J. Kačerausko nuotr.
puodelis

Aukščiausios vertės dokumentai

Po paskutinio Rokiškio Tyzenhauzo – bažnyčios fundatoriaus Reinoldo – mirties Rokiškio grafystės valdos atiteko jo seseriai Marijai Tyzenhauzaitei, ištekėjusiai už lenkų kilmės istoriko Aleksandro Pšezdzieckio. Rokiškį Pšezdzieckių giminė valdė iki bolševikų okupacijos pradžios, 1940-ųjų vasaros, kol pasitraukė į Lenkiją. Kaimyninėje valstybėje gyvenantys grafų palikuonys kartais aplanko mūsų dvarą, iš Rokiškio išsiveža geriausius įspūdžius, o palieka pažadą ne kartą čia sugrįžti. Ir grįžta – parodyti Rokiškį savo vaikams, skaityti pranešimų nuolat rengiamose mokslinėse konferencijose apie protėvių palikimą.

Rokiškio krašto muziejus saugo beveik pusantro tūkstančio fotografijų, kuriose įamžintas dvaras ir jo savininkai Pšezdzieckiai. „Šios fotografijos yra išties reikšmingas rinkinys. Pagal jas rengiame dvaro istorijos bei kultūros ekspozicijas, naudojame restauruodami rūmų sales, atkurdami jų interjerą. Šios fotografijos – puiki iliustracija istorinės tematikos straipsniams. Jos – aukščiausios vertės dokumentai, įamžinę ir epochą, ir žmogų“, – neabejoja istorikai.

Ne tik Rokiškio židinys

Rokiškio dvaro šiandiena – itin spalvinga, o fotografijų ir palikimą ateities kartoms to, kas čia vyksta, – sunkiai suskaičiuotum. Ne vienas ne tik Rokiškyje, bet ir Lietuvoje – menotyrininkai, menininkai, mokslininkai – pastebi, kad Rokiškio dvaras yra tapęs ne tik vietos kultūros židiniu. Vien pastaraisiais metais dvare vykusiems renginiams surašyti neužtektų puslapio.

Tačiau yra tokių, kurie rengiami nuolat ir yra tapę kertinėmis tradicijomis, garsinančiomis Rokiškį visoje Lietuvoje. Pirmiausia tai Liongino Šepkos premijai laimėti skirta konkursinė paroda, kuri pernai vyko devynioliktąjį kartą. Premija atiteko ukmergiškiui Rimantui Zinkevičiui. Šių parodų dėka Rokiškis jau senokai yra tapęs Lietuvos medžio drožėjų sostine. Taip ne kartą sakė ir Krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė, ir čia atvažiuojantys Lietuvos medžio meistrai, kuriuos traukia „kažkokia nepaprasta mūsų dvaro aura, čia dirbantys žmonės ir čia pat įkurdinta ir puoselėjama Liongino Šepkos darbų ekspozicija“.

Eksponuoti parodas – eilės

Rokiškio dvaro erdvės – puikiausia vieta parodoms. Ir skulptūrai, ir tapybai, ir keramikai, ir tautodailės meistrų kūriniams… Čia su meile pristatomi ir debiutantų, ir garsiausių kūrėjų darbai.  Mūsų krašto garbės pilietis Rimas Zigmas Bičiūnas interviu „Gimtajam…“ neseniai kaip tik gyrė, „jog taip kaip Rokiškyje buvo eksponuota jo mokinės paroda, net Vilniuj nebuvo“. Tai, kad mūsų dvare paveikslai atsiskleidžia kažkaip geriau ir ryškiau, sako ir panevėžiečiai, ir vilniečiai, ir kauniečiai, ir uteniškiai, ir alytiškiai. Neveltui parodoms eksponuoti nusidriekia eilės. Ir vietą dvaro salėse muziejininkai suras visiems – ir tradicija tapusiai jaukiai kalėdinei parodai, ir prieš keletą metų garsiai nuskambėjusi mados istoriko Aleksandro Vasiljevo įspūdingų suknelių kolekcijai, kurios žiūrėti į Rokiškį važiavo ekskursijos.

Kuo tas Rokiškio dvaras taip traukia?

„Jūs turit elitą – muziejininkes“, – sakė tas pats R. Z. Bičiūnas, tą patį sako ir atsitiktinai ar darbo reikalais į Rokiškio krašto muziejų atvykę žmonės. Už šilumą bei priėmimą muziejui dėkoja ir kraštietės muzikantės Simona bei Justina Zajančauskaitės, pernai dešimtąjį kartą pakvietusios žiūrovus į Rokiškio klasikinės muzikos festivalį. Šioje gurmanams skirtoje muzikos fiestoje dvare skamba gražiausia klasika – nuo Šumano iki Šostakovičiaus, nuo Mocarto iki Vivaldžio, Listo, Bacho, o žiūrovai, kad gautų vietą pasiklausyti muzikos, ateina prieš valandą.

Nuo moksleivių ir mokslo daktarų

Nors apie daug Lietuvos griūvančių dvarų sakoma, kad tai – „buvusios prabangos likučiai“, apie Rokiškio dvarą to nepasakysi. Gal todėl čia vyksta ne tik parodos ir koncertai, bet ir aukščiausio lygio premjerų ir ministrų, verslo elito susitikimai, tarptautinės konferencijos, debatai, protų mūšiai.  Muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė neabejoja, jog tai yra dėl įdirbio. „Ir aplinka sutvarkyta, ir ekspozicijos. Čia dirbantys žmonės „nuoširdžiai priima kiekvieną kaip giminę“, bendrauja, čia visi laukiami. Žmonės tą jaučia“, – sakė D. Kiukienė.

Kokių klausimų čia tik nesprendžiama? Doktorantai, fondų lankytojai, muziejininkai iš nacionalinių muziejų,  mokiniai, studentai, rašantys darbus, kreipiasi, kai kas giminių, savo šaknų, giminės istorijos ieško. „Mes turim kai kurių miestelių bažnyčių gimimo metrikas, jei galim, visuomet padedam“, – sakė muziejininkė. Į muziejų atvažiuoja ir knygų leidėjai, ir  kultūros paveldo specialistai, o laiškai ateina iš viso pasaulio – Pietų Afrikos, JAV, Olandijos, Izraelio. „Štai tik ką gavom laišką iš Lenkijos, Zakopanės, klausia, ar turim nurodyto laiške dailininko darbų, knygos leidėjas kankles fotografavo, iš teismo atėjo laiškas – renka medžiagą apie teismų istoriją Lietuvos šimtmečiui, kai kurie mūsų internetinėje svetainėje skelbiamas nuotraukas pamato, susidomi, prašo daugiau duomenų…“ – tik keletą darbo detalių pateikė D. Kiukienė.

Tęsinys – kituose numeriuose

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Petras Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Petras
Petras

Grafai nera ir nebus patenkinti, nes is ju pavoge dvara. Tuo labiau, kad komunistuojantis renkasi ne sovietiniuose kulturos namuose, o pavogtame dvare… O ne kai kurie isigudrino ant Krosinskiu paveldo steigti agroturizma… Kam tas melas ir saviapgaule…