Pandėlio bažnyčia šiandien

Klestintis rajono centras, vietos laikraščio redakcijoje dirbantis poetas Paulius Širvys, senojo parko lauko estradoje rengiamos viso rajono dainų šventės ir eiliniai šokiai, vaikai sukasi medinėje karuselėje, perka ledus įlomėje pastatytoje kavinėje „Kregždutė“… Tai – Pandėlys. Tačiau laikas keičia miestą, veidus, žmones…

Vardo kilmės versijos

Miesto įkūrimo data laikomi 1591 m., kai minimas Pandėlio miestelis. Spėjama, kad vardas yra slaviškos kilmės – Panedėlys (panedėlis – „pirmadienis“), kilęs nuo turgaus dienos (Pandėlio turgūs vykdavo pirmadieniais).

Pagal kitą versiją manoma, kad Pandėlio vardas yra kilęs iš pono Pandzevičiaus, gyvenusio Zasinyčios dvare, pavardės. Jam priklausė Puodžialaukės, Pandėlio ir Paliepio dvarai.

Liaudyje pasakojamas ir trečias pavadinimo kilmės variantas: kadaise, kai gyvenvietė buvo prie svarbaus prekybos kelio Vilnius–Ryga, čia pirkliai keisdavosi prekėmis. Vilniaus pirkliai savo sandėlius vadinę podėliu, o Rygos – pondėliu.

„Jomarkai“ ir nuotakų žvalgytuvės

XVIII–XIX a. Pandėlys turėjo prekybos namus, jame buvo daug krautuvių. Laiko tėkmėje jis tapo kelių, subėgančių nuo Rokiškio, Skapiškio, Kupiškio, Kupreliškio, Papilio, Kvetkų, Panemunio, mazgu. Gausūs turgūs bei „jomarkai“ čia sukviesdavo ne tik savos parapijos, gretimų bažnytkaimių, bet ir iš toliau atvykstančiuosius.

Pasakojama, kad metų pabaigoje miestelyje vykdavusios jaunimo sueituvės – nuotakų žvalgytuvės. Merginos gražiai pasipuošusios vaikščiodavo pulkeliais po turgaus aikštę, o vaikinai jas mandagiai kalbindavo. Savo ruožtu piršliai visaip stengdavo suvesti poras.

Pandėliškiai – aktyvūs istorinių įvykių dalyviai

Svarbus vietovės bruožas – aktyvi vietos gyventojų kova prieš Rusijos ir sovietinę priespaudą XIX–XX a. Pandėliškiai aktyviai dalyvavo 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose, 1905 m. įvykiuose, bet bene labiausiai pasižymėjo prieš sovietinę okupaciją nukreiptose pokario partizanų kovose, užsitęsusiose iki 6-ojo dešimtmečio.

Nors Pandėlio miestelis minimas XVI a. pabaigoje, miesto teises gavo tik 1956 m. pabaigoje, kai prieš septynerius metus buvo paskirtas Pandėlio rajono centru ir juo išbuvo iki 1962 m.

Miesto herbui – dvidešimt

Miestas istorinio herbo neturėjo. Lietuvos heraldikos komisijai pasiūlius ir vietos valdžiai pritarus, nutarta Pandėlio naujajame herbe įamžinti miesto pavadinimą ir pokario partizanų žygdarbius. Pavadinimui įprasminti naudotas senasis lotynų kalendorius. Pagal jį savaitės pirmoji diena buvo sekmadienis, antroji (feriasecunda) – pirmadienis, kurį iš seno simbolizavo mėnulis. Kai kuriose Europos kalbose, pavyzdžiui, vokiečių, pirmadienis iki šiol tebevadinamas mėnulio diena (Montag). Tad pirmadienį, arba antrąją savaitės dieną, rodantis pusmėnulis vaizduojamas skydo galvoje antruoju, po pirmosios žvaigždutės – sekmadienio. Šešios septyniakampės (užuomina į savaitės dienų skaičių) žvaigždutės reiškia kitas savaitės dienas. Miesto herbe pokario kovas įprasmina skrendančio sakalo (sakalėlio) atvaizdas. Jis lietuvių tautosakoje reiškė krašto gynėją – karį. Dvi raudonos sakalo sparno plunksnos (pašautas, sužeistas paukštis) simbolizuoja kruviną kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, o ąžuolo šakelė – tvirtybę.

Heraldikos komisijos pirmininkas Edvardas Rimša pateikė tokį herbo aprašymą: „Žaliame lauke vaizduojamas skrendantis sidabrinis sakalas su dviem raudonomis kairiojo sparno plunksnomis, auksiniu snapu ir kojomis, kuriose laiko auksinę ąžuolo šakelę. Herbinio skydo susiaurintoje auksinėje galvoje – šešios raudonos septyniakampės žvaigždutės ir tarp jų (antras iš eilės) mėlynas pusmėnulis.“

Naująjį Pandėlio miesto herbo etaloną kūrė dailininkas Arvydas Každailis. Heraldikos komisija jį aprobavo 1997 m. liepos 1 d. Tų pačių metų rugsėjo 18 d. prezidento dekretu Pandėlio herbas buvo patvirtintas. Taigi 2017 m. šiam herbui sueina lygiai dvidešimt metų.

Bažnyčia: neatstatyti bokštai ir iškeliavę varpai

Pandėlio bažnyčiai 1591 m. dovanota turto kunigui išlaikyti. 1674–1677 m. nurodoma maža mūrinė bažnyčia. Manoma, kad ji per Šiaurės karą (XVIII a.) buvo sugriauta. 1720 m. minima medinė bažnyčia. Ignotas Koscialkovskis 1801 m. pastatė dabartinę plytų mūro bažnyčią. Pandėlyje 1812 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas.

Šiaudinis bažnyčios stogas 1869 m. perdengtas skarda, padarytos išgaubtos lubos. Klebono A. Rubavičiaus rūpesčiu 1867 m. įrengti 13 registrų vargonai, 1872 m. perdažyti altoriai, 1880 m. pastatyta klebonija. Klebonas P. Viksva 1881 m. įdėjo medines grindis. 1886 m. įrengtos gipsinės Kryžiaus kelio stotys.

XIX a. pabaigoje bažnyčios bokštai buvo mediniai. Parapijiečiai 1910 m. nutarė bažnyčią pailginti, pristatyti mūrinį bokštą. Per Pirmąjį pasaulinį karą, t. y. 1915 m., bokštai buvo nugriauti, nes tapo nebetvirti – sušaudytos gegnės. Bokštus nutarta nugriauti dėl saugumo.

Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją buvo išvežti trys varpai (1921 m. atgautas tik vienas).

Klebono M. Šeižio pastangomis 1922 m. bažnyčia buvo suremontuota, perdengtas jos stogas. 1922 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. Klebono J. Mėlio rūpesčiu 1934–1936 m. šventovė vėl suremontuota, 1938 m. nudažyta. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia ir ūkiniai pastatai gerokai nukentėjo. Po karo klebonas Jurgis Šimonėlis pastatus suremontavo, tačiau bokštai taip ir liko neatstatyti.

Paramos – į Ameriką, varpų – į Vokietiją

Mintis atstatyti bažnyčios bokštus kilo pensininkui inžinieriui Albinui Jasiūnui, kilusiam iš Pandėlio parapijos Vilkelių kaimo, rengiant knygą apie Pandėlį. Buvo rasta 1908 m. bažnyčios su dviem bokštais nuotrauka. A. Jasiūnas 2003 m. įkūrė Iniciatorių sambūrį bokštams atstatyti. Be jo, sambūryje dalyvavo tuometinis klebonas Bronius Balaiša, seniūnas Romualdas Varanius, trys parapijos pastoracinės tarybos nariai ir trys mokytojai. Bet ne visus žavėjo mintis atstatyti bokštus. Buvo nuomonių: „Tiek metų stovėjo bažnyčia be bokštų, kam jų reikia“… Tačiau A. Jasiūnas netrukus išvyko į Ameriką ieškoti rėmėjų, paskelbė prašymą Amerikos lietuvių spaudoje. Po pusmečio sulaukė paramos: aukojo Tautos ir Popiežiaus Leono XIII fondai, kraštietis Pranas Žagarys, Pandėlio parapijos žmonės, Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Surinkus nemažai lėšų, 2005 m. Vilniaus UAB „Montuotojas“ Panevėžyje pradėjo montuoti bokštus.

Tuomet Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas paprašė savo pažįstamą Vokietijoje kanauninką Gerhardą Langę padovanoti Pandėliui varpus, nes kokie bažnyčios bokštai be varpų…

Lyg skolai grąžinti

2006 m. liepos 9 d. Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios šventoriuje – pakyla su joje įtvirtintais keturiais naujais varpais. Į varpų šventinimo šventę atvyko vyskupas J. Kauneckas, apaštalinis nuncijus P. S. Zurbrigenas, vokiečių katalikų kanauninkas G. Langė. Prie bažnyčios vartų parapijiečiai juos sutiko su lauko gėlių puokštėmis, medumi ir juoda duona. Dalyvavo Pandėlio klebonas kunigas Kostas Balsys, kiti Rokiškio dekanato kunigai. „Tokia šventė, kurioje dalyvautų tiek garbingų svečių, gali pasitaikyti kartą per šimtą metų“, – tuomet teigė Pandėlio seniūnas R. Varanius.

Bažnyčioje šv. Mišias už Pandėlio bendruomenę, geradarius aukojo Panevėžio vyskupas J. Kauneckas su dvasininkais svečiais. Vyskupas itin šiltai atsiliepė apie šv. Mišiose dalyvaujantį 88 metų vokiečių katalikų kanauninką G. Langę, padovanojusį varpus. Kiekvienam jų suteikti savi – Gerhardo, Liucijos, Jono ir Onos – vardai. Tai septintoji vokiečių dvasininko auka Lietuvai. Pirmieji geradario dovanoti varpai suskambėjo Telšių Šv. Antano katedroje. Taip elgdamasis, G. Langė norėjo prisidėti prie vokiečių skolos grąžinimo mūsų tautai. Pirmojo pasaulinio karo metu jie išvežė iš Lietuvos varpus ir juos perlydė į ginklus. Pandėliui dovanoti varpai bus paskutinieji dėl ganytojo garbaus amžiaus ir lėšų trūkumo.

Kiekvienas ant pakylos pakabintas varpas buvo šventinamas atskirai. Teisė pirmajam išbandyti varpų skambėjimą buvo suteikta svečiui iš Vokietijos. Po pamaldų varpai liko šventoriuje ir jais galėjo paskambinti visi norintieji.

Naujieji varpai buvo įkelti į bokštus ir sistemingai pradėjo skambėti liepos mėnesį švenčiant šv. Onos atlaidus. Rugsėjo 23 d. žmonės vėl plūdo į bažnyčią, kurioje vyko  bokštų šventinimo iškilmės. Į jas atvyko abu Panevėžio vyskupai – J. Kauneckas ir emeritas Juozas Preikšas, tuometinis Rokiškio dekanas kunigas kanauninkas Juozas Janulis, kiti dvasininkai, rajono savivaldybės atstovai. Po šv. Mišių buvo pagerbtas Pandėlio bažnyčios bokštų statybos iniciatorius kraštietis inžinierius A. Jasiūnas.

Turgavietės reikalai

Vytautas Laimutis Četkauskas prisimena: „Atmintyje išliko senelių pasakojimai ir tėvo prisiminimų užrašai. Iš visų į turgų atvykusiųjų buvo renkamas muito mokestis – trys kapeikos arba atvežti trys dirviniai akmenys, čia pat kraunami į krūvas. Pirmąkart Pandėlį išvydau, o teisingiau – visu kūnu pajutau penkiametis vaikas, kratomas arkliniame vežime, ilga „brukavota“ gatve. Tais surinktais akmenimis buvo išgrįstos visos miestelio gatvės ir turgaus aikštė prie bažnyčios.

Nuo neatmenamų laikų iki Antrojo pasaulinio karo Pandėlyje gyveno gausi žydų bendruomenė. Tai patvirtina išlikusios kapinės, žmonių pasakojimai, folkloras. Žydai, iš prigimties apsukrūs „biznieriai“, ankstyvą turgaus dienos rytą iš toli pasitikdavo atvykstančius, išviliodami prekes už žemesnę kainą. Už tai žmonės pyko, kūrė anekdotus, humoristines dainas, įvairius pasakojimus.“

Pandėlio turgaus aikštė prie bažnyčios įamžinta ne tik žmonių atsiminimuose, bet ir to meto spaudoje.1935 m. birželio 27 d. „Lietuvos žinių“ straipsnyje „Neapgalvotas Pandėlio tarybos nutarimas“ rašoma, kad Pandėlio pavasarininkams paprašius, valsčiaus taryba gegužės 24 d. nutarė: „Pandėlio miestelio turgavietėj, prieš bažnyčią, dešinėje šventoriaus vartų pusėje prie pat šaligatvio, paskirti 25 kv. m žemės pastatyti paminklui. Kaip čia suderinti? Miestelio turgavietė per maža, dažnai netelpa suvažiavę į turgų, dėl to visokiais būdais stengiamasi miestelio turgavietę praplėsti, net kai kurie namai nugriaunami, o čia vėl – taryba skiria privataus pobūdžio organizacijai dalį tos turgavietės? Taryba žino, kad Pandėly be pavasarininkų yra dar keletas organizacijų, kurios tokia pat teise dabar jau gali pareikalauti turgavietės kuriems nors reikalams. Atsakyti bus nepatogu ir negalima, kada vienai organizacijai paskirta, o duodant visoms – neliks turgavietės. Keli asmenys šį tarybos nutarimą apskundė Vidaus reikalų m-riui.“ (kalba netaisyta – aut. past.).

Šiuo metu vietoje turgavietės žaliuoja miesto skveras, o prekeiviams skirta šalia ligoninės esanti aikštelė, kuri greit pašlampa. Naktimis čia jaunimas mėgsta automobiliais sukti „saulutes“. Estetinį vaizdą gadina nežinia kelintą dešimtmetį skaičiuojantis medinis apšiuręs paviljonas. Penktadieniais vykstantys turgūs nebesutalpina norinčiųjų prekiauti, tad prekeiviai įsikuria ir ant šaligatvių. Ilgai ieškota įvairių sprendimų, net galvota perkelti turgų į kitą vietą. Ir pagaliau išeitis rasta – gegužės pradžioje planuojama pasirašyti aikštelės statybos darbų sutartį su rangovu. Terminas darbams atlikti – trys mėnesiai. Augustinas Blažys, rajono savivaldybės Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vyriausiasis specialistas, informavo, kad šis projektas finansuojamas Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis, jo vertė – 29 450,01 Eur. Darbų metu bus įrengta nauja aikštelės danga (apie 716 kv. m), 27 automobilių stovėjimo vietos, nugriauta sena medinė turgavietė.

Naujų paviljonų šiame projekte nenumatyta, kadangi Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis tai nefinansuojama. Paviljonų įrengimas – tai jau Pandėlio seniūno R. Varaniaus rūpestis.

Parkas išlikęs, dvaras – ne

Pandėlio bendruomenė išsikovojo 4 ha žemės sklypą, kuriame yra senasis dvaro tvenkinys. Mintis išgražinti minėtą teritoriją pradėta rutulioti prieš gerą dešimtmetį, bet darbai pradėti tik praėjusių metų vasarą, kai atsirado rėmėjų. Pandėlio seniūnija ir vietos bendruomenė pandėliečio verslininko Valdo Pipiko iniciatyva bei pagalba išvalė senąjį dvaro tvenkinį. Rajono taryba leido prie tvenkinio esantį žemės sklypą naudoti kaip poilsio zoną.

Šis sklypas buvo suformuotas detaliuoju planu kaip grąžintinas už toje vietoje turėtą žemę ir patvirtintas rajono tarybos sprendimu, tačiau pretendentai po kurio laiko nuomonę pakeitė ir pretenzijų į šį sklypą atsisakė. Už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą iš biudžeto nereikėjo mokėti. Tiesa, šio sklypo detalusis planas parengtas Europos Sąjungos (85 proc.) ir rajono savivaldybės biudžeto (15 proc.) lėšomis.

Dabar senasis parkas tapo žmonių traukos objektu: įrengti gėlynai, suoliukai, mašinų stovėjimo aikštelė, nutiesti takeliai… Jis ir toliau gražinamas.

Kaip visur – taip ir Pandėlyje… Ar tikrai?

Paskutinis Sovietų Sąjungos gyventojų surašymas vyko 1989 m. Nepriklausomoje Lietuvoje jis organizuotas 2015 m. Šių surašymų duomenimis, 1989 m. Pandėlyje gyveno net 1 tūkst. 167 gyventojai, o 2015 m. – tik 765. Taigi gyventojų sumažėjo net 34,45 proc.

Istorijos tėkmė nusinešė užmarštin daugelio žydų prekybininkų (ir ne tik) vardus bei pavardes. Blėsta prisiminimai apie metą, kai Pandėlys buvo rajono centras, kai čia laikraščio redakcijoje dirbo poetas Paulius Širvys, kai senojo parko lauko estradoje vykdavo Rokiškio rajono dainų šventės ir eiliniai šokiai, vaikai sukdavosi medinėje karuselėje ir pirkdavo ledus įlomėje pastatytoje kavinėje „Kregždutė“… Laikas keičia miestą, veidus, žmones. Tačiau Pandėlys tikrai turi bent vieną istorijos padovanotą šansą – jis išliks, nes įsikūręs judrioje kelių į Biržus, Rokiškį, Kupiškį, Latviją kryžkelėje.

Projektą iš dalies remia

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments