Vita Mačiulienė (iš kairės), Genovaitė Kralikienė ir Nijolė Balaišienė. V. Bičiūnaitės nuotr.
bangenis

Filme – Kriaunų giedotojai
Žodynuose aiškinama, kad „kantička“ vadinama giesmių knyga. „Kantičkinis“ giedojimas buvo savita, ilgalaikė lietuvių tautos tradicija.
„Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras yra išleidęs dokumentinį filmą „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“ (2012 m.), kuriame pasakojama krikščionių liturginės muzikos istorija nuo ištakų iki nūdienos. Žiūrovas kviečiamas įsiklausyti ir pajusti, kaip Lietuvoje XXI a. pradžioje gieda krikščionys (katalikai, evangelikai, liuteronai, stačiatikiai). Filme įamžinti ir Kriaunų „kantičkinių“ giesmių giedotojai. Atviros pamokos metu bibliotekoje vyko šio filmo peržiūra, dalyvavo katalikiškojo leidinio „Magnificat“ redaktorė Indrė Klimkaitė, paruošusi pasakojimą apie šv. Ceciliją – vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėją. Po filmo peržiūros visi su „kantičkomis“ rankose leidosi giesmių taku… Prisiminimų, giesmių vakaras tęsėsi ilgai. Pagal prisiminimus ir pasakojimus parengsiu kraštotyrinį darbą. Jis liudys apie kriauniečių giedotojų gyvenimą, šeimos tradicijų tęstinumą“, – pasakojo renginio iniciatorė A. Telšinskienė.

Arba liepė, arba kvietė
Pakalbinome keletą kriauniškių giedotojų, A. Telšinskienės sukviestų į atvirą pamoką.
Viena jų – Aldona Adamonienė, giedoti pradėjusi devynerių metų. Ją močiutė vesdavosi į laidotuves ir liepdavo: „Sėsk ir giedok.“ Jaunystės metais giedojo ir bažnyčioje. Tebegieda ir dabar. Giesmes ji moka atmintinai, nes „veda gaidas“. Anksčiau giedodavo iš „kantičkų“, dabar – iš perrašytų rinkinių, juose tekstas sulietuvintas, patrumpintas. „Esu nemuzikali (juokiasi – aut. past.). Giedu tik iš klausos. Iš vargonininko išmokau. Žmonės vis dar pageidauja senųjų giesmių, sako, nenorim koncerto“, – porina 80 metų Aldona, kurios dabar nebegraudina laidotuvių giesmės. „Anksčiau, po sūnaus netekties, negalėdavau ramiai giedoti, ypač, jei laidodavo jauną žmogų, bet dabar jau daug laiko nuo to praėjo“, – žvaliu balsu telefonu pasakojo moteris.
88 metų Genovaitė Kralikienė, giedanti bažnyčios chore ir laidotuvėse, taip pat giedoti pradėjo anksti, 16 metų, dar gyvendama Antazavės parapijoje. Įkvėpėja laiko savo mamą. Paklausta, kaip pateko į Kriaunų giedotojų gretas, sako, kad giedojimas jai visada patikęs, be to, visada buvusi aktyvi – dar sovietiniais metais dalyvavo saviveikloje, vaidino dramos būrelyje. „Teko vaidinti „Ameriką pirtyje“. Tą vaidmenį, kurį televizijoje vaidina Regina Varnaitė (Bekampienės vaidmuo Juozo Vilkutaičio-Keturakio komedijoje – aut. past.)“, – prisiminė įspūdžius moteris. „Dabar dažniau kviečia giedoti, kai laidoja senesnio amžiaus žmones. Giedojimas iš „kantičkinių“ giesmynų – kaip malda. Paprastai šermenų vakarą jis trunka 3 val. Jei artimieji prašo, giedama ir vieną valandą prieš išlydint į kapines, taip pat bažnyčioje“, – kalbėjo G. Kralikienė. Ji sakėsi turinti Motiejaus Valančiaus laikų „kantičkų“. Iš dar senesnių, jos nuomone, sunkiau giedoti, nes „yra lenkiškų raidžių“, o dabartiniai giedotojai turi atsirinkę savo giesmių rinkinėlį.
Vita Mačiulienė, pasak jos, gieda jau apie 22 metus. „Džiaugiuosi, kad praeityje teko girdėti stiprius, vyriškus Jono Verbiejaus iš Dagilių kaimo ir Aloyzo Puriuškio iš Lašų kaimo balsus. Ne tik girdėti, bet ir giedoti kartu su jais. Giedodama „kantičkines“ giesmes jaučiu jų tikrumą, gilumą. Praėjusią savaitę buvau laidotuvėse Ignalinoje. Nustebau išgirdusi keletą tų pačių giesmių, kokias mes giedame. Tik ignalinietės giedojo lyriškiau, o mūsų tempas energingesnis, nors esame vyresnio amžiaus. Praeityje kiekvienas kaimas turėjo savo giedotojus ir savą giedojimo stilių“, – pastebėjimais dalijosi V. Mačiulienė.
Be šių moterų, gieda ir iš Anykščių krašto kilusi Nijolė Balaišienė.
Giedotojų gretose yra ir vyrų. Vytautas Druskis apie 30 metų išgyveno Panevėžyje. Ten dalyvavo saviveikloje. Įsikūręs Kriaunų krašte pradėjo giedoti bažnyčios chore, moterys jį pasikvietė giedoti ir „kantičkinių“ giesmių. „Įdomu, nes jose jaučiasi senovė“, – sakė Vytautas, šeimoje irgi turėjęs giedojimo tradicijų – bažnyčios chore giedodavo jo mama. Zenius Kazanavičius save vadina naujoku, nes prieš keletą metų kaip giedoti parodė senosios giedotojos. „Man įdomu, kaip skamba senosios giesmės, maloni jų energetika, gera klausytis sąskambių“, – sakė nuo 1980 m. bažnyčios chore giedantis vyras. Į chorą jį pakvietęs tuometinis vargonininkas Leonas Varnas.

Dvasininkų luomo privilegija
Žinios apie giesmių giedojimą pasiekia mus iš pagonybės laikų. Pirmųjų lietuviškų bažnytinių tekstų – poterių, maldų, evangelijų ištraukų, psalmių, giesmių – radimasis šalyje siejamas su krikščionybės atėjimu. Manoma, kad pirmiausia tai įvyko XIII a. viduryje – Mindaugo krikšto (1251 m.) ir karūnavimo (1253 m.) metu. Įvedus krikščionybę (1387 m., Žemaitijoje – 1413 ir 1417 m.), Lietuvoje privalėjo atsirasti ir lietuviškų krikščioniškų giedotinių tekstų. Pirmieji jie susiję su pranciškonais, aktyviai veikusiais šalyje jau Mindaugo, Vytenio, Gedimino laikais. Pranciškonai yra prisidėję ir prie lietuviškos raštijos atsiradimo. Žinios apie choralinį giedojimą Vilniaus katedroje siekia XV a. Lietuvos bažnyčiose buvo giedamos lotyniškos grigališkos giesmės, tačiau tai buvo tik dvasininkų luomo privilegija.

Jėzuitų nuopelnai
Apie kitakalbių giesmynų atsiradimą Lietuvoje galima kalbėti nuo vėlyvųjų viduramžių. Lotyniškų rankraštinių giesmių rinkinių būta įvairiuose Lietuvos vienuolynuose, yra išlikę keletas tokių gradualų ir antifonarijų, datuojamų XIV–XV a. Giesmių raidą iki reformacijos vertinti keblu dėl istorinių duomenų stygiaus, tačiau iš epizodinių nuorodų aišku, kad iki pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547 m.) pasirodymo Lietuvoje krikščioniškos giesmės lietuvių kalba jau buvo giedamos.
Mokslinę ir leidybinę Lietuvos katalikų konfesijos veiklą suaktyvino jėzuitų ordino kultūrinė iniciatyva. Jėzuitai rūpinosi katalikiškų bendruomenių švietimu lietuvių kalba, kūrė vienuolynus ir mokyklas, leido lietuviškas knygas, taip pat ir giesmynus.
Iki XVII a. vidurio lietuvių kalba buvo paskelbtos tik dvi katalikiškos giesmės. Jos ir yra laikomos lietuvių katalikiškosios himnodijos pradžia. Jas išvertė Mikalojus Daukša. Giesmės buvo išspausdintos 1595 m. jo verstame Jokūbo Ledesmos „Katekizme“. Tai Hermano Luošio (XI a.) antifona „Sveika, karalyčia“ (Salve regina caeli Mater) ir šv. Tomo Akviniečio (XIII a.) giesmė „Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji“ (Adoro te devote latens Deitas). „Sveika, karalyčia“, vėliau perredaguota į „Sveika, karaliene“, yra ne tik viena seniausių pavyzdžių, bet ir viena populiariausių mūsų laikų laidotuvių giesmių.
Pirmasis lietuviškas katalikiškas giesmynas ¬buvo išleistas 1646 m. Jo autorius ir sudarytojas – jėzuitas Saliamonas Slavočinskis. Šis giesmynas tapo kertiniu akmeniu visai lietuviškai katalikiškajai himnodijai, juo rėmėsi daugelis vėlesnių giesmynų, kitų leidinių su giesmėmis sudarytojų, giesmių vertėjų bei autorių. Rinkinį sudarė 124 giesmės ir 48 psalmės. Beveik visos giesmės buvo verstos iš lotynų ir lenkų kalbų. Akivaizdžiai naudotasi ankstesnių lenkiškų giesmynų tekstais, tačiau yra ir originalių giesmių. Įdomu tai, kad perredaguotų S. Slavočinskio giesmyne skelbtų laidotuvių giesmių su naujais poetiniais teksto variantais ir šiandien aptinkama daugelyje Lietuvos etnografinių regionų.
Antrasis lietuviškas katalikų giesmynas „Balsas širdies“ buvo išspausdintas apie 1679 m. (pirmas žinomas leidimas¬ 1726 m.). Jo autorius ¬taip pat jėzuitas Pranciškus Šrubauskis. Giesmyne išspausdinta 115 giesmių ir 40 psalmių. Autorius rėmėsi S. Slavočinskio giesmynu. P. Šrubauskio giesmynas buvo labai populiarus, dažnai leidžiamas pakartotinai, jame nemažai iki šių dienų giedamų laidotuvių ir kitų žanrų giesmių.

Redaguotos tapo liaudies giedojimo pagrindu
XIX a. pradžioje katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas. 1820 m. jis perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkomis žemaitiškomis“. Šis pagrindinis XIX a. lietuviškas katalikų giesmynas buvo pakartotinai leidžiamas dar keliolika kartų. 1855 m. V. Valmiko „Kantičkas“ pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875 m.). Vėlesnėse (po 1860 m.) „Kantičkų“ redakcijose ir pakartotiniuose leidimuose buvo įdėtos poeto kunigo Antano Baranausko „Artojų giesmės šventos“.
M. Valančiaus, A. Baranausko, taip pat ir ankstesnės Antano Strazdo iš knygelės „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.) kurtos, verstos ir redaguotos giesmės tapo lietuviškos Katalikų Bažnyčios liaudies giedojimo pagrindu. Iki pat XX a. pabaigos „Kantičkos“ buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas, savo ištakomis siekiąs baroko epochą, bet ir praktinis poetinis giesmių šaltinis, kaimuose naudojamas iki šių dienų.

Nukentėjo poetika
XX a. viduryje „Kantičkos“ buvo vėl perredaguojamos. Dėl atmestinos literatūrinės giesmynų redakcijos smarkiai nukentėjo barokinė giesmių poetika. Giesmės buvo trumpinamos, neatsižvelgus į jų literatūrinį siužetą, o nesilaikant melodinių ir teksto kirčių atitikimo, buvo pakeistos ir sudarkytos senosios melodijos. Ir šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčioje giedama iš nesėkmingai, tyrinėtojų nuomone, perredaguoto liturginio maldyno. Tai, matyt, iš dalies lemia bendruomeninio giedojimo Lietuvos bažnyčiose nepopuliarumą.
Tačiau kaimuose ir šiandien galima aptikti giedančiųjų iš senų, pageltusių M. Valančiaus „Kantičkų“ ir vėlesniųjų leidimų.

Skirtumai
Etnografinių regionų giesmės skiriasi ne tik savo melodika, derme, ritmu, atlikimo būdu. Dzūkijos giesmės giedamos vienu balsu, melodikoje vyrauja senosios bažnytinės dermės. Žemaitijoje tos pačios giesmės giedamos homofoniškai (tik vienas balsas, svarbiausiasis, veda melodiją, o kiti atlieka pritariamųjų vaidmenį – aut. past.), neretai pritariant pučiamųjų instrumentų grupei, skiriasi jų intonacija bei atlikimo charakteris.
Deja, sparčiai nyksta senosios lietuviškų religinių apeigų tradicijos, nes jos nebeperduodamos iš kartos į kartą, todėl nepaprastai reikšminga lietuvių kultūros dalis neišvengiamai traukiasi užmarštin. Vakarų Europoje giesmių žodinio perdavimo tradicija nunyko jau prieš šimtmetį, o kai kur – prieš kelis. Manoma, kad kaip tik barokinių ir M. Valančiaus laikų giesmių melodika galėtų tapti lietuvių bendruomeninių giesmių pagrindu, nes šios giesmės turi didelę istorinę ir kultūrinę vertę, jų intonacija labai artima įprastam lietuvio muzikiniam žodynui. Kartais jas atgaivinti stengiasi ne tik kaimo giedotojai, bet ir miestų folkloro kolektyvai.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie