Vėlinės: vėlių vaikščiojimo metas tęsis iki Kalėdų

Tikėdavosi gero derliaus

Istoriniai šaltiniai teigia, kad dar pagonys dažydavo kiaušinius raudonai ir juodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš gerą derlių. Buvo paprotys pasakoti šiurpias istorijas susėdus prie stalo, o Vėlinių naktį užklydę nepažįstamieji būdavo gražiai sutinkami, nes tikėta, kad jie – vėlių pasiuntiniai. Tie, kas domisi Vėlinių papročiais, sako, jog kapų lankymas nėra šios šventės esmė. Daug svarbiau – prisiminti išėjusiuosius be to perdėto kapų puošimo, noro pasipuikuoti prieš gimines ir kaimynus. Pagoniškas Vėlines pakoregavo krikščionybė. Kadangi pirmiesiems krikščionims nesisekė palaužti senojo baltų tikėjimo ir sunaikinti pagoniškų švenčių, beliko jas pritaikyti. Taip ir atsirado dvi šventės – Visi šventieji lapkričio 1-ąją ir Vėlinės lapkričio 2-ąją. Istoriniai šaltiniai taip pat teigia, kad iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nežiebdavo. Anksčiau būdavo užkuriamas laužas, kuriame sudegindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai ir buvo pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma – virsmas. Tai, kas dega, virsta šiluma ir šviesa.

Kapinės – lyg aukšti mūrai

Pagonė Eglė Samulytė ne kartą yra atkreipusi dėmesį, jog šiandien mūsų kaimuose, kaip ir didmiesčiuose, kapinės – aukšti mūrai, lyg mirusiųjų miestai: išklotos plytelės, didžiuliai, kartu labai prabangūs paminklai. Tarsi lenktyniavimas, kieno didesnis, masyvesnis, su gėlynais, mirguliuojančiais gausa kaip gėlių salonuose.

„Deja, nešildo… Kodėl išmetame mūsiškius mažosios architektūros stebuklus: saulutes, koplytstulpius, pilkus lauko akmenėlius, kuriuos susigabenome į sodybas, kiemus? Juk jie – tautos paveldas, lobis, unikali estetika ir grožis, taip šildantis ir sukeliantis tauriausius jausmus“, – teigia pagonė Eglė.

Didžiausios pagarbos mirusiesiems metas

Lietuviškoje tradicijoje Ilgių, arba Vėlinių, laikas prasideda spalio pabaigoje, kai ruduo po truputį pereina į žiemos ciklą, ir tęsiasi iki Kalėdų. Tai vėlių vaikščiojimo, didžiausios pagarbos ir bendravimo su išėjusiais anapilin protėviais ir artimaisiais metas, kai jų vėlelės (seniau vadintos larais – krikščioniškoje tradicijoje – angelai) sergsti ir globoja mus, gyvuosius. Visos šitos žinios  perteiktos tautosakoje, archajinėse dainose, mitologijoje. Ilgės – sakralinis, aukščiausias Vėlinių lygmuo. Ilgių vardas slepia giliausią šios šventės prasmę. Tai – ilgesys amžinosios tėvynės, iš kurios mes visi atėjome gyventi šioje Žemėje, tai ilgis, gylis, lygis (dėliok skiemenis kitaip ir gausi visus atsakymus). Tai – perėja iš gyvojo pasaulio į subtilųjį dvasinį, į neregimąją esmingą būtį dausose.

Tradicijų daug, tik jų prasmės nebežinome

Pasak E. Samulytės, Vėlinių šventės pagal protėvių papročius švenčiamos mažiausia keturias dienas. Pirmąją dieną švenčiama savo šeimoje, antrąją – kaimo ar miestelio bendruomenėse, susitinkant su kaimynais, prisimenant garbingiausius žmones, trečiąją ir ketvirtąją dieną su ugnies deglais einama ant piliakalnių, alkakalnių, prie aukurų, atiduodama pagarba seniausiems protėviams, atliekamos šv. Ugnies apeigos. „Tradicijų daug, o šių švenčių esmės ir prasmės, deja, nebežinome, nebeturime laiko ramiai, neskubėdami švęsti, pamąstyti, pabendrauti. Toks gyvenimas“, – sako E. Samulytė.

Ilgai bendraudavo

Rokiškietė tautodailininkė Alė Gegelevičienė prisiminė savo vaikystės Vėlinių tradicijas. „Apie 1949-uosius, kiek pamenu, ant kapinių neidavo ir žvakių nedegdavo, visi rinkdavosi bažnyčioje“, – pasakojo A. Gegelevičienė. Jai ypač įsiminė, kai anuomet per Vėlines bažnyčioje susirinkdavo nemažai elgetų ir žmonės jiems atnešdavo maisto. „Man buvo baisu matyti, kaip jie Aleksandravėlės bažnyčioje rankas ištiesę laukia duonos riekės ar lašinių gabaliuko“, – pasakojo pašnekovė. Elgetos, gavę maisto, melsdavosi už  mirusiuosius.

Pašnekovė prisimena, kad degti žvakes ant kapinių pradėta apie 1960-uosius. Tiesa, tuomet dengdavo jas celofanu ar laikraščiais, o Alės dėdė, kai jai buvo 15 ar 16 metų, sumeistravo stiklą žvakėms uždengti. Tautodailininkei įsiminė anų dešimtmečių tradicija, kai žmonės, susirinkę kapinėse, labai ilgai bendraudavo, laukdavo, kol sudega žvakės, apie mirusiuosius pasišnekėdavo. „Dabar pastebiu, kad visi labai bėga, nespėja susitikti, uždega žvakę, penkios minutės ir lekia. O anksčiau kokias dvi valandas kapinėse praleisdavom“, – prisiminė A. Gegelevičienė. Tas Vėlinių momentas, kai susitinkama ir bendraujama, jai yra gražiausias.

Apie Vėlines pasaulio kontekste

Tai, ką da­bar va­di­na­me Vė­li­nė­mis ir Vi­sų šven­tų­jų die­na, ne vi­suo­met bu­vo šven­čia­ma mums įpras­tu bū­du. Iki XIX a. lie­tu­viai ka­pi­nė­se ne­de­gin­da­vo žva­kių. Dar anks­čiau, pa­go­ny­bės lai­kais, žmo­nės į ka­pi­nes eidavo švęsti su vi­so­mis ir gė­ri­mais, nes tikėjo, kad mi­ru­sie­ji ga­li pri­si­kel­ti.

Spa­lio pa­bai­gos-lapk­ri­čio pra­džios šven­tės pra­si­de­da Vi­sų šven­tų­jų iš­va­ka­rė­mis, ku­rių šak­nys sie­kia skan­di­na­vų der­liaus ėmi­mo šven­tę Sai­vin (Sam­hain). Dėl Va­ka­rų kul­tū­ros ir krikš­čio­ny­bės įta­kos ši šven­tė įgi­jo He­lo­vi­no pa­va­di­ni­mą: All Hal­low’s Eve­ning (Vi­sų šven­tų­jų iš­va­ka­rės), vė­liau bu­vo su­trum­pin­ta iki Hal­lo­ween. Sa­ko­ma, kad ši šven­tė pra­si­dė­jo Va­ka­rų Eu­ro­po­je kaip pa­sku­ti­nio ru­dens der­liaus nuė­mi­mo šven­tė, kai bu­vo ren­gia­mi di­džiu­liai tur­gūs, puo­tau­ja­ma. Spa­lio 31-oji lai­ko­ma sim­bo­li­ne die­na, kai bai­gia­si ru­duo ir pra­si­de­da šal­ta­sis ir tam­su­sis me­tų lai­kas. Dėl įvai­rių apei­gų, ku­rios bu­vo at­lie­ka­mos se­no­vė­je Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, Ško­ti­jo­je, Ai­ri­jo­je, ši da­ta sie­ja­ma su mir­ti­mi, at­si­grę­ži­mu į mi­ru­sių­jų pa­sau­lį.
Kai Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ko­lo­ni­za­vo Šiau­rės Ame­ri­ką, šios tra­di­ci­jos, lai­kui bė­gant sa­vaip pa­ki­tu­sios, pa­skli­do po vi­są že­my­ną. Da­bar ko­ne vi­sas pa­sau­lis ži­no, kaip at­ro­do He­lo­vi­no šven­tei skap­tuo­ja­mi mo­liū­gai, kaip per­si­ren­gę bai­siais kos­tiu­mais vai­kai vaikš­to pra­šy­da­mi sal­dai­nių ar­ba gra­sin­da­mi iš­krės­ti po­kštą. Lie­tu­vo­je šios tra­di­ci­jos ne­bu­vo, o po tru­pu­tį pe­ri­ma­ma ame­ri­kie­tiš­ko­ji ke­lia vis dau­giau prieš­ta­rin­gų nuo­mo­nių. Iš kar­to po per­si­ren­gė­lių šven­tės lapk­ri­čio 1-ąją yra Vi­sų šven­tų­jų die­na. Ki­taip nei He­lo­vi­nas, ši die­na tu­ri krikš­čio­niš­kas šak­nis. Nuo se­no dau­gu­mo­je krikš­čio­niš­kų ša­lių ji yra pa­skelb­ta na­cio­na­li­ne šven­te, ne dar­bo die­na. Krikš­čio­nys pa­gal sa­vo ti­kė­ji­mą šven­čia ir Vi­sų šven­tų­jų, ir Mi­ru­sių­jų (Vė­li­nių) die­nas, nes ti­ki­, kad šie du pa­sau­liai yra la­bai ar­ti­mai su­si­ję. Va­ka­ruo­se Vi­sų šven­tų­jų die­na im­ta mi­nė­ti apie 610 mū­sų eros me­tus, kai po­pie­žius Bo­ni­fa­cas IV ge­gu­žės 13 d. pa­šven­ti­no Ro­mos Pan­teo­ną Šven­to­sios Mer­ge­lės var­du. Nuo tos die­nos bu­vo šven­čia­ma Šve­ntų­jų kan­ki­nių die­na. Apie 731 me­tus po­pie­žius Gre­go­ri­jus III per­kė­lė šią da­tą į lapk­ri­čio 1-ąją ir pa­kei­tė šven­tės pa­va­di­ni­mą į to­kį, ko­kį ži­no­me iki šiol.

Projektą iš dalies remia

1 iš 5