei leidžiantis uždega dvi ugnis. Vieną ugnį iškelia aukštai, o antrą sukuria ant žemės. Basi bernai kuria ugnį, tai mergos sukiojasi ir dairosi į šalis. Ugniai įsidegus, jaunimas stoja ratu aplink ją ir rankomis susitvėrę dainuoja ir šoka, darydami šokimo įvairias pynes.

Po kiek laiko nustoja taip šokę. Tada trys merginos su kanklėmis ir du bernai su dūdelėmis, o vienas su geležiniu trikampiu ima groti, o jaunimas šoka įvairius šokius.  Vidurnakty moterys patiesia ant žemės rankšluostį, ant jo padeda bandelių ir didelį pyragą karvojų. Vyras maža moline taurele vaišina visus gėrimu iš ąsočio.

Po tų raganų baliaus bernai įsibėgėję šoka per ugnį, o moterys per ugnį mėto gėles: viena meta, o antra kitoje pusėje gėlę sugauna ir globoja. Jei gėlių puokštė nukrinta ant žemės, tai ją įmeta į ugnį. Po šios raganų puotos moterys tas permestas per ugnį gėles nešasi namo.

Vėliau mergos su bernais poromis vaikšto po kalną ir tik saulei tekant eina į namus.

Kai vienuoliai tos raganų iškylos rengėjus ima barti, jie aiškina, kad taip švenčią saulės šventę. Mat norį pratęsti saulės šviesą, kad dienos nepradėtų trumpėti.

Sugadino karvę ir gydė paparčių nuoviru

Alfonsas Gaška yra surinkęs ir mistinių pasakojimų apie žodžio galią. 1979 m. Alfonsa Gaškienė, Stenionių kaimo gyventoja, pasakojo: „Mes turėjom labai gerą pieningą karvę. Kartą man tą karvę melžiant, atėjo sena boba Juozienė ir pradėjo dyvyti:

– Ponediev susimylėk, šitiek pieno! Kaip upelis. Ir tik iš vienos karvės.

Nuo to laiko karvė vakare neatleido nė lašelio pieno, rytą irgi nė lašelio, pradėjo sirgti, viduriuoti. Tešmuo karvės didelis, o pieno nė lašo, ką nori, tą daryk.  Atvežiau veterinarijos gydytoją iš Pandėlio. Visaip jis gydė, o pieno vis tiek nė lašo. Tą karvę vos atsigavusią pardavėme mėsai.

O Daliečių kaime gyveno latvė Giedrienė, apšaukta ragana. Jos žmonės bijojo ir saugojosi, kad neitų prie karvių. Jinai Naujasodės kaime priėjo prie geros, gražios karvės, timptelėjo už tešmens ir nusistebėjo, koks jis didelis, kokia pieninga karvė.  Nuo to laiko ta karvė nebeatleido pieno, iš ganyklos pabėgo. Ją rado tik po kelių dienų nugaišusią krūmuose.“

1981 m. Povilas Urbakonis, gimęs 1900 m. Panemunyje, pasakojo: „Mūsų bobutės laumėmis gąsdindavo vaikus, jos vaikams sakydavo:

– Jei būsi blogas, tai aš tave atiduosiu laumėms.

Švento Jono išvakarėse  moterys sakydavo, kad paparčiai esą laumių gėlės. Todėl paparčius skynė ir jų nuoviromis gydė skaudančias rankas, kojas, juosmenį.“

Užkalbėjimams tautybė nerūpi

Dabartiniams žmonėms sutarti su gamta sunkiai sekasi, tačiau tikima žodžio galia. Sutapimas ar ne, bet Panemunio miestelyje, visai netoli nuo vingį darančio Nemunėlio ir pagonių dievus menančio piliakalnio, nuo 1951 m. gyvena Ulijana Turkova. Dabar jai 86  metai. Ji sentikė, kilusi iš Kvedariškio kaimo (Biržų r.), iš gausios septynių vaikų šeimos. Vyriausiam broliui greitai sueis 94 metai. 1944 m. Ukmergėje vokiečiai sušaudė jos tėvą, nes jis „turėjo ryšį su raudonaisiais partizanais“. Ištekėjo būdama devyniolikos už dešimčia metų vyresnio vyro. Taip pat išaugino septynis vaikus, susilaukė keturiolikos vaikaičių.

Vyras buvo kilęs iš Klingių kaimo. „Tai rusų kaimas, kaip ir Kvedariškis“, – porina Ulijana ir leidžiasi pasakoti istorinius faktus, kodėl ir kaip rusų sentikiai dar XVII a. antroje pusėje atkeliavo į Lietuvą. Porina apie savo brolius, seseris, vaikus ir vaikaičius – kas kur gyvena, kuris ką išmano ir ko nemoka, kokie rūpesčiai spaudžia.

Pas Ulijaną atvažiuoja žmonių iš Panevėžio, Kupiškio, kitų vietovių, kreipiasi ir vietiniai. Ko? Ji sugeba užkalbėti rožę (rožė – tai ūminis odos, kartais ir gleivinės, uždegimas, kurį sukelia streptokoko bakterijos; uždegimo pažeisti odos plotai būna karšti, juos skauda; liga taip vadinama dėl ryškaus raudonos rožės spalvos odos paraudimo, turinčio aiškiai matomas ribas – aut. past.). Yra girdėjusių, kaip gydytojai, keletą mėnesių negalėdami išgydyti šios ligos, pacientams sakę „važiuoti pas bobutę“.

Ulijanai užkalbėjimus perdavė uošvis, kuris nugyveno  šimtą metų. Kodėl būtent jai perdavė? „Anūkai buvo nedideli, daugiau niekas į jį nesikreipė, kad perduotų“, – pasakoja moteris. Ji pati užkalbėjimus perdavė keturiems: dviem anūkėms (viena pati pasiprašė, kitai pasiūlė pati Ulijana), sūnui ir dukrai. Kadaise uošvio perduotas užkalbėjimas sakomas rusiškai, Ulijana užkalbėjimą perduoda taip pat rusiškai. Paklausta, kaip tai vyksta, sako: „Parašau, kad prisimintų. Kai įsimena, nebereikia žiūrėti į raštelį. Be artimųjų, daugiau niekas nesikreipė – gal nenori perimti, nors visi žino, kad užkalbu. Užkalbėjimus reikia žinoti vienam, negalima rodyti, pasakoti. Nėra reikalo kitiems žinoti, tai paslaptis.“

Dažniausiai žmonės kreipiasi sirgdami rože. „Jei rože kartą apsirgo, tai dažnai pasikartoja. Labai reikia stiprių nervų. Kai jie silpni, tada rožė pasikartoja iš naujo. Per metus pas mane daugiau nei dešimt žmonių atvažiuoja“, – sakė moteris.

Užkalbėtoja tikino galinti išgelbėti ir nuo egzemos, nuomario (epilepsijos – aut. past.), gyvatės įkandimo.

Užkalbėjimai – dar ne viskas, žmogus turi ir pats savimi pasirūpinti. Apsilankiusiam ji įdeda žolelės, kurios žino tik rusišką pavadinimą – „otkatnik“. Tas pavadinimas, anot Ulijanos, reiškia „nuo žmogaus nueiti“. Žolelė auga miškuose, smėlėtose vietose. „Dukart man sakė, kaip lietuviškai ta žolelė vadinasi, bet vėl užmiršau“, – guodžiasi moteris. Žolele reikia pasirūkyti tris vakarus prieš miegą. Užkalbėtoja pabrėžia – ne rūkyti, o pasirūkyti. Žolelė labai padeda vaikams nuo išgąsčio, gydo ir nuo nuomario, bet jei paveldimas, tai sunkiai padės. „Rožė būna ant kojų, rankų, ant veido. Kartais oda tik paraudusi ir pamėlynavusi. Jei ilgai negydo, atsiradusi žaizda, tada sunku užgydyti, reikia plauti kalio „geltonais“ arba permanganato milteliais. Rožę liepiu tepti užkalbėta grietine. Ją atsineša pats žmogus. Kai gyvatė įkerta, reikia užkalbėtu vandeniu tepti arba plauti“, – atskleidžia Ulijana ir tikina, kad  po užkalbėjimų liga pasitraukia po kelių dienų, o ligoninėje tai užtrunka iki mėnesio.

Kaip žmonės jai atsilygina už pagalbą? „Kiek duoda, tiek ir gana. Čiagi ne uždarbiavimas, o tik pagalba žmogui“, – kalbėjo panemunietė.

Šneki Ulijana pati nuo negalavimų apsigina vaistais ir žolelėmis. Nors, atrodo, dar vikriai sukasi po kiemą raugdama agurkus, tačiau sakosi, kad jai jau sunku nueiti iki parduotuvės. Aplink jos namų duris ir viduje daug draugiškai nusiteikusių miaukiančių ir lojančių augintinių – keturi šunys ir trys katės su būriu kačiukų. Visi trokšta būti paglostyti, pakalbinti, pašaukti vardais atbėga prie šeimininkės kojų. Tik bendra nuotrauka nepavyko – kol šeimininkė prisišaukdavo vienus, kitus paviliodavo pravažiuojančios mašinos garsai ar draugo kepštelėjimas. Taip ir išsiskyrėme su Ulijana, kuri reikalinga ir augintiniams, ir pagalbos ieškantiems žmonėms.

P.S. Rengiant straipsnį naudotasi buvusios Panemunio bibliotekininkės Pranutės Petrylienės sukaupta kraštotyrine medžiaga.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie