Rokiškio krašto muziejaus archyvo ir R. Milaknienės nuotr.
puodelis

Į Rokiškį po maro?

Vienas tokių – Kraštų arba Šilenskų dvaras, stovėjęs netoli geležinkelio stoties Rokiškyje. Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė archyvuose surado kol kas neskelbtų žinių.  Šilenskai į Rokiškį atsikraustė apie 1716 m. iš Žemaitijos, Švėkšnos. Viena iš versijų, kad iš Žemaitijos dvarininkai pabėgo dėl tą kraštą siaubusio maro, kai mirė labai daug žmonių.

„Archyve nurodoma, kad Šilenskų protėviai perka dvarą Rokiškyje. Kodėl – neaišku“, – sakė M. Mieliauskienė. Paskutinis iš Šilenskų vyrų, Jonas Boleslovas Šilenskas, turėjo dukras Eleonorą ir Haliną. „Jie save laikė lenkais, kalbėjo lenkiškai, o kadangi nebuvo sūnų, dukterys ištekėjo už lietuvių, tai Šilenskų giminė tuo ir baigėsi“, – sakė M. Mieliauskienė.

Dvaro sutvarkyti nespėjo, pabėgo į JAV

Istorikės žiniomis, vyresnioji sesuo Eleonora apie 1923 m. ištekėjo už Lietuvos kario savanorio Juozapo Dudonio. Tuo metu – dvidešimto amžiaus pradžioje – dvaras jau „buvo labai smarkiai nugyventas“, mat po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo dvarų „parceliavimas“. Archyvuose rašoma, kad Juozapas Dudonis pirmiausia ėmėsi  ūkiškai tvarkytis tvartą, klojimą, daržinę, o pagrindinio pastato, kur gyveno iki 1940-ųjų, kai prasidėjo tragiški įvykiai, sutvarkyti nespėjo. Mat slapstėsi nuo tremties, pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas. Mamos Eleonoros likimas tragiškas – jinai mirė dar anksčiau – 1938-aisiais, nes „jai trūko apendicitas ir gydytojai nespėjo suteikti reikiamos pagalbos“.  Tėvui pasislėpus vieni liko du vaikai Andrius ir Aldona. 1941-aisiais kartu su jais savanoriškai į tremtį išvažiavo teta Halina. Juos iš pradžių ištrėmė į Altajaus kraštą, paskui perkėlė į Barnaulą ir, M. Mieliauskienės žiniomis, 1947-aisiais iš tremties jie pabėgo. Vėliau ilgai slapstėsi Lietuvoje. Klaipėdoje Aldona buvo sutikusi savo mokytoją iš Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Praną Simanavičių, kuris taip pat slapstėsi. „Vaikams buvo ne rojus. Jie neturėjo jokių dokumentų ir ketverius metus gyveno pogrindyje“, –sakė M. Mieliauskienė. Vėliau Aldona tapo buhaltere, Andrius taip pat dirbo, šiek tiek studijavo žemės ūkio mokslus, domėjosi istorija. M. Mieliauskienė sakė, kad šiandien jie abu gyvi – Aldona, kuriai greit devyniasdešimt, gyvena Klaipėdoje, Andrius –  „labai protingas senukas“ – Vilniuje. Kartais Rokiškio muziejininkai su jais susitinka. Būtent iš jų daugiausia ir žino. Dudoniai yra pasakoję, kad šeimoje buvo du dideli nuotraukų albumai, bet tremtyje tas labai svarbias šeimos relikvijas iš jų atėmė.

Liko tik kelios fotografijos

Andriaus ir Aldonos tėvas, kiek žinoma iš jų pasakojimų, pabėgo Čikagą, kur mirė 1964 m. Žemę, kur stovėjo dvaras, jo vaikai, muziejininkų žiniomis, susigrąžino. Manoma, kad gavo už ją kompensaciją. „Dvaro ten nebeliko, antro karo jis nebeišgyveno, pats savaime sukiužo“, – sakė M. Mieliauskienė. Rokiškio krašto muziejaus fonduose yra išsaugota keletas fotografijų, menančių XX a. pradžią ir dvarą, jau ir tuomet prastai atrodžiusį.

Muziejininkė Audronė Lapinskaitė parodė mums vietą netoli geležinkelio, kur stovėjo Šilenskų dvaras. Tenai dabar yra išlikę keletas griuvėsių ir vaikų pastatytas kryžius, kurio autorius – Remigijus Dumbrys. Taip pat žinoma, kad dvare, be Eleonoros ir jos vyro Juozapo, gyveno ir Halina su savo vyru – tuometiniu geležinkelio stoties viršininku Konstantinu Trinkūnu. Stočiai jis vadovavo 32–33 metus. Dvare buvo septyni kambariai, virtuvė, pagalbinės patalpos. „Nors dvaro nėra, kiek daug apie jį žinom“, – juokėsi muziejininkės.

Rūsio kapinėse paslaptys

Nežinantys visų šių detalių nežino ir apie laidojimo rūsį senosiose Rokiškio kapinėse už koplyčios. Aldona muziejininkams yra pasakojusi įdomių dalykų. „Jinai, dvarininkų dukra, atsimena, kad tame rūsyje yra buvusi tuomet, kai laidojo motiną 1938-aisiais ir jau po kelių dešimtmečių, 1975-aisiais, kai laidojo tetą. Pagal pasakojimus – vienoje rūsio pusėje – karstai, kitoje – kaulai be karstų. Manoma, kad  dalis karstų tiesiog supuvę, nes ten laidota nuo XVIII a. pradžios“, – sakė M. Mieliauskienė.

Apie kapus klausėme ir A. Dudonio, kuris gyvena Vilniuje. Jis, visuomet domėjęsis istorija, šeimos genealogija, labai daug žino. Tiesa, liūdi, kad „labai anksti buvo išblaškyti“ ir jis negalėjo gauti daug informacijos apie saviškius. Klausiamas apie akis traukiantį kapą Rokiškio kapinėse, Andrius,

turintis bajoro titulą pagal mamos liniją, juokėsi: „Ir mane ten laidosit.“ „Bet ten patekti negalima, reikia betoną nuimti, po to užtinkuoti iš naujo“, – sakė A. Dudonis. Vienas Šilenskų kapas yra šalia minėto didžiulio „sarkofago“. A. Dudonis pasakojo, jog laidota šalia, nes pagal laidojimo kanonus nepraėjus metams didžiojo panteono atidaryti nebuvo galima. O kas ten, viduj? „Skliautuotas rūsys ir karstai. Gal kokių dešimt… Trinkūnas ten palaidotas, senelis Šilenskas, jo dukterys…“  – prisimena A. Dudonis. Ji pats ten buvęs aštuonmetis per mamos laidotuves, o vėliau – laidojant tetą Haliną.

Dvarą pirko iš kunigo

A. Dudonis pasakojo, kad jį labai „kabina“ istorija, nors pagal profesiją esąs agronomas. Tiesa, grįžusiam iš tremties jam nebuvo lengva siekti mokslų – niekur nenorėjo priimti. Tačiau A. Dudonis rankų nenuleido – mokėsi agronomijos, o vėliau 25 metus dirbo Knygų rūmuose direktoriaus pavaduotoju. Šiandien jam 89 metai. Dar pamena, kad iš Rokiškio dvaro išvažiavo 1941 m. birželio 13 d. tiesiai tremtin ir be tėvų. „Motina buvo mirusi, buvo išduotas tėvo arešto orderis, jis slapstėsi, todėl motinos sesuo iš Trinkūnienės „tapo“ Dudoniene ir kartu su mumis, vaikais, išvažiavo“, – pasakojo dvarininkų vaikas.

Jis taip pat žino, kad jų senelis Jonas Boleslovas Šilenskas fundavo suolų Rokiškio Šv. Mato bažnyčiai gamybą. Be to, priminė, kad prie įėjimo į Šv. Mato bažnyčią yra ir Šilenskų herbas. Šilenskai, anot pašnekovo, žinomi nuo 1560-ųjų. Iš Šilalės jie persikraustė į Palemoną prie Kauno, o XVIII a. pradžioje Rokiškio dvarą nusipirko iš tuomet čia gyvenusio kunigo.

Išnykusių dvarų – dešimtys

Apie nežinomus ir užmirštus dvarus Rokiškio krašto muziejuje mena nacionalizacijos aktai. Muziejininkai sakė, jog negirdėti net kai kurių dvarų pavadinimai. „1940 m. jie dar stovėję, o po to sunykę visiškai ir nieko apie juos nežinoma. Pavyzdžiui, Aleksandravėlės dvaras, griuvęs apie 1961-uosius, ir Pakriaunių dvaras, kuris 1957 m. dar buvo su kolonom…“ – vardijo M. Mieliauskienė.

Neišliko ir Kavoliškio dvaro

Kavoliškio dvaras, vertintas kaip klasicizmo pavyzdys, taip pat neišliko. Tiesa, yra nemažai jo nuotraukų. Dvaras buvo pastatytas apie 1700 m., klestint klasicizmui. Pastato centre buvo portikas, paremtas keturiomis medinėmis kolonomis, virš jų įrengtas siauras balkonas, o keturšlaitis stogas dengtas gontais. Paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai buvo broliai Hektoras Leopoldas ir Julius Komarovskiai. Pastarasis – dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio senelis. Senieji kavoliškėnai dar atsimena, jog mediniuose rūmuose su kolonomis būta mūrinių arkinių rūsių, o kambariuose – mozaikinio parketo. Dvaras buvo nugriautas XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Išlikę tik du jo pastatai, kuriuose grafienė Eliza Irena Romer–Komarovska (1871–1961) buvo įsteigusi saldumynų fabrikėlį.

Galėjo didžiuotis

Dvarų tema kasmet darosi aktualesnė, nes dalis jų tampa griuvėsiais ir diena iš dienos nyksta, tampa buvusios prabangos likučiais. XV a. pirmojoje pusėje Lietuva galėjo didžiuotis savo tikraisiais dvarais. Tačiau jų istorija prasidėjo dar prieš du šimtmečius, kai buvo pastatytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. 2004 m. išleistoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, jog Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: kaip kultūros židinys ir kaip statinys.
XIII a. kuriantis Lietuvos valstybei pradėjo formuotis dvaras kaip kultūros židinys. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras tapo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausiu centru. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai.
Kitas aspektas – dvaras kaip architektūrinis statinys. Lietuvoje dvarų sodybas sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada – bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus.

Ar sugrįš ta dvasia?  

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į kultūros vertybių apskaitą buvo patekę 817 dvarų: 239 visiškai sunykusius arba nebeišlikusius nutarta iš sąrašo išbraukti. Mokslininkai priskaičiuoja apie 600 Lietuvos dvarų arba jų fragmentų, o į Lietuvos kultūros paveldo registrą įrašyti 533. Apie tai „Gimtasis…“ rašė prieš keletą metų. Tyrinėtojus apima liūdesys, kai jie mato baigiančius sunykti dvarus, o tokių yra daug. „Į juos užsukęs pasijunti panašiai kaip kunigas prie beviltiško ligonio – gali išklausyti, bet padėti jau niekuo nebegali“, – knygos „Atgimę dvarai“ pratarmėje rašė ne vienos knygos apie dvarus autorė  Ingrida Semaškaitė. Aplankiusi daugumą Lietuvos kampelių knygų autorė pastebėjo daug nykstančių dvarų ir ypač prastą medinių pastatų būklę. „Stūkso jie aptrupėję. Baisu ir užeiti – kadaise prabangiose rūmų salėse, kambariuose, dabar jau papilkėjusiuose nuo laiko, tik vėjai švilpia, nejaukiai nuskamba ir atsimušdamas sugrįžta žingsnių aidas – ir, atrodo, tarsi iš nebūties kažkas ateina“, – knygoje „Dvarai – spindesys ir skurdas“ rašė autorė. Istorikų, tyrinėtojų, mokslininkų žodžiais, dvarai, jų istorija ir visa, kas su jais susiję, itin reikšminga mūsų paveldo dalis. Tiesa, jei išsipildys valdančiųjų planai perduoti paveldo objektus prižiūrėti savivaldybėms, nuogąstaujama, kad griūvantys pastatai nebebus atstatyti ir iš jų liks tik griuvėsiai.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie