Dvarvietę mena liepos
Virtualiajame Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos archyve nurodoma, kad 1919–1939 m. dvarą valdė Oskaras Rutkovskis. Rutkovskių giminė, tarp jų ir Oskaras, palaidota Rumpiškėnų kaimo kapinaitėse, esančiose už poros kilometrų. Pandėliškių surinkta istorinė medžiaga pasakoja, kad 1940 m. nacionalizuotame dvare buvo įkurta pirmoji ligoninė Pandėlio valsčiuje. Jos steigimu pasirūpino gydytojas Juozas Pelikauskas. Ligoninėje buvusios 25 lovos. Lenkas J. Pelikauskas iš pradžių nemokėjo lietuviškai, tad dirbti jam buvo sunku. 1941 m. ligoninė perkelta į Pandėlį. Sovietmečiu pastatai perėjo į kolūkio nuosavybę.
Dabar senojo dvaro pastatų nebėra (jų buvo aštuoni), tačiau išlikę kai kurių fragmentai, o vietoje pagrindinio pastato – naujai suręstas namas. Išlikęs ir pavadinimas – Šakalių dvaras.
Viliojo nuo vaikystės
Dabartinis sodybos šeimininkas Juozas Guzevičius, gimęs 1953 m. gretimame Rumpiškėnų kaime, pasakojo: „Šaliai atgavus nepriklausomybę ir grąžinant žemę, mano tėvo žemė pateko į vadinamąją pilkąją zoną, kuri būdavo aplink gyvulių fermas. Grąžintiną plotą vis tiek iš kažkur būtų tekę atkelti. Vaikystėje čia (Šakaliuose – aut. past.) ganydavau karves, ši vieta man labai patikdavo, todėl visų iniciatyva atkėlė į keturių kolūkių – Kazliškio, Gerkonių, „Lėvens krantų“ ir „Atžalyno“ – kampą. Į šią vietą pretendavo ir Rokiškyje tuo metu gyvenęs tremtinys, bet, kadangi mano tėvas vietinis, tai man buvo suteikta pirmenybė. Atmatavo daugiau nei 17 ha.“
Kuriozai
Ar domino dvaro istorija? Šeimininkas pasakoja, kad nuosavybės dokumentuose ši vieta buvo pažymėta kaip miškas. Teritorijos viduryje augo vešlus menkaverčių medelių jaunuolynas. Per žiemas rankomis juos kapodavo. Jau tada čia buvo nutaręs statyti pastatą, tad architektams teko užduotis – kokiame nors archyve rasti buvusių dvaro pastatų planus. Kolūkio dokumentuose planų nerado, tik įrašus, kad čia buvęs gyvenamasis pastatas nurašytas. Planų leidosi ieškoti į Rokiškio krašto muziejų. Ten tiesiai šviesiai pasakę, kad „apie Šakalius neturim nieko“ (neturi planų – aut. past.). Susidarė kuriozinė situacija: architektai negalėjo projektuoti pastato miške. Nebuvo galimybės įsivesti elektrą. Šeimininką išgelbėjo pasikeitę įstatymai – inventorizavus senus pamatus leidžiama projektuoti. „Tuomet rankomis atkasiau dalį pamatų. Tik dalį, nes dvaro pastatas buvo 40 m ilgio ir 18 m pločio. Atkasus pamatus, leido projektuoti. Didelių statybų neplanavau, tik sodo namelį“, – apie statybų peripetijas pasakojo dabartinis šeimininkas.
Gal rastų Vokietijoje?
Dvaro istorija vis tiek domino. Neradęs duomenų archyvuose, J. Guzevičius nenuleido rankų. Jo sūnus, panaršęs internete, aptiko 1916 m. carinės Rusijos sudarytą šios vietovės topografinį žemėlapį ir vėlesnį, datuotą 1929 m. Kai kas patarinėjo „įlįsti“ į Vokietijos archyvus, nes Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai fotografuodavo įvairius objektus, tad gali būti net šių pastatų nuotraukų. Bet kol kas tai, matyt, lieka ateities planuose. Šeimininkas atnešė lapą su aptiktais 1923 m. Lietuvos gyventojų vietos surašymo duomenimis. Pagal juos, dvare tuo metu gyveno 43 žmonės, o gretimo Rumpiškėnų kaimo trisdešimt trijose sodybose – 187. J. Guzevičiaus žiniomis, dvaro žemėse buvo auginami javai ir bulvės. Iš bulvių varydavo spiritą – savininkai turėjo spirito varyklą.
Kantriai slėpė
Tuojau po Antrojo pasaulinio karo dvare įkūrė „stribyną“. J. Guzevičius pasakojo, kad buvęs nemalonus nutikimas: atsitiktinai jo tėvą sugavo stribai ir kaip priešą nutarė sušaudyti, tačiau nelaimėlį išgelbėjo pro šalį važiavęs pažįstamas partijos veikėjas. Nuo to karto tėvas priekaištaudavęs pašnekovo tetai (tada dar netekėjusiai mamos seseriai) Akvilei Kvedaravičienei, kodėl ši einanti į „stribyną“ pasišokti. Tik nepriklausomybės metais paaiškėjo, kad ji buvo partizanų ryšininkė. Beje, pašnekovo tėvas irgi buvęs vardu Juozas, gimęs 1912 m. Rumpiškėnų kaime. Įdomu tai, kad bedirbdamas kolūkyje jis rašė dienoraštį.
Ūkininkauti padeda … retai sutinkami gyvūnai
J. Guzevičius šioje žemėje ūkininkauja. „Dvaro teritorija apima daugiau nei šešis su puse hektaro (be dirbamos žemės), todėl juokauju, kad turiu 110 kolektyvinių sodų“, – apie kasdienybę aiškina šeimininkas. Didelėje teritorijoje žolę šienauja traktoriumi. Jau nuo pagrindinio kelio pro senus liepų alėjos kamienus matosi gyvenamasis namas. Ilgiausia yra pietinės pusės alėja – ji driekiasi 250 metrų.
Priešingoje teritorijos dalyje, kurioje buvo dvaro ūkiniai pastatai, taip pat gojeliais karaliauja subrendę medžiai, seniausi iš jų – maumedžiai. Ūkininkas džiaugiasi, kad čia gyvena žebenkščių, šeškų, kiaunių, voverių, suopių, pelėdų, paruošta vieta gandralizdžiui. Pelėdos pradeda ūkauti sausio vakarais. Praskrendančių nematė, bet regėjo du jaunus pelėdžiukus, kurie, išvydę žmogų, pakilo ir nuplasnojo savais keliais. Tą žmogaus rankų ir technikos mažai paliestą plotą šeimininkas vadina „šabakštynu“. Jame yra vadinamasis liepų ratas (ratu susodintos liepos – aut. past.). Teigiama, kad jis buvęs skirtas džiovos prevencijai – reikėdavę pasėdėti jo viduryje.
Mįslingiausias – rūsys
Šeimininkas kviečia užsukti į autentišką dvaro rūsį, esantį po namu. Rūsys pritaikytas ūkinėms reikmėms. Jo pamatų išorinė dalis siekia 5 m pločio ir 8 m ilgio. Sienų storis – apie 60 cm. Raudonų plytų statinys arkinėmis lubomis turi savų paslapčių. Vyras rodo į lango ar durų angą panašią, taip pat raudonomis plytomis užmūrytą ertmę ir tarsi juokaudamas svarsto: „Gal už pertvaros yra rūsio tęsinys? Neieškojome.“ Rūsyje gyvena šikšnosparniai. Vos išvydęs įjungtą šviesą, vienas jų ima sukiotis apie galvas, bet dingsta lubų plyšiuose. Pasak ūkininko, jų čia ne vienas.
Sodyboje išlikę kai kurių senųjų pastatų pamatų akmenys – tvarto, ūkinio pastato – ir šulinio rentiniai. Kieme, šalia gyvenamojo namo, įmanoma pastebėti ir dvaro pastato pamatų likučių. Sovietmečiu dar stovėjo medinis svirnas, paverstas kolūkio bendrabučiu. Jame gyveno septynios šeimos.
Ilsisi Rutkovskiai
Leidžiamės į Rumpiškėnų kaime esančias mažas kapinaites. Jų gale – Rutkovskių šeimos kapavietės. Seniau ši kapinių dalis buvo atskirta medine tvorele, tačiau iki dabar išlikę tik betoniniai stulpeliai. Iš viso čia stovi keturi paminklai. Deja, trys iš jų nuskeltais kryžiais, kurie tvarkingai sustatyti prie paminklų. Nuotraukoje nepavyksta įžvelgti paskutinio Šakalių dvaro savininko Oskaro Rutkovskio veido – prie paminklo pritvirtinta nuotrauka sugadinta, suskaldyta. J. Guzevičius sako, kad kryžiai ir nuotrauka suniokoti dar gūdžiu sovietmečiu. Jis suremontuotų nulaužtus kryžius, bet atsisako tokio sumanymo, nes nežino, kaip reaguotų kultūros paveldo sergėtojai. Ant Oskaro paminklo šono iškaltas apsamanojęs įrašas liudija – paminklas pagamintas Kaune (Kowno). Panašu, kad kapinaitėse palaidota ir daugiau giminės atstovų, nes, pasak J. Guzevičiaus, po masyviu akmeniu bei akmenine plokšte slypi rūsiai.
Iš nedidelio kaimo – į plačius vandenis
Kuo garsus Rumpiškėnų kaimas? Bene geriausiai jį išgarsino čia gimusio Juozo Audėno (iki 1939 m. Audicko) pavardė. Jis gimė 1898 m. rugsėjo 25 d. Tai ekonomistas, Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams veikėjas. Šeimoje iš vienuolikos vaikų jis buvo dešimtas, tačiau išaugo tik trys – aštuoneriais metais vyresnis brolis Albertas ir dvejais metais vyresnė sesuo Anelė.
Juozo tėvas Antanas Audickas kartu su savo broliais ir seserimis aštuoniolika metų kaip pusininkai dirbo Panemunio (Pandėlio sen.) klebono ūkyje. Po to išsikėlė į Rumpiškėnus, vėliau – į Biržų valsčiuje esantį Parovėjos dvarą, dar vėliau – į Žvaguičių kaimą netoli Kupreliškio (Biržų r.), į Raikėnus (Pandėlio sen.). Gyvendamas Raikėnuose, J. Audėnas lankė Pandėlio mokyklą. Paskui šeima persikėlė į Kvetkus (Biržų r.). Įgijęs išsilavinimą mokykloje, 1919–1920 m. baigė pašto telefono kursus, po penkerių metų – Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnaziją Kaune, o 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto Ekonominį skyrių. Dirbo Panevėžio ir Biržų pašto įstaigose. 1920–1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau įsidarbino Kauno pašte.
Vadovavo šalies žemės ūkiui
J. Audėnas ima kilti karjeros laiptais: 1926–1928 m. tapo Varpininkų draugijos pirmininku, 1930–1936 m. – mokesčių inspektorius Kaune; 1934–1939 m. buvo Lietuvos ekonomistų draugijos sekretorius. Jis priklausė Antano Merkio ministrų kabinetui (nuo 1939 m. lapkričio 21 iki 1940 m. birželio 17 d.) ir buvo žemės ūkio ministras. Per 1940 m. birželio 14–15 d. vyriausybės posėdį siūlė priimti TSRS ultimatumą. Vėliau tapo bendrovės „Lietūkis“ finansų administratoriumi.
Už Atlanto nenurimo
Sovietams okupavus Lietuvą, J. Audėnui teko pasitraukti į Vakarus. Gyvendamas JAV, buvo Lietuvos ūkio atstatymo komisijos pirmininkas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vienas organizatorių ir vadovų. JAV buvo Niujorko Lietuvos laisvės komiteto, Lietuvos delegacijos narys Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos seime (ACEN). Nuo 1958 m. Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) direktorius, 1960–1964 m. vicepirmininkas, 1965–1966 m. generalinis sekretorius.
Pirmoji knyga-diplominis darbas „Verslo mokesčiai“ (1936), 1966 m. išleido atsiminimus „Paskutinis posėdis“. Buvo žurnalo „Lietuva“ (JAV) redkolegijos pirmininkas, vienas iš „Varpo“ redaktorių. Bendradarbiavo šiuose leidiniuose: „Ekonomika“, „Jaunimas“, „Kultūra“, „Lietuvių dienose“, „Lietuvių kelias“, „Lietuvių žodis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Naujienos“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Savivaldybė“, „ Sėja“, „Talka“, „Tautos ūkis“, „Tėviškės garsas“, „Varpas“ ir kt.
Mirė 1982 m. spalio 10 d. Niujorke (JAV). Ten palaidotas Cypress Hills Cemetery kapinėse.
Ką patyrė kaimo vaikas?
J. Audėnui likimas lėmė dalyvauti paskutiniame vyriausybės posėdyje, kuriame sprendėsi Lietuvos likimas – priešintis ir susinaikinti ar sutikti su okupantų primestu ultimatumu. Šį vyriausybės posėdį, savo gyvenimą, susijusį su politinėmis realijomis, jis aprašė knygoje „Paskutinis posėdis“.
„Plunksna yra per grubus daiktas, kad ja galėtum aprašyti tėvų skausmą, kada jie išgyvena kilnodami savo vaiko šaltai sustingusį kūnelį ne tik tada, bet ir po daugelio, daugelio metų“, – rašė J. Audėnas prisiminimuose. Jam teko laidoti ne tik dukrą, bet ir išgyventi nepriklausomos Lietuvos prisikėlimą bei jos praradimą. Be to, emigracijoje apskritai laukė nelengvi metai. Jo giminaitė Jūratė Baranova straipsnyje „Per Niujorką – atgal į vaikystę“, skirtame J. Audėno 110-osioms metinėms, rašė: „Kai stažavausi Vašingtone, pati patyriau kultūros svetimumo šoką: suvokiau, kokia praraja skiria Lietuvą (ypač pokarinę) ir amerikiečių pasaulį. Skiriasi ne tik ekonomika, bet ir pati mentaliteto struktūra. Supratau, kad mūsų pokario inteligentai emigrantai niekada čia jau nebegalėjom pasijausti savi. Tai, ką jie buvo išmokę Lietuvoje, šioje šalyje tapo nebereikalinga. Jie turėjo pradėti viską nuo pat pradžių.“ J. Audėnas iš pradžių įsidarbino plauti langų, tačiau jam nesisekė, todėl buvo atleistas iš darbo. Tik kiek vėliau, jau padirbęs medvilnės fabrike Bostone, jis buvo pakviestas į Niujorką ir įsitraukė į Lietuvos laisvės komitetą, paskui sugrįžo prie VLIK veiklos. J. Baranova teigia, kad, būdamas nuosaikaus, šviesaus ir demokratiško būdo, jis niekada nebuvo praradęs vilties: „Okupacinė drama tęsiasi dvidešimt penkti metai. Ir kaip ilgai? Bet neamžinai!“ – rašė jis 1966 m. Dabar galima pasakyti: pranašiškai.“
Netoli Škėmos – neatsitiktinai
Trečioji J. Audėno dukra Indrė Judita gimė 1943 m. Tačiau ji žuvo 1961 m. rugsėjo 11 d. ensilvanijos valstijos kalnuose įvykusioje automobilio katastrofoje drauge su garsiu rašytoju Antanu Škėma ir visuomenininku Jurgiu Jaks-Tyriu. Taigi kapavietėje pirmoji palaidota dukra. Netoliese A. Škėmos kapas. Šalia dukros, sulaukęs 84 metų, atgulė tėvas J. Audėnas, o 1998-aisiais – ir 92-ejų sulaukusi jo žmona Olga Klemkaitė. Garsaus rumpiškėno tėvai amžinojo poilsio atgulė Kvetkuose (Biržų r.).
P.S. Galima tik pasvarstyti, kodėl apie Šakalių dvarą išlikusi tik kruopelytė informacijos. Matyt, todėl, kad šeimininkai nebankrutavo, negarsėjo nei meilės istorijomis, nei išsišokimais, čia nenutiko kraštą išgarsinusių įvykių, žmonės nesukūrė mįslingų legendų. Beje, kai kuriais atvejais ir ta negausi dokumentinė medžiaga prieštaringa. Galbūt yra skaitytojų, galinčių pasidalinti dvaro nuotraukomis ar kita informacija? Jei turite bent menkiausių duomenų, kreipkitės į šio rašinio autorę tel. 8 620 78 247.
Rašinyje remtasi Jūratės Baranovos atsiminimais iš Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ (2008 m. Nr. 1) ir Vikipedijos inform.
Projektą iš dalies remia
