A. Minkevičienės ir Panemunėlio geležinkelio stoties bibliotekos archyvo nuotr.

Pas vienus – mokykla, pas kitus – bažnyčia

Tradiciniame „Gimtojo…“ ir Panemunėlių gyventojų susitikime ir vėl gvildenta dviejų to paties pavadinimo vietovių istorija. Bet ir vėl neišsiaiškinta, kuri jų – reikšmingesnė. Panemunėlio geležinkelio stoties žmonės tikri, kad jų vietovė svarbesnė, nes – seniūnijos centras, čia yra pagrindinė mokykla, ambulatorija, daugiau gyventojų, tebėra geležinkelio stotis, nors jau senokai nebeveikianti ir užmūrytais langais, pakraštyje – Panemunėlį dešimtmečius garsinusio linų fabriko istorija. Panemunėlio miestelio žmonės neatsitraukia nė per žingsnį – miestelis kur kas reikšmingesnis, nes įkurtas anksčiau, turi gilią kultūros ir švietimo istoriją: čia yra bažnyčia, čia gyveno, dirbo ir švietėjiškas idėjas skleidė kunigas šviesuolis, lietuvybės puoselėtojas Jonas Katelė. Miestelyje buvo dvaras, veikė mokykla, bet dabar iš jų liko tik istorija…

„Vakzolo“ antspaudas

Tai, kad vienas Panemunėlių iki šiol tebėra geležinkelio stotis, kur gyvena apie 300 gyventojų, vietiniai nebekreipia dėmesio. Tačiau kuriozų neišvengia. Apie juos, stotyje gimusius ir užaugusius, kuriami net anekdotai. „Dukra Vilniuje stojo mokytis, anketą pildžiusiam asmeniui pasakė, kad gimė Rokiškio rajone, Panemunėlio geležinkelio stotyje. Šis tarstelėjo, kad taip smulkiai nereikia, užtenka pasakyt kaimą ar gyvenvietę“, – vieną kuriozinių situacijų prisiminė Panemunėlio geležinkelio stoties bibliotekos, įsikūrusios mokykloje, vadovė Morkūnienė. Pasak jos, jaunystėje merginos iš stoties buvo vadinamos „vakzolo mergomis“. Nežinančiam pasakius, kad gyveni stoty, kitas klausimas būdavo – „ar traukiny?“ Bet tokie epitetai neturėjo menkinamojo pobūdžio. Atvirkščiai, jos jautėsi pranašesnės už Panemunėlio miestelio merginas, nes geležinkelio stotis turėjo linų verslą ir žmonės gyveno turtingiau.

Ilgametė pedagogė Rudokienė, į Panemunėlį atvyko 1959 m. Gavusi paskyrimą, neprieštaravo,  žinojo, kad ten yra traukinys, bus patogus susisiekimas. Bet nežinojo, kad Panemunėliai du.  Išgirdusi, kad iki vieno jų – beveik keturi kilometrai, ėmė maldauti, kad nesiųstų į Panemunėlį, atleistų iš darbo, leistų grįžti į Šiaulius. Jaunai pedagogei buvo pasakyta: „Jeigu mokyklos direktorius sutiks.“ Važiavo ji į Rokiškio švietimo skyrių, bet čia buvo pasakyta sėsti į autobusą ir grįžt, kur paskirta dirbti. Tai buvo pirma pažintis su dviem Panemunėliais. Pasak pedagogės, iki šiol daug kas painioja to paties pavadinimo vietoves, nes keista, kad viena jų – ne gyvenvietė, miestelis, o tiesiog stotis.

Panemunėlio geležinkelio stoties kultūros centro vadovė Audronė Šakalienė apie „vakzolą“ atsiliepia tik gerai, mat ji ištekėjo už „vakzolo“ vyro. Ir juokiasi iš žmonių nuostabos, kai pasako, kur ji gyvena ir dirba: „Nurodžius Panemunėlio geležinkelio stotį, dažnai klausia, o tai kur gyveni?“

Kai kelyje į Panevėžį, kurio atšaka veda į Panemunėlio geležinkelio stotį, buvo įrengtas žiedas, jis tapo stoties ieškantiesiems navigacija. Mat nuo kelio iki stoties – apie pusantro kilometro, o iš tolo šviečiantys Panemunėlio miestelio bažnyčios bokštai Panemunėlio ieškančiuosius klaidina.

„Ieškantiems Panemunėlio geležinkelio stoties sakom: „Važiuokit iki žiedo“, tada jie nepaklysta ir nenuvažiuoja į Panemunėlio miestelį“, – praktinį patarimą keliautojams daugybę kartų išbandė Morkūnienė.

Bandė, bet nesusitarė

Lietuvoje yra 19 vietovių, kurių pavadinime – „geležinkelio stotis“, prieš dešimtmetį buvo net 35. Vieni gyventojai „stoties“ pavadinimo atsikratė, kiti, tarp jų ir Panemunėlio, tebegyvena „stotyje“ . Vietovių pavadinimuose panaikinti „stotis“ dar 2007 m. reikalavo Vidaus reikalų ministerija, rajono savivaldybė buvo gavusi ministerijos raštų, kuriuose teigta, kad gyvenamųjų vietovių pavadinime naudojamas žodžių junginys „geležinkelio stotis“ neatitinka teisinių aktų: gyvenamosios vietovės pavadinimą turi sudaryti vietovės vardas ir jos tipas – miestas, miestelis ar kaimas. Rokiškio savivaldybei priminta, kad jos teritorijoje yra du neteisingi gyvenamųjų vietovių pavadinimai – Panemunėlio geležinkelio stotis ir Šapelių geležinkelio stotis.

Panemunėlio seniūnijai vadovavęs seniūnas Anicetas Bytautas, ėmęsis vykdyti ministerijos nurodymą, susidūrė su pagrindine kliūtimi: žmonės nesutiko keisti pavadinimo, nes būtų tekę keisti gyventojų ir čia veikusių verslo įmonių, ūkininkų ūkių dokumentus, o tai būtų nepigiai kainavę. Žmonės žadėjo net streikuoti, jeigu būtų verčiami keisti pavadinimą. Be to, buvo neaišku, kaip šią vietovę pavadinti, nes Panemunėlio miestelis yra, miesto statusas nepasiekiamas dėl mažo gyventojų skaičiaus, o pavadinime atsisakyti Panemunėlio vardo nei žmonės, nei seniūnijos centras nebūtų sutikęs. Todėl taip ir liko, kaip buvo prieš gerą šimtmetį – Panemunėlio geležinkelio stotis.

Vietovė stotimi pavadinta 1890 m., kai buvo tiesiamas geležinkelis. Pasakojama, kad geležinkelio stotis buvo pastatyta pusiaukelėje tarp tuo metu garsių Panemunėlio ir Šetekšnų dvarų.

Istoriškai svarbesni, ir taškas…

Panemunėlio miestelis didžiuojasi esąs pranašesnis prieš Panemunėlio geležinkelio stotį, nes turi bažnyčią. O maldos namai nuo neatmenamų laikų buvo svarbiausias gyvenamosios vietovės akcentas ir statuso viršūnė. „Žinoma, kad miestelis istoriškai reikšmingesnis. Geležinkelio stotis vystė pramonę, miestelis – kultūrą. Pas mus – kunigas ir švietėjas Katelė, ten – linų fabrikas. Bet fabriko nebeliko, tik apleisti pastatai, o Katelės idėjos ir prisiminimai pas mus iki šiol gyvi“, – argumentus dėstė panemunėlietis Antanas Slesariūnas, gerai pamenantis ministerijos nurodymą keisti Panemunėlio geležinkelio stoties pavadinimą. Prisimena jis ir buvusius „stoties“ gyventojų pašmaikštavimus, kad į stotį reikėtų „persitraukti“ miestelio bažnyčią, tada nebeliktų ginčių, kuris Panemunėlis svarbesnis.

„Miestelyje beveik nieko nebeliko, tik biblioteka, vienintelis kultūros židinys, neskaitant bažnyčios. Dar yra Kunigo švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondo patalpose 2016 m. atidarytas kunigo J. Katelės muziejus, kur eksponuojami jo asmeniniai daiktai, maldaknygės, nuotraukos. Iš dvaro liko nykstantys ūkiniai pastatai“, – nelinksmą perspektyvą piešė A. Slesariūnas.

Bibliotekininkė Dalia Giriūnienė prasitarė, kad miestelyje ji vienintelė laiko karvę, visi kiti pieno suka į parduotuvę. O pieno supirkimo punktas teturi vienintelį pieno statytoją – ūkininką iš gretimo kaimo.

Miestelyje ne daugiau kaip 150 gyventojų, prieš dešimtmetį čia gyveno beveik dvigubai daugiau. Darbingo amžiaus žmonės dirbti išvažiuoja į Rokiškį, o kurie dirbti nenori – gyvena iš pašalpų. Todėl prie parduotuvės ryte stoviniuoja 2–3 vyrai, laukiantys, kada išmuš 10 val…. Sako, miestelyje „bambliniais“ vadinamų buvo 11, bet per kelerius metus jų gretos smarkiai sumažėjo – neatlaikė sveikata gyvenimo būdo.

Namai ir butai čia pigūs, bet nežinia, kodėl nepaklausūs: gamta nepagailėjo miesteliui įstabaus peizažo, atsiveria vingiuojančio Nemunėlio skardžiai, geras susisiekimas, o istorijos čia tiek, kad neužtektų kelių dienų ją išklausyti. Miestelio vaiduokliais tampa daugiabučiai: apytuščiai, kai kurie butai paversti landynėmis, apleisti valkataujančiais katinais. Likimo ironija: sovietmečio daugiabučiai stovi Ateities gatvėje. Bet yra miestelyje ir šviesių ženklų: čia prieš kelerius metus įsikūrė tautodailininkas Vidmantas Zakarka, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas bei senosios kryždirbystės puoselėtojas.

Iš Panemunėlių istorijos: viena – nuo geležinkelio, kita – nuo bažnyčios

Pagal dokumentus, pradžią geležinkeliams Lietuvos teritorijoje davė 1851 m. carinės Rusijos vyriausybės nutarimas tiesti Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. Darbai pradėti 1858 m. gegužės 15 d., o 1873 m. lapkrityje per mūsų rajoną baigta tiesti geležinkelio atkarpa į Daugpilį (Latvija). Todėl iki šiol geležinkelio atkarpos Radviliškis–Daugpilis gimtadienis minimas lapkričio 1 d. Pagal pirminius statybos dokumentus, ši atšaka turėjo būti 18 km šiauriau nuo Rokiškio. Bet Panevėžio valdininkai ir verslininkai per Lietuvos gubernatorių įkalbėjo Rusijos valdžią tiesti jį būtent šiuo pakraščiu tam, kad kirstų ir mūsų rajono centrą. Prie statomo geležinkelio ėmė kurtis infrastruktūra: išdygo septynios stotys, prie jų – miesteliai. Stotys buvo išdėstytos kas 22 varstai. Todėl teko kirsti miškus, nes reikėjo statyti namus ir kitus geležinkelio veiklai būtinus pastatus. Radviliškio–Daugpilio geležinkelis, juokaujama, „pagimdė“ ne vieną miestelį, tarp jų ir mūsų Panemunėlio geležinkelio stotį…

Panemunėlio geležinkelio stotis įkurta 1873 m. Nuo tada gyvenvietė ėmė greitai augti ir jau XX a. pranoko Panemunėlio miestelį. Tuometinio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Juozo Tūbelio iniciatyva 1937 m. Panemunėlyje pradėtas statyti linų fabrikas, o 1938 m. buvo pradėta gamyba. 1998 m. fabriko bazėje susikūrė žemės ūkio kooperatyvas „Linepa“, kuris supirko ir perdirbo Rokiškio bei aplinkinių rajonų ūkininkų užaugintus linų šiaudelius. Dėl žaliavų trūkumo ir valstybės politikos linų verslas žlugo. Kai kuriuose buvusiuose fabriko pastatuose veiklą vykdo medienos perdirbimo įmonė. Nebeliko stotyje ir koplyčios. Mirus ilgamečiam parapijos klebonui, ji uždaryta. Vietiniai džiaugiasi, kad mokykla tapo pagrindiniu centru, nes čia sukoncentruota daugybė veiklų: po vienu stogu biblioteka ir vaikų darželis. O konkurenciją su miesteliu „stoties žmonės“ vadina žaidimu, nes kultūros, religiniai renginiai organizuojami bendromis jėgomis ir nebesiskirstoma, kuris žmogus – iš stoties, kuris – iš bažnytkaimio.

Panemunėlio miestelio buvęs dvaras kartu su miesteliu minimas XVI a. Šio dvaro didžiuosius rūmus apie 1772 m. pastatė Justinas Parapijanavičius. Jo rūpesčiu 1791 m. pastatyta klebonija, 1792 m. – medinė bažnyčia. Pastačius bažnyčią, Nemunėlio upelio pakrantėje ėmė plėstis Panemunėlio miestelis. Vietovardis siejamas su Nemunėlio upe. Kunigo J. Katelės rūpesčiu 1898–1907 m. pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio 1894 m. projektą buvo statoma dabartinė raudonų plytų, panaši į neogotikinę, bazilikinę, mūro bažnyčia. Bokštai, kurių aukštis 52 m, simbolizuoja Lietuvos–Lenkijos uniją.

Bažnyčios statyboms daugiausia lėšų skyrė dvarininkas Kazimieras Sventeckis ir ministro pirmininko J. Tūbelio tėvas Juozapas Tūbelis. Bažnyčią pašventino prelatas J. Mačiulis-Maironis.  Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčioje liepos mėnesį vyksta Šv. Elzbietos atlaidai.   Šventoriuje yra liaudies švietėjo J. Katelės (1831–1908) kapas.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

puodelis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie