Tarnavos dvaras tebelaukia savo valandos

Investuotojų atsirastų, jeigu ne biurokratinės kliūtys

S. Vaškelis, prieš keletą metų nusipirkęs Tarnavos dvarvietę, sako, antrą kartą tokios klaidos nebedarytų. Pirkdamas buvusį dvaro kompleksą, įrašytą į Lietuvos kultūros vertybių registrą, tikėjosi valdininkų geranoriškumo ir pagalbos, o vietoj to įsisuko į sudėtingą biurokratinį mechanizmą.
Turėjęs viziją ir planų prikelti Tarnavos griuvėsius antram gyvenimui, S. Vaškelis ne vienerius metus kovojo dėl teisės išsinuomoti dvarvietės žemę, ant kurios stovi ir statinių griuvėsiai. Iš pradžių verslininkui pavyko išsinuomoti tik pora hektarų žemės, dabar išsikovojo teisę ir į likusių 7 ha plotą. „Tik partneriai iš Lenkijos nenori rizikuoti kišti milijonų į nuomotą žemę. Jie investuotų su sąlyga, jeigu pavyktų žemę išsipirkti. Tai suprantama, nes investicijos būtų milžiniškos“, – „Gimtajam…“ komentavo S. Vaškelis.

Verslininkas sako turintis planų Tarnavos dvarvietėje įkurti poilsio bazę. Vieta tokiam sumanymui įgyvendinti – ideali. Dvaro griuvėsiai stovi vaizdingoje vietoje ant Rašų ežero, į kurį įteka ir Šventosios upė, kranto. Prie pat dvaro vingiuoja kelias, todėl lengva susisiekti ir su Rokiškiu, ir su Jūžintais, esančiais už 4 km.

Kol ieško išeities, moka baudas

Kol kas dvarvietės likučiai stovi nejudinami. „Griuvėsius „užkonservavau“, tik kasmet samdau žmones, kad nušienautų, aptvarkytų aplinką, ir laukiu, kol pavyks išspręsti žemės klausimą“, – sako S. Vaškelis.

Kol verslininkas laukia vienų valdininkų sprendimo, kiti nieko nelaukdami jį vis baudžia už netinkamą dvarvietės priežiūrą. „Jau esu mokėjęs ne vieną baudą, dar prieš euro įvedimą teko sumokėti gal pusantro tūkstančio litų. Žinot, net pikta. Juk prieš man įsigyjant dvarą, jis griuvo, nyko, buvo apžėlęs krūmynais ir žolėmis, bet tuomet niekam tai nerūpėjo. O dabar dėmesio ir kontrolės neatsiginu“, – liūdnai juokavo verslininkas.

Su dvaru sieja vaikystė

Pasirodo, kaunietis dvarą įsigijo skatinamas vaikystės prisiminimų. S. Vaškelis kilęs iš Jūžintų krašto. Jo gimtasis Šturonių kaimas įsikūręs vos už trijų kilometrų nuo Tarnavos. Vaikystėje verslininkas ne kartą žaidė ir bėgiojo po dvarą bei jį supantį parką. Ir, kaip prisimena, tuomet dvaras dar buvo nesugriuvęs.

Dar viena gija, siejanti verslininką su Tarnavos dvaru, – giminystės ryšiai. Paskutinieji dvaro šeimininkai Vigėliai – tolimi Vaškelių giminaičiai.

Istorija siekia XVI a.

Lietuvos kariuomenės pulkininkas J. Vigėlis (ar Vėgelis?) buvo paskutinis Tarnavos dvaro savininkas, valdęs jį XX a. tarpukariu, tačiau dvaro istorija siekia XVI a.

Tarnava – tai senoji Jūžintų dvarvietė, perkelta ant gražuolio Rašų ežero kranto. Senasis Jūžintų dvaras buvo įsikūręs už 4 km nuo Tarnavos, ant aukšto Šventosios upės kranto, netoli tos vietos, kur ji išteka iš Rašų ežero.

Nuo seno dvaras priklausė kunigaikščiams Astikams. Tačiau Grigorijus Astikas, Trakų kaštelionas, per karaliaus Stepono Batoro (valdė 1576–1586) žygį į Rusiją susidėjo su Maskva. Dėl to karalius iš Astikų konfiskavo Jūžintus.

1600 m. jau kitas karalius – Zigmantas Vaza – dvaro valdas dovanojo Minsko vaivadai Gedeonui Rajeckiui. Šios giminės rankose Jūžintų dvaras išbuvo iki 1760 m., kai Teresė Rajeckaitė ištekėjo už Mykolo Veisenhofo (1715–1789), Livonijos raštininko ir pakamario. Veisenhofų giminė turėjo dvarus kadaise Livonijai priklausiusiose žemėse, Jūžintuose, Tarnavoje, Pakriaunyje.

Veisenhofai Tarnavos dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Buvo perkeltas

Mykolo sūnus Pranciškus Veisenhofas (1781–1855) buvo Ukmergės bajorų maršalka, garsėjo kaip slaptos masonų organizacijos narys. Būtent jis, radęs gražią vietą prie Rašų ežero, nutarė ten perkelti dvarą. Rūmai ir kiti dvaro pastatai Tarnavoje baigti statyti apie 1858 m., jau po dvarvietės įkūrėjo Pranciškaus Veisenhofo mirties.

Naujuose Tarnavos dvaro rūmuose gyveno dar keturios Veisenhofų kartos. Paskutinieji dvaro valdytojai iš Veisenhofų buvo broliai Valdemaras ir Juzefas, rašytojas.

Vasarodavo menininkai

Jau minėtas lenkų rašytojas J. Veisenhofas buvo kilęs iš Tarnavos ir tėviškę aprašė ne tik žymiausiame savo romane „Sabalas ir panelė“. Rašytojas jautė didelę nostalgiją tėviškei, Rytų Aukštaitijos kraštui ir tie jausmai atsispindi visoje J. Veisenhofo kūryboje: „Jūžintai, paveldėtas dvaras, man visada buvo ypatingas kampelis, kuriame viešpatauja sveikata, ramybė, draugiški santykiai su žmonėmis, kur ore ir širdyje plevena laimė.“

Atsiminimuose J. Veisenhofas rašė, kad nekantriai laukdavo vasaros atostogų, kada galės pagaliau nuvažiuoti į Tarnavą. Čia vasarodavo ir kiti menininkai: dailininkas Henrikas Veisenhofas, pažįstami iš Vilniaus, Varšuvos, aplinkinių vietovių.

Iš Aukštaitijos bajorų kilę pusbroliai rašytojas Juzefas ir dailininkas Henrikas Veisenhofai Lietuvoje beveik nežinomi, tačiau Lenkijoje savo metu jie buvo gana žymūs.

Permainų vėjai dvaro nepasigailėjo

Tarpukariu per žemės reformą nemažas Jūžintų dvaras buvo išpardavinėtas. 1923 m. Tarnavą įsigijo, spėjama, iš Amerikos su užsidirbtu kapitalu grįžęs J. Vėbra. Netrukus dvarą jis pardavė Lietuvos kariuomenės pulkininkui J. Vigėliui, kuris bandė šiam suteikti naują Rašų pavadinimą – pagal ežerą, prie kurio jis įsikūręs. Buvęs dvaras pokariu priklausė kolūkiui.

Dabar dvarvietė vėl vadinama Tarnava. Pats dvaras ilgai stovėjo apleistas, rūmai ir kiti pastatai po truputį nyko, 2006 m. dvaro sodyba privatizuota.

Rūmai buvo perstatinėjami

Tarnavos dvaro rūmai – tinkuoto mūro. Aiškiai išreikšto stiliaus jie neturėjo. Pastatas buvo vienaaukštis su dviaukšte centrine dalimi. Nuo ežero pusės rūmus puošė arkadinis portikas – išlikę griuvėsiai dar jį mena. Priešingoje rūmų pusėje prisišliejęs keturkampis bokštas.

Rūmai buvo nuolat perstatinėjami, todėl tai prie vieno, tai prie kito pastato šono iškildavo priestatas.

Tarnavos dvarą supo 8 ha parkas, kuriame augo vienuolikos rūšių medžiai: sibirinės pušys, baltosios ir kanadinės tuopos, kalninės guobos, mažalapės liepos, vakarinės tujos. Parkas buvo išsidėstęs dviejose terasose: viršutinėje – šalia rūmų, apatinėje – šalia ežero. Terasas skyrė atraminė akmenų mūro siena, o nuo rūmų ežero link vedė akmeniniai laiptai, kuriuose įspausta 1858 m. data. Nors puošnusis parkas sulaukėjo, seniau buvusio išdėstymo pėdsakai dar ir dabar matyti.

Projektą iš dalies remia

1 iš 9