Istoriniai duomenys trumpai
Kamajų seniūnijai priklausantis Salų dvaras yra Dviragio ežero salos krante. Nuo 1567 m. Salos priklausė Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakai. 1806 m. Salų dvarą nusipirko italų kilmės didikai Morikoniai. Rūmų statyba pradėta XVIII a. pabaigoje, iki 1855 m. buvo sukurtas visas dvaro sodybos ansamblis. Monumentalūs rūmai pasižymi formų ir detalių įvairove. Ypač vertingas centrinės dalies klasicistinis šešių puikių proporcijų dorėninių kolonų portikas.
Salų parkas – vienas iš seniausių Lietuvoje. Dar prie Radvilų čia buvo miško parkas, kuriame medžiai nebuvo kertami. Parke vyravo vietinių rūšių lapuočiai medžiai – klevai, liepos, uosiai, pilkosios tuopos, kurioms šiuo metu yra du šimtai metų. Ežero link besileidžiantis takas jungė alėją su parko taku paežerėje. Dabar parkas apnykęs, medžiai sutankėję. Jo būklė pablogėjo pakėlus ežero lygį, kai buvo užtvindyta pakrantės juosta. Tačiau Salų dvaras ir parkas išlieka ne tik Rokiškio rajono, bet ir visos Aukštaitijos puošmena.
Morikoniai Salas gavo kaip kraitį
Salos – sena vietovė, žinoma jau nuo 1450-ųjų. Tuomet, kaip sprendžiama iš istorinių šaltinių, buvo dovanota Lietuvos didikams Kęsgailoms. Žinoma, kad Kęsgailos buvo turtingi žmonės. Garsėjo Žemaitijoje, tačiau Salose jie niekuomet negyveno, tik valdė šios vietos žemes. XVI a. vietovė atiteko Radviloms, kurie buvo viena turtingiausių Lietuvos giminių. XVIII a. Salos perėjo italų kilmės didikų Morikonių žinion. Jiems tai buvo kaip kraitis tuomet, kai susigiminiavo su lietuviais (žemės tais laikais buvo keičiamos, parduodamos, paveldimos ar atitekdavo kaip kraitis).
Salų dvaro savininkas buvo Kristupas Morikonis – Ukmergės pareigūnas. Vėliau jis miestelį užrašė sūnui Marcijonui Morikoniui, kuris buvo vedęs Benedikto Tyzenhauzo dukrą Aleksandrą, Rokiškio dvaro statytojo Ignoto Tyzenhauzo seserį. Istoriniu požiūriu įdomu tai, kad A. Morikonienė prisidėjo prie Rokiškio istorijai didelę įtaką turėjusios asmenybės, rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitės auklėjimo. Mat būsima įžymybė, pirmoji iš Lietuvos rašiusi prancūziškai, S. Tyzenhauzaitė augo pas Morikonius.
Turistams yra ką žiūrėti
Istorikai pastebi, kad didžiausią įtaką Saloms vis dėlto turėjo Ignotas Morikonis. Būtent jis pastatė garsiuosius dvaro rūmus – iki šių dienų išlikusį neoklasicizmo šedevrą.
Manoma, kad I. Morikonis rūmų nebaigė formuoti. Statybas tęsė ir rūmus gražino jo palikuonys. Anot istorikės Onutės Mackevičienės, iki šių dienų yra išlikęs rūmų kortų kambarėlis, labai įdomus heraldikos kambarys – turistai gali grožėtis senovinių freskų restauruotais fragmentais, anų laikų tapyba ir gipsatūra, koplyčia. Istorikai mano, kad statant rūmus stengtasi išsaugoti šioje vietoje buvusios senosios Salų bažnyčios fragmentus.
Iki šių dienų išlikusi medinė Salų bažnyčia buvo pastatyta Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės rūpesčiu. Ją projektavo architektas Verneris. Tas pats, kuris projektavo ir Rokiškio Šv. Mato bažnyčią. Salų neogotikos stiliaus medinė bažnyčia – vienas nedaugelio tokių objektų Lietuvoje.
Muzikos mokykla Salose – anksčiau nei Rokiškyje
Morikonio laikais Salų dvarui priklausančiuose pastatuose veikė vaistinė ir muzikos mokykla. Anuometinės Europos mastais tai buvo retenybė. Be to, tai buvo viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, įkurta XIX a. pradžioje, net anksčiau nei Rokiškyje. Istorikai neabejoja, kad šis faktas liudija apie ten vykusį kultūrinį gyvenimą. Iš archyvinių duomenų yra žinoma, kad muzikos mokyklai vadovavo Salų bažnyčios vargonininkas Jurgelionis, o mokiniai, groję styginiais, pučiamaisiais ir dainavę bažnyčios chore, buvo išlaikomi dvaro ir dar gaudavo 3 rublių stipendiją. Tais laikais tai buvę nemaži pinigai.
Yra žinių, jog Morikoniai ne tik rūpinosi kultūriniu gyvenimu, bet ir savo baudžiauninkų gerove –panaikino jų įsiskolinimus dvarui. I. Morikonio iniciatyva buvo įsteigtas „Valstiečių bankas“, iš kurio pelno išlaikyti dvaro vaistinė, felčerinis punktas, valstiečių vaikų mokykla. Įdomu tai, kad I. Morikonis – Aleksandravėlės bažnyčios statytojas.
Paskutinieji šeimininkai grafai
Paskutinysis Morikonis, kuriam priklausė Salų dvaras, – Liucijonas Morikonis. Jis, nors patriotas, intelektualas, istorikų žiniomis, buvo prastas ekonomistas. „Užsiiminėjo neapskaičiuotomis statybomis, iššvaistė didelius turtus ir galiausiai patyrė krachą“, – laikraščiui yra sakiusi istorikė O. Mackevičienė. L. Morikonis gyvenimo pabaigoje užsidirbdavo tik iš paskaitų Varšuvos universitete. Jis dvarą užstatė Reinoldui Tyzenhauzui. Šis jį nupirko 1855 metais. L. Morikonis mirė XIX a. pabaigoje.
Paskutinysis Salų dvaro savininkas – diplomatas ir rašytojas Reinoldas Pšezdzieckis, Jono Pšezdzieckio, paskutinio Rokiškio dvaro savininko, brolis.
XX a. pirmojoje pusėje Salų dvaras atiteko valstybei. 1924 m. čia buvo įkurtas žemės ūkio technikumas. Įdomu tai, kad jame kurį laiką mokėsi ir garsiausias lietuvių meilės dainius Paulius Širvys. Nenuostabu (amžininkai yra pasakoję), kad, įkūrus Salose technikumą, gyvenimas čia irgi virė – burdavosi studentai, statyti spektakliai, vyko sporto varžybos, generuotos įvairiausios idėjos.
Kokios perspektyvos?
Paskutinį kartą Salų dvaras buvo restauruotas sovietiniais metais. O atkūrus nepriklausomybę buvęs Kamajų seniūnas Vytautas Vilys dėl Salų dvaro renovacijos beldėsi ne į vienerias duris. Prieš dešimtmetį jau buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų: Salų dvaro rekonstrukcijai Vyriausybė buvo numačiusi 6,5 mln. litų, atliktas techninis darbų projektas. Deja, pinigai dvaro nepasiekė. Ūkio ministerija, Verslo paramos agentūra ir kitos atsakingos institucijos minėtus pinigus nukreipė kitur.
Dabartinė Kamajų seniūnė Laimutė Vilimavičienė neslėpė, kad skaudu žiūrėti į Salų dvarą. Anot jos, nors „pagrindinis pinigų traukinys nuvažiavo“, šiek tiek lėšų dvarui atstatyti „vis tiek bandoma visur graibyti“. Seniūnė sakė, jog pernai nugriautas dvaro teritorijoje stovėjęs bendrabutis, kurio griuvenos jau buvo pavojingos. Ankstesniais metais, anot seniūnės, sutvarkytas dvaro teritorijai irgi priklausantis paplūdimys, pernai pradėtas tvarkyti parkas, Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centras 84 kv. m yra išsinuomojęs edukacinėms programoms. O vilties, kad remonto darbai dvare kada nors bus pradėti, seniūnei teikia dalyvavimas dviejuose projektuose: pagal vieną numatyta keisti statinio duris, stogą, langus, pagal kitą – bendrą su baltarusiais – tvarkyti dvaro vidų.
Nors kalbininkai kasmet sako dėl dvaro būklės nebevažiuosiantys į Stalas, seniūnė teigė, kad vieta jų stovyklai dvare ir šiemet yra rezervuota, klasikinės muzikos festivalis taip pat jau suplanuotas. L. Vilimavičienė nesvarsto apie materialinę naudą iš to, kiek jos gauna iš kalbininkų, porą savaičių nuomojančių Salų dvarą. „Mums svarbiausia yra moralinė nauda. Vietiniai žmonės pamato šiek tiek kitokio pasaulio“, – sakė seniūnė. Su nostalgija ji prisiminė laikus, kai Salose veikė ambulatorija, darželis, mokykla, technikumas. „Tačiau laikas diktuoja savo sąlygas ir to, kas buvo, nesugrąžinsim“, – sakė L. Vilimavičienė.
Projektą iš dalies remia
