Žvilgsnis į praeitį. Almos Braziūnienės ir Vlado Braziūno nuotr.

– Esate gimęs Obeliuose (Pandėlio seniūnijoje, anksčiau buvo Abeliai). Kokią mokyklą baigėte? Kas lėmė, kad tapote kalbininku? Gal turėjote labai gerą lietuvių kalbos mokytoją?

– Mano vaikystės žemė – Vilnius. Ne Lietuvos sostinė, o kaimas Kupiškio rajone. Nelabai toli nuo jo, prie Skapiškio, yra kaimas įdomiu pavadinimu – Laičiai (nors turėtų būti Leičiai) – liudijantis, kad toje vietoje gyventa Didžiojo kunigaikščio žmonių, greičiausiai žirgininkų. Iš šio žodžio, įvardijančio kariauną, svarbiausia – laisvus žmones – ir kilo mūsų valstybės vardas – Lietuva.
Gyvenau pas senelius, tarp miškų. Tėvai gyveno už 5 kilometrų. Kadangi buvo senelis, dvi senelės ir jaunas mamos brolis, į tėvų namus nesiveržiau.
Augdamas tokioje aplinkoje iki 7 metų nežinojau, kad yra kita kalba, tik tarmė. Namų aplinkoje tarmę išmoksti kaip gimtąją kalbą. Stengiuosi ir dabar nekalbėti bendrine kalba kaime, nebent užsimirštu. Beje, mano žmona gerai kalba kupiškėniškai, nors yra iš Pasvalio, palatvės. Jėzuitai sako: „Duok man vaiką iki septynerių metų, paskui daryk, ką nori.“ Visos vertybės susiformuoja iki 7 metų.
Lietuvių kalbos pamokos man nepatiko, nesisekė. Matematika – patiko labiau. Lūžis įvyko, kai lietuvių kalbos mokytojas (jo pavardė – Strazdas) aštuntoje klasėje trimestre vietoje trejeto išvedė ketvertą. Po to aš jau mokiausi penketais. Tereikia, kad kažkas parašytų gerokai daugiau, nei tu moki. Paskutinėse klasėse mane mokė nuostabi pedagogė a. a. Danutė Gaškaitė. Mūsų klasei išmintingai dirigavo mokytoja Banga Pročkienė. Pandėlio vidurinė mokykla mane išvedė į gyvenimą.

– Ar dažnai atvažiuojate į gimtinę? Kada paskutinį kartą buvote Rokiškyje?

– Prieš penkias dienas buvau Obeliuose, Pandėly. Grafų rūmuose buvau pavasarį. Vienintelis lankytojas, jauku. Išmintingi grafai, gražios grafaitės. Ten eksponuojami ir mano kaimyno Liongino Šepkos darbai. Kai vaikai buvom, tie rūstoko žmogaus tamsiais akiniais darbai mums nerūpėjo, tik jo skanios geltonos grūšnios…

– Niekad nesigailėjote tapęs kalbininku? Daugeliui tai žmonės, besikabinėjantys prie kiekvieno žodžio. Prie tokių ir žodį pratarti baisu. Neduok Dieve, suklysi…

– Nesu „grynas“ kalbininkas, tyrinėju ir literatūros, ir mitologijos dalykus. Kalbininkai tyrinėja du pagrindinius dalykus: pirma, kalbos ar kalbų raidą, tautų, kalbančių konkrečiomis kalbomis, migraciją. Pvz., prūsų gentis galindai tautų kraustymosi metu buvo nublokšta net į šiandieninę Ispaniją, garsiai lotynistei Beatričei de Galindo yra pastatyti paminklai; antra, kaip mes, vartodami kalbą, suprantame vienas kitą.

– Dėstote lietuvių kalbos istorinę gramatiką – vieną sunkiausių disciplinų studentams filologams. Turite kokią paslaptį, kaip sudominti?

– Istorinė gramatika atsirado XIX a. pradžioje. Man atrodo, kad ji įdomi savaime. XIX a. paradigmos pagrindą sudaro istorizmo ir rekonstrukcijos idėjos, šios idėjos lietuvių tautos išlikimui turėjo milžinišką įtaką. Vištelis–Višteliauskas (beje, puikiai kalbėjęs bent penkiomis kalbomis!) „Aušros“ gadynės laikais aiškino, kad Ovidijus kalbėjo lietuviškai geriau negu mes. Gal čia ir klasta, bet ne apgavystė. Tie žmonės kitaip mąstė, tačiau jų mąstymas atkeliavęs iš pirmųjų indoeuropeistų lūpų.

– Kas apskritai yra mokslininkas?

– Charlesis Baudelaireas eilėraštyje „Katės“ taikliai pastebėjo mokslininkų ir kačių panašumą: ir vieni, ir kiti esą namisėdos. Dar pridurčiau – kaip ir katės, jie vienišiai. Niekas mokslininkui negali pakeisti vienatvės ir tylos. Vis dėlto, būdami namisėdos jie be paliavos keliauja – po esamas ar išnykusias žemes, kraštus, valstybes, nuskendusias karalystes. Tolimiausiose vietose netikėtai iškyla tėvynės vaizdinys – baltų epo rekonstrukcija atėjo į galvą, „Anykščių šilelio“ implicitinė struktūra iškilo, jo dingę garsai suskambo žvelgiant, kaip keltų pasaulio kalnuose keičiasi metų laikai, o tyrinėjimai „Mė(lynojo) nulio lingvistika“, „Kalbos stigmos poezijoje“ mąstyti prie galindų upių. Dažniau keliaujama vaizduotėje – kartu su tais, kurie po kelių šimtmečių taps graikais, spaudžiant vynuoges Kolchidės slėniuose, paskaitose apie trečiojo ir antrojo tūkstantmečių sankirtą Tarpupyje, įsiklausant į vikingų laringalinį stød griausmavaldžio Thoro šešėlyje. Arba žvelgiant protėvių akimis į alaus darymą kaip pasaulio modelį: su lekiančiais į kubilą akmenimis – Perkūno žaibais, su volėmis, virstančiomis paukščiais, skaldančiais dangų, su alaus putomis – debesų atspindžiais jauno kario taurėje.
Apie alaus darymą kaip pasaulio kūrimo modelį kalbėsiu tarptautinėje konferencijoje Rygoje spalio mėnesį. Kalbotyra liudija, kad ragas – seniausioji protėvių taurė, žėruojantis ryšys su daugiavėliaviais lietuviais ir galinguoju tauru, kada po sėkmingo mūšio ar medžioklės ragaujami (kalba patikimai liudija – senovėje lietuvių ne gérta, o ragáuta) alus, midus ar vynas, prieš tai nuliejus dovį dievams.

– Kas mokslininkui svarbiausia?

– Svarbiausia – vaizduotė. Sigitas Geda cikle „Maironio mirtis“ vaizduotę prilygino maldai – tarsi išganymą (Man vis dingojos tykantys sielą pavojai, / Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir malda). Jeigu atsakymų neturi po ranka, pradeda veikti begalybė, tai yra vaizduotė.
Vaizduotė priartina praeitį ir praveria ateities vartus. In confinio Rusciae et Lituae „Rusios ir Lietuvos pasienyje“, sako metraštininkas apie šv. Brunono mirtį 1009 m., turėdamas galvoje Jotvingių žemės, jau iš dalies aprusintos ir apkrikštytos, neabejotinai priklausančios visagaliam Kijevui, ir tolumoje ūkuose skendinčius Lietuvos sandūrą. Lietuvos, kuri ateis į Istoriją po dviejų šimtų metų, kuri po trijų su puse šimto metų, nugalėjusi totorius prie Mėlynųjų vandenų, prisijungs Kijevą. Praslinkus pusei tūkstantmečio 1514 metų rugsėjo 8 d. rusėnas Konstantinas iš Ostrogo Oršoje didžiųjų kunigaikščių miestui Vilniui dovanos stebuklą, sutriuškindamas trigubai didesnę, mūšiuose su totoriais įgudusią Maskvos kariuomenę: karų atokvėpyje atsiranda Žemutinė renesansinė pilis, teatras, Barboros Radvilaitės meilės istorija, Bona Regina tarsi vakar renesansiniu stiliumi Valakų reformą tvirtinantis parašas. Tokia „aukštoji politika“, įdomiai atsispindinti viename kitame tautosakos ar žodyno fragmente: Ukrainoje tie, kurie grobia merginas per vestuves, sako, vis dar vadinami Litva, o mano močiutė iš Vilniaus kaimo šiaurės Lietuvoje vandeningą klampią vietą, per kurią sunku pravažiuoti, vadindavo kupiškėniškai dinãpras, bendrinėje kalboje galėtų skambėti dinėpras, kitaip nesuprasi – tik Dnepras. Beje, Rusijos šiaurėje, prie Pskovo, stichinės nelaimės (ledų kruša, potvynis ir t. t.) aiškinamos paprastai – Литва с неба спустилась „Lietuva iš dangaus nusileido“.

– „Man labai patinka tas dar iki Homero laikų susiklostęs supratimas, kad praeitis yra prieš mus, o ateitis – už mūsų“ – Jūsų žodžiai. Gal galite pratęsti…?

– Sakome: praeities vizija. Juk vizija yra (ar bent jau turėtų būti) tai, kas matoma. Žodis padarytas iš dalyvio vīsus, videō „matyti“. Homero laikų graikams praeitis buvo prieš akis. Žmogus stovi veidu į praeitį, ateitis yra už jo, todėl esamasis laikas visada užgriūva netikėtai. Jeigu praeitis yra už mūsų, kokiu būdu poetas mato kalnuotą peizažą „Anykščių šilelyje“? Praeities matome tiktai artimiausias vietas, o kitos – skendi miglose.
Žiūrėjimo kryptis nulemia netgi atskirų epochų turinį. Esu parašęs vieną straipsnį, kuriame apmąstau: yra dvi paradigmos: Baranausko, kur žodis „Lietuva“ turi būti rašomas su dviguba w (Lietuwa), ir Maironio su vienguba (Lietuva). Baranauskas žiūri visai kitaip, negu Maironis, Baranauskas žiūri į Rytus. Koks jam svarbiausias įvykis? Oršos mūšis, be jokių abejonių. Maironiui svarbiausia – Žalgiris. Tai yra visiškai kitos paradigmos. Baranauskas žiūri į Rytus, taip kaip dabar Vitebske Ольгерд paminklas, pastatytas Algirdui mūsų, taip pat žiūri į Rytus, o sakalas ant ištiestos Didžiojo kunigaikščio rankos – tarsi žinia kažkam galingam ir grėsmingam iš 1368 metų. Maironis žiūri į Vakarus. Ir kada sakom: kas yra Lietuva, pavyzdžiui, „Anykščių šilelyje“? Sakom, gamtos aprašymas, bet yra antroji dalis: „tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę“. Ta Lietuva iki Kijevo, nuo Šventosios kopų iki Dnepro slenksčių. Jos pagrindas – ne kalba, ne tauta, o laisvė, XVI a. įtvirtinta statutuose.

– Vienas iš jūsų mokslinių interesų – poezijos kalba. Kodėl?

– Mano šviesaus atminimo Tėtės sesuo po karo studijavo anglistiką. 1950 m. jai nuskendus Tėtė iš Vilniaus parsivežė jos biblioteką: antroje klasėje jau buvau perskaitęs Shakespeareą (ir beveik viską išmokau atmintinai), o vėliau – ir Lermontovą rusiškai. Dar ir dabar atmenu eilutes: Мой старый дом. На берегу Днепра крутом/ Близ рубежа Литвы „Mano senas namas/ ant stataus Dnepro kranto/ Netoli Lietuvos pasienio“. Gal iš čia tas mano smalsumas poezijos dalykams? Tiesa, būdamas moksleivis už poeziją Lietuvos konkurse Klaipėdoje gavau trečią premiją.
Poezijos tyrinėjimas iš esmės yra ta pati istorinė gramatika. Paimkime tai, kas arčiausiai mūsų – tikrinius dvikamienius asmenvardžius – Gediminas, Vytautas, Jogaila ir t. t. Juose pastebimi aiškūs herojinės poezijos pėdsakai – atsispindi didvyrių (pirmiausia valdovų ir karių) apibūdinimai, žinomi iš Homero, Vergilijaus poemų, anglų „Beowulfo“, slavų epų ir pan. Jie savo turiniu ir forma – tarsi nedideli eilėraščiai, apibūdinantys karį, vyrą ar tiesiog žmogų. Pagrindinė tema, nulemianti visų kitų temų ratą dvikamieniuose asmenvardžiuose – šlovė, pvz., Taut – girdas = „tas, kurį girdi tauta“, Taut – minas = „tas, kurį mini tauta“, Taut – rimas = „tas, kuris ramina tautą“ ir t. t.

– Kuo ypatingi dabartiniai studentai lituanistai? Na, pavyzdžiui, kuo jie skiriasi nuo tų, kokie buvote Jūs?

– Vilniaus universitete dėstytojų ir studentų santykiai buvo daug laisvesni, žaismingi. Pavyzdžiui, einame penki-šeši kursiokai ir sugalvojame paskambinti Viktorijai Daujotytei – gal kuratorė bandelių iškeptų? Namo iš Pakerių buto išeidavome paryčiui. Niekados nebuvo kalbama apie ką nors kitką, tik apie lituanistiką.

– Lietuvių kalbos mokytojai nuolat rauda, kad vaikai nebemoka nei rašyti, nei skaityti. Ar tikrai auga beraščių karta?

– Mokytojai geriau žino, kaip yra iš tikrųjų. Bet ar atsikūrusi Lietuva turėjo nors vieną suprantantį reikalus Švietimo ir mokslo ministrą? Kai prieš keletą metų į Šiaulių universitetą atvažiavo dabar jau buvęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius, studentė uždavė klausimą apie kartais į paskaitas ateinančius nepasiruošusius dėstytojus. Šmaikštus, studentiškas klausimas.
Ministras sakė: „Skųskit man tokius dėstytojus.“ Du kartus kartojo savo elektroninį paštą. Argi taip galėjo pasakyti Zabulis! Žinoma, kad ne: jis juk intelektualas buvo.
Per paskaitas Vilniaus universitete politikos būdavo ganėtinai daug. Kai Albinas Jovaišas sodriu balsu sakydavo: „Ir štai Jogaila atkūrė Krokuvoje universitetą, o Vilniuje įkūrė Steponas Batoras. Tai dabar Krokuvoje yra Jogailos universitetas, o pas mus – Kapsuko…“, niekas neskundė.

– Ką dabar tyrinėjate?

– Šiais metais baigiu knygą apie poetą ir kunigą Klemensą Kairį ir nuo naujųjų metų kimbu į monografiją apie Vlado Braziūno poeziją, kurią tiksliausia apibūdinti kaip poetinę baltų filologiją, besiremiančią dviem principais: pirma, poetas profesionaliai panaudoja svarbiausias baltistikos kurso teiginius bei idėjas, antra, poetas pratęsia, vadovaudamasis poetine logika, lingvistines tiesas.

– O kai ir šie darbai bus baigti?

– Norėčiau sėdėti po obelimi savo sode ir skaityti lotyniškai (daug metų dėstau lotynų kalbą) Titą Livijų apie Hanibalo karą prieš Romą. Tačiau ateities, kaip sakiau, žmogus negali matyti.

– Dėkoju už pokalbį.


Mokslinės S. Valento  veiklos sritys: bendroji kalbotyra, baltistika, poezijos kalba. Lietuvoje ir užsienyje paskelbė per 60 mokslinių
straipsnių. Parašė  monografijas „Lingvistinis pasaulis poezijoje“ (1997),
„Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007), „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“ (2012), knygas „Sudurtinių žodžių ir sintaksinių konstrukcijų santykiai“ (1979),
„Poezija ir kalba“ (1991), „Šiauliai: vardas poezijoje ir vardo poezija“ (1996), „Klemensas Kairys: Dingę poezijos garsai“ (1999), „Baltai: Lingvistika ir poezija“ (2007). Rekonstravo ir įskaitė Antano Baranausko poemą senąja anykštėnų tarme.


Projektą iš dalies remia

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie