Salų dvaras. A. Minkevičienės nuotr.

Ilgesys
Didingos istorijos ir romantiškomis legendomis apipintos Salos (Kamajų sen.) – vienas unikaliausių ir gražiausių šalies kampelių: Dviragio ežero saloje įsikūrusio miestelio įžymybė – neoklasicistinio stiliaus dvaras, menantis didikų Kęsgailų, Radvilų, Marikonių ir grafų Tyzenhauzų gyvenimą. Čia yra ir vienas seniausių Lietuvos parkų, stebinantis milžiniškomis tuopomis (prieš keletą metų pačią storiausią ir jau smarkiai papuvusią teko nupjauti, jos kamienas siekė 6,28 m.), o didikų laikais dvaras garsėjo žvėrynu ir jame gyvenusiais lokiais. Vietiniai žmonės, matantys sparčiai senstantį miestelį, nostalgiškai ilgisi garsios praeities…
Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1450 m. Kada įsikūrė dvaras, tiksliai nežinoma, tačiau nuo XV a. Salos priklausė didikams Kęsgailoms. Jie turi sąsajų su Žalgirio mūšiu. Jame giminės atstovas Mykolas buvo ištikimiausias Vytauto Didžiojo karvedys. Vėliau Salos atiteko Radviloms. Čia rezidavo kardinolas Jurgis Radvila. Marikoniai dvarą valdė XVIII–XIX a. Salų senbuviai mena istorijas apie dvaro rūmo statytoją, Italijoje gimusį Ignotą Marikonį. Jis buvo taupus šeimyniškiams, bet labai dosnus valstiečiams, o šalia dvaro besikuriančiam miesteliui jis buvo tarsi variklis: pastatė ligoninę, prie jos buvo ir vaistinė, pastatyta mokykla, joje suburtas orkestras. Mokiniai, daugiausia valstiečių vaikai, mokytis buvo skatinami stipendijomis.
Skolų spaudžiamas Marikonis dvaro išlaikyti nesugebėjo, tad jį pardavė Rokiškio grafams Tyzenhauzams. Naujieji šeimininkai Salose pastatė medinę bažnyčią, o dvarą pavertė kultūros židiniu. Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1888 m., – gotiško stiliaus medinės architektūros paminklas, saugomas valstybės.

Aukso amžius ir jo trupiniai
Pasakojama, jog Salose vykdavo didelės puotos, parke veikdavo vasaros teatras. Kaip ir pridera dvaro gyvenimui, ūkyje buvo karališkasis žirgynas. Tyzenhauzų valdymo laikotarpiu dvaras ir Salos išgyveno klestėjimą. 1920 m. nacionalizavus dvarą jame buvo įkurtos mergaičių namų ūkio ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos, muzikos mokykla ir orkestras. Tarpukariu Salos garsėjo pienine.
Per Antrąjį pasaulinį karą dvare buvo įsteigta ligoninė. Pokariu Salos tapo mokslo židiniu: dvare veikė žemės ūkio technikumas, miestelis buvo gyvas dėstytojais, studentais. Vėliau, uždarius technikumą, dvaras virto mokykla, tačiau ir jai iki šių dienų išlikti nebuvo lemta: dėl vaikų mažėjimo mokykla uždaryta 2003 m. ir, kaip sako vietiniai, dvaras, kaip ir miestelis, neteko savo gyvasties…

Universiteto vizija
Tiesa, Saloms buvo žadama šviesi perspektyva: vienos profesorės iniciatyva gvildentas planas dvare įsteigti universiteto padalinį. Prieš gerų 15 metų ši vizija buvo plėtota itin aktyviai: rajono tarybos prašyta universitetui panaudos sutartimi išnuomoti dvaro patalpas, prisidėti prie auditorijų ir studijų bazės rengimo. Rajono valdžiai ir politikams steigėja dėstė planus apie kompiuterizuotas erdves, biblioteką, į Salas atvyksiančius dėstytojus ir studentų gausą. Tačiau užmojis Salose sukurti aukštojo mokslo židinį, kuo daugelis netikėjo ir šį projektą vadino „naujaisiais Vasiukais“, žlugo pradiniame etape.
Dabar sališkiai, sekantys šalies naujienas, krizena iš megztų didelių planų Salas paversti aukštojo mokslo meka: sako, jog universitetus norima naikinti net didmiesčiuose, tad net sapnuose negalėta regėti, kad Lietuvos pakrašty esančiame miestelyje būtų galėjęs gyvuoti toks mokslo židinys.

Mokslo ir kultūros dvasia – nenumarinta
Salų miestelis įrašytas į lankytinų Lietuvos vietovių sąrašą. Už romantiškos istorijos dvaro gyvastį ir vietovės garsinimą Salos dėkingos kraštietei, Salose gimusiai ir užaugusiai kalbininkei Ginai Kavaliūnaitei-Holvoet. Ji su belgu vyru, lingvistikos profesoriumi Akseliu Holvoet, Salose 2004 m. ėmėsi šviečiamojo projekto ir jį tęsia iki šiol. Vilniaus universitetas ir asociacija „Academia Salensis“ kiekvieną vasarą Salų dvare rengia tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas, į kurias suvažiuoja mokslininkai iš daugybės valstybių. Taip nuo 2005 m. vasaromis kalbotyros stovyklos dvarą pavertė ne tik mokslo, bet ir kultūros židiniu.
Vietiniai jau įprato, kad liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje į miestelį suplūsta šviesuolių: kalbininkų, meno kūrėjų, žymiausių muzikos grandų, aukštų dvasininkų. Žmonės didžiuojasi galėdami prisiliesti prie aukštosios kultūros: kalbininkų stovyklos metu vyksta Salų muzikos festivalis – pagrindinis miestelio gyvenimo įvykis tiek vietiniams, tiek gausiai į Salas atvykstantiems svečiams iš visos Lietuvos. Dvare koncertavo daugybė įžymybių: nuo jaunimo populiarių „radistų“ iki Vilhelmo Čepinskio vadovaujamo styginių orkestro „Senoji camerata“ su Baltijos gitarų kvartetu, garsiausio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos. Per ilgus metus susiklostė šilta tradicija: atlikėjai ne tik dovanoja nemokamus koncertus, bet ir artimai bendrauja su vietos gyventojais.

Kas kiša koją?
Salų kalbotyros vasaros stovykla ir muzikos festivalis moksliniu ir kultūriniu požiūriu pripažintas vienu sėkmingiausių projektų. Tačiau jo ateitį gaubia nežinia. Priežastis – apverktinos būklės dvaro rūmas, jo aplinka tampa didele gėda prieš užsienio lingvistus. Sališkiams tenka raudonuoti dėl apšiurusių dvaro patalpų, maitinimo ir apgyvendinimo nesutvarkytos infrastruktūros.
Vietiniai atvirauja: davė Dievas Saloms nuostabią gamtą ir dvarą pastačiusius protingus dvarininkus, bet nenuspėjo, kad vėlesni vietovės valdytojai bus tokie žemažiūriai… Salų dvaras – rajono nuosavybė, už jį atsakinga savivaldybė ir Kamajų seniūnija. Dvarui verkiant reikia rekonstrukcijos, bet jos nematyti… Dvarą – vieną gražiausių Lietuvos neoklasicistinio stiliaus istorinių pastatų – planuota sutvarkyti Europos Sąjungos lėšomis, bet kol kas tokių darbų neregėti. Europos pinigais ežero pakrantėje įrengtas paplūdimys, bet jis, vietinių manymu, per atokiai nuo dvarvietės. Žmonės sakė, kad į dvarą suvažiuojantys kalbininkai, menininkai, jaunieji stovyklautojai (anksčiau čia daug metų stovyklas rengdavo ir jaunųjų parasparnininkų mokykla iš sostinės) mieliau renkasi parko zoną ir ežero pakrantę priešais dvarą.

Gyvenimas – pagal metų laikus
Įspūdingo parko apsuptas dvaras mėgstamas ne tik turistų, bet ir ieškančiųjų romantiškos vietos šventėms: vestuvėms, jubiliejams, susitikimas, sąskrydžiams. Salų kaimo bendruomenės pirmininkė, tautodailininkė Irina Kalnietienė sakė, jog įstabi gamta kompensuoja buities nepatogumus, tačiau dėl prastų gyvenimo sąlygų dvaras dalies lankytojų ateityje gali netekti…
„Nebūtina viską išpuoselėti kaip muziejuje – nebeliktų natūralios gamtos grožio ir romantikos, bet pagrindiniai gyvenimo ir poilsio reikalavimai turi būti tenkinami“, – svarstė pirmininkė. Ketverius metus bendruomenei vadovaujanti Irina dėstė, jog be pagalbos bendruomenė menkai ką gali, bet ir patiems vietiniams stinga verslumo bei iniciatyvos.
„Bandome suburti sališkius, turime aktyvų bendruomenės branduolį, tik nėra lengva įtikinti žmones, kad be mūsų pačių pastangų niekas nieko ant lėkštutės neatneš“, – dėstė pirmininkė. Pasak jos, nelengva sutelkti žmones, nes daug metų jie gyveno „kiekvienas savo kiemu“, o ir seniūnijos didesnės paramos ar palaikymo bendruomenė esą nesulaukianti. Todėl bendruomenės vadovė užsidegusi idėja parengti projektą socialiniam verslui steigti. Jo esmė – vasarotojams teikti maitinimo paslaugas, o šaltuoju periodu, kai lankytojai Salas aplenkia, garbingo amžiaus vietiniams ruošti ir į jų namus pristatyti šiltą maistą. Bet kol kas tai – ateities planai.
Šiuo metu Salų dvare kuriamas filmas, po dvaro kiemą ir miestelį zuja nemažai įžymių žmonių: nuo dvaro į parduotuvę, prie ežero, miestelio gatvėse. Paklausta, ar vietiniai naudojasi galimybe kūrėjams parduoti savo ūkio daržovių, pieno, kiaušinių ir taip išspausti sau naudos? Irina kraipė galvą: „Ne, nemanau…Gal mūsų žmonės labai nedrąsūs…“
Pasak jos, vasarą miestelis atsigauna, bet žiemą gyvenimas čia lyg sustoja. Jei ne poledinės žūklės mėgėjai, svetimo beveik nepamatysi… „Turime bažnyčią, dvarą, dvi parduotuves, biblioteką, pašto nebėra, atvažiuoja mobilusis… Salose seniai nebėra mokyklos, vaikų darželio, medicinos punkto. Pastarojo, anot I. Kalnietienės, reikėtų, nes žmonės sensta, daugėjo ligų, o ugdymo įstaigų poreikio nebeliko: jaunimo ir vaikų mažėja, mokyklas baigę į Salas grįžti nebenori. „Nėra pas mus kur dirbti. Tik ūkininkai, dvi pieninės ir vienintelis didesnis verslas – Igorio Kovalevskio įmonė“, – dėstė bendruomenės vadovė.
I. Kovalevskis – ypatinga figūra Salose. Jo keramikos verslas, dėl kurio verslininkas vietinių pramintas „molinuku“, Salas garsina ne mažiau nei dvaras.

Skambanti keramika
Savo dirbtuvėje Igoris pasitiko be didelio optimizmo: „Sunku rasti meno gyslelę turinčių darbuotojų. Kartais pagalvoju, gal ir pačiam nieko nebereikia… Va, gavau laišką iš „Sodros“, pranešė, kokio dydžio pensija bus. Gėda pasakyti, koks skaičius… Pamačius taip ir norisi emigruoti.“
Bet Igoris neemigruos, bent jau kol kas. Jam reikia baigti įsirengti kitoje ežero pusėje suręstą ypatingo stiliaus sodybą ir kurti tai, kas praminta skambančia keramika. Taip, jo dirbiniai – skambanti keramika, iki beprotybės preciziškai išglotninta, spalvų ir raštų derme pretenduojanti į meno kūrinius. Igoris, kuklus ir mažakalbis, sako: turtingesnis būtų, jei pataikautų kliento skoniui ar nekvaršintų galvos dėl nevykusio judesio molyje. Bet jis taip negali – molyje padarytos klaidos neatleidžia nei sau, nei darbuotojui. Nors menka nuokrypa, ir gaminys virsta šuke…
Jo dirbtuvėse – nauja „linija“ – ažūriniai keraminiai šviestuvai. Ar jie bus paklausūs, verslininkas dar negali pasakyti. Ant lentynos – ypatingas gaminys – koklis, vienintelis toks. Iš Suomijos istorinius koklius gabenęs pažįstamas vieną sudaužė, tad Igorio meldė, kad nulipintų. „Molinukas“ neturėjo širdies atsakyti, nors darbas buvo be galo sudėtingas, teko paromis „blusinėti“ istorinio koklio atspalvius, taškelius, raštus, iškilimus…
Igorio dirbtuvių kraitis didžiausią pelną atneša per Kaziuko muges, daug vazonų, indų iškeliauja į prekybos centrus, perka turistai. „Gaminius su lietuviškais tautiškais raštais labai mėgsta baltarusiai, rusai… Lietuviai išrankūs, stebisi, kad suvenyrinis ąsotėlis kainuoja pora eurų. Kviečiu atvažiuoti ir pabandyti tokį nulipinti, išdegti, dekoruoti… Juk tai rankų darbas, kiekvienas – individualus…“ – apie dirbinio ir kainos santykį dėstė Igoris.
Jo dirbtuvės – keramikos dirbinių gamybos edukacijos „vinis“, bet kol dvare pradės veikti keramikos pažinimo edukacijos centras, prireiks laiko. I. Kovalevskis sako: jeigu nori patirti visą molio gaminio kelią, reikia mažiausiai trijų dienų: nulipinti, išraižyti, išdegti, nugludinti, nudažyti, glazūruoti ir t. t. Kol kas tokių galimybių nėra, nes nėra nei kur grupę interesantų apgyvendinti, nei kur pamaitinti…

Apie lokius ir raganas
Salų miestelis, įsikūręs unikalioje vietoje – Dviragio ežero 74 ha saloje, įtrauktas į šalies lankytinų vaizdingų vietovių sąrašą. Iš paukščio skrydžio darytose nuotraukose Salos – tarsi miniatiūrinė Lietuva. Salą su krantu jungia tiltas ir kelio pylimas. Be šio iš paukščio skrydžio regimo gamtos stebuklo Salos turi ir turistus masinančių istorijų, kurias noriai pasakoja vietiniai.
Pasakojama, jog Radvilų laikais Salose buvo miško parkas ir žvėrynas, kuriame gyveno įspūdingo dydžio ir labai pikti lokiai, uoliai saugoję dvaro rūmus. Jei tada baimę keldavo žvėrys, dabar ne vienam nugara šiurpsta regint dvaro tuopų šešėlius. Aukšti, išlakūs medžiai, tarytum pasakų milžinai, leidžiasi nuo dvaro šlaitu iki pat ežero kranto, o vakarais, ypač per mėnesieną, paslaptingi jų šešėliai toli nutįsta ežero vandenin. Vėjui judinant medžių šakas, ežere šešėliai tampa panašūs į plaukus išsidraikiusias raganas, brendančias maudytis. Šis paslaptingas tuopų šešėlių „teatras“ siejamas su sališkių menama legenda apie netoliese esančio Gučiūnų kaimo ypatingą kalną. Jis pramintas Raganų kalnu, nes ant jo, kaip pasakojama, XVII a. buvo deginamos raganos.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas

 

 

 

 

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Green Peace Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Green Peace
Green Peace

Kodėl kertami 200 metų seni gražūs medžiai Joniškio rajone ar mes dalbajobai? Nesugebam išsaugoti senų medžių mūsų gamtos apsauga supuvus nahui reikėja Joniški centre Kaštonus išpjauti? Jie Žaliava nu ir kas kad ligoti buva nors tuo netikiu kad ligoti jie sveiki buva.