A. Minkevičienės ir Rokiškio krašto muziejaus, AB Rokiškio mašinų gamyklos archyvų nuotr.
puodelis

Prie ištakų – žydai

Brolių žydų Zametų pėdsakas Rokiškyje labai ryškus. Tai ne tik Nepriklausomybės aikštės gražiausias pastatas – vadinamasis namas su bokšteliais. Brolių palikimas – kur kas didesnis. Jeigu ne verslūs Zametai, kažin ar Rokiškis turėtų mašinų gamyklos istoriją, kuri prasidėjo visai ne miesto prieigų didžiuliu pastatu, kurį sovietmečiu pasistatė Rokiškio mašinų gamykla. Tiesa, šis pastatas seniai parduotas ir styro tuščias, bet apie jį – vėliau.

AB Rokiškio mašinų gamyklos ištakos – kur kas kuklesniuose statiniuose, vadinamojoje „krakmolinėje“ (palei Taikos gatvę, netoli žiedo) ir Laisvės gatvėje, kuriame dabar yra „Spektro“ parduotuvė.

Iš istorijos

XIX a. antrojoje pusėje Rokiškio miestas sparčiai plėtėsi, buvo statomi akmens mūro dviejų aukštų pastai. Didžiulį postūmį Rokiškio pramonei vystytis suteikė 1873 m. nutiestas geležinkelio ruožas Radviliškis–Dvinskas (Daugpilis). 1916 m. pradėjo veikti pirmoji Rokiškio elektrinė. 1928 m. dvaro pastate atidaryta pieninė ir įsteigta „Lietmetalo“ (savininkai broliai Zametai) bendrovė, kuri užsiėmė žemės ūkio technikos gamyba. Šios bendrovės dirbtuvės buvo Laisvės gatvėje. Būtent nuo šios datos Rokiškio mašinų gamykla ir skaičiuoja savo gimtadienį.

Pagal gamyklos metraštyje sukauptą informaciją, Rokiškio geležies dirbinių fabrikas „Lietmetal“ ir garo malūnas – AB Rokiškio mašinų gamyklos pirmagimis – pradėjo dirbti 1928 m. spalyje. Tačiau apie tai, kad į fabriką priimami darbuotojai, buvo paskelbta birželyje. Tad tikroji fabriko įregistravimo data gali būti datuojama balandžio mėnesį.

Latvis „pakišo kiaulę“

Į naują fabriką kviesti kalviai, šaltkalviai, tekintojai, gręžėjai. Iš viso – trys dešimtys darbininkų. Šį fabriką valdė keturi šeimininkai: vyriausiasis vadų – inžinierius elektrikas Izraelis Zametas, metalo gaminių krautuvių savininkai Stepas Givavskis, Petras Rukas ir Janis Rembergas, iš Rygos svarstyklių gamyklos atvykęs su visais savo ir brolio įrengimais: presais, gręžimo ir tekinimo staklėmis, įvairiais įrankiais. Po pusmečio savininkai susipyko ir J. Rembergas, prisiteisęs 10 tūkst. litų, susikrovė įrenginius ir išsigabeno juos į Rygą. Netekusiam svarbių gamybos įrengimų fabrikui pakvipo žlugimu, nes išsigabendamas latvis paliko tik vieną variklį, kurio pajėgumų nepakako likusiems įrenginiams sukti.

Išgelbėjo kraitis

Ne veltui sakoma, kad žydas visada ras išeitį. Taip ir nutiko. I. Zameto brolis Chonė, taip pat inžinierius, rado sprendimą, kaip fabriką išgelbėti. Jis vedė turtingą žmoną iš Klaipėdos krašto, gavo gerą kraitį, už kurį pastatė motorinę, nupirko galingą variklį, prie fabriko pastatė malūną su dviem poromis girnų, valcais ir kruopine. Užteko pinigų ir trūkstamiems įrengimams,  užsienyje užsakė gamybai reikalingų medžiagų. Fabrikui liejinius tiekė Anglija, o daugumą metalo įsigijo Vokietijoje.

Mechanikos cechui vadovavo vokietis, kuriam kas mėnesį mokėdavo po 1 tūkst. litų. Tačiau meistras fabrikui buvo per brangus, tad jį atleido ir rado pigiau apmokamą meistrą iš Klaipėdos krašto. Šiam atseikėdavo 600 litų. Kalvių cechui vadovavusiam meistrui mokėjo 100 litų mažiau. Fabrike buvo gaminamos traversos, kurių net 12 tūkst. vienetų užsakė Ryšių ministerija, įleidžiamosios durų spynos, svirnų spynos, įvairūs lankstai, lankų, vartų apkaustai, akėčios, vežimų ašys. Išsekus Zametų pinigams ir sumažėjus užsakymų, kreditoriai nebenorėjo duoti paskolų. Tada broliai nutarė pakeisti gamybos kryptį – ėmėsi gaminti plūgus ir šutintuvus, nes tuo metu šis ūkio inventorius tarp valstiečių buvo labai paklausus.

Vos atidarytame fabrike dirbo 27 darbininkai, o po dešimtmečio – net 64. Tačiau užsakymų sumažėjus, darbas organizuotas sezonais. Užklupus sunkumams savininkai nebepajėgė laiku išmokėti algų, žmonėms tekdavo dirbti po 10–12 val., todėl darbininkai ėmė bruzdėti. 1929 m. įvyko pirmasis streikas, trukęs tris dienas: darbininkai išsireikalavo didesnių algų ir trumpesnių darbo valandų.

Plūgus išmainė į lašinius

1940 m. valdžią užėmus sovietams, „Lietmetalo“ fabrike įvyko didelės permainos. Jis buvo nacionalizuotas ir pavadintas „Plūgu“. Bet nuveikti spėta nedaug, nes 1941 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir planuoti fabriko plėtros darbai nutraukti. Vokiečių okupacijos metais fabriko reikalai niekam neberūpėjo ir jo veikla buvo visiškai apmirusi. Po karo prasidėjo naujas jo gyvavimo etapas, bet pradžia buvo sunki: patalpos apgriautos, įregimai užleisti ir aplaupyti, kuro talpyklos ir banko sąskaitos – tuščios. Sandėliuose rastus 12 plūgų nutarta kaime iškeisti į lašinius, kuriuos pardavus būtų už ką nupirkti būtiniausius kontoros reikmenis. Pakviestas banko valdytojas suteikė kreditą darbuotojų algoms, Vietinės pramonės ministerija skyrė tris tonas dyzelino, žmonės aptiko iš fabriko pavogtus ir paslėptus kuliamosios mašinos diržus… Fabrike dirbo savamoksliai, nebuvo kam ruošti techninės dokumentacijos ir brėžinių, o vienintelis matavimo įrankis tada tebuvo metras. Laikas bėgo, daug kas keitėsi.

1956 m. fabrikas buvo sujungtas su buitinio aptarnavimo kombinatu ir tapo pavaldus Vietinės pramonės ministerijai. 1957 m. „Plūgo“ vadovybė motyvuotai prašė vyriausybės atskirti fabriką nuo buitinio kombinato ir leisti pradėti jo plėtrą. Nurodyta, jog Rokiškyje yra pakankamai darbo jėgos, bet nepakanka pramonės įmonių. Prašymas buvo patenkintas. Taigi fabrikas įžengė į naują veiklos etapą: 1958 m. vietoj „Plūgo“ įkurta Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykla, o mikrorajone, tuomet miesto pietiniame pakraštyje, pastatyti pirmieji gamyklos korpusai. Juose – kontora, buitinės ir gamybinės patalpos su naujais įrenginiais. Pradėtos gaminti modernesnės žemės ūkio mašinos: spyruoklinės bei zigzaginės akėčios, spygliuoti volai, ravėjimo akėčios, cukrinių runkelių keltuvai. Neatsisakyta ir Zametų laikų lankstų bei apkaustų.

1962 m. pabaigoje pradėta didžiulio priestato statyba, gamybinių patalpų reorganizacija. Žemės ūkio įrenginių paklausa buvo labai didelė, todėl kilo poreikis plėsti gamybinę bazę. Sumontuotas pirmasis akėčių surinkimo konvejeris, mašinų dažymo linija, pastatyta įmonės katilinė. Šalia dirvos purenimo įrangos imtasi pašarų ruošimo įrenginių gamybos. 1966 m. pradėta serijinė žolės miltų agregatų gamyba, įdiegti aukšto našumo automatizuoti gamybos įrenginiai. Tarp žemės ūkio gaminių į gamyklos istoriją įėjo šypseną keliantis įrenginys – didelę paklausą tuomet turėjusi  vyšnių kauliukų išėmimo mašinėlė, pradėta gaminti 1977 m.

Fabrike gimę įrengimai kelią prasiskynė į Vokietiją, Lenkiją, Vengriją ir kt. šalis. Vėliau pradėtos gaminti gręžimo ir tekinimo staklės, kiti pusautomačiai įrenginiai, grėbliai-vartytuvai. 1981 m. fabrike dirbo 720 žmonių, iš jų per 100 – inžinerinių-techninių darbuotojų.

Prie vairo – trys dešimtmečiai

Šiemet įmonės 90-mečio jubiliejų minėsiančios AB Rokiškio mašinų gamyklos generalinis direktorius Rimgaudas Kilas, vadovaujantis 32 metus, gamyklos komandą vadina „kolektyvu“. Pokalbis sukosi daugiausia apie įmonės istoriją, nes be jos, anot R. Kilo, nebūtų įmonės šiandienos. Bendrovės vadovas su didele pagarba minėjo nuo ištakų fabrikui vadovavusius aštuonis direktorius, iš kurių vadovo poste ilgiausiai dirba jis pats. O pastarojo dešimtmečio gamyklos istoriją jis, padedamas kolektyvo, „suguldys“ būtinai, tik kiek vėliau.

Generalinis direktorius sako: ne jo vieno, o viso kolektyvo nuopelnas yra tai, kad įmonė išliko, įveikusi galybę sunkumų, ir pakilo kaip feniksas iš pelenų. Sunkiausias periodas buvo tuomet, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. „Staiga nebeliko nieko: rinkos, žaliavų, darbuotojų. Buvo laikas, kai nežinojau, ko griebtis, nežinojau, ką gaminsime rytoj ar po savaitės. O buvau atsakingas už  tūkstantį darbuotojų. Nebuvo iš ko jiems mokėti. Daug specialistų išsivaikščiojo, kūrė privačius verslus. Pats su žmona, nėra ko gėdytis, namuose siuvom pirštines, karpėm plastiką, kad išmaitintume šeimą. Nenoriu atsiminti tų metų. Bet išgyvenom… Ieškojau rinkų, produkcijos išgabenti į Vakarus negalėjom, šalyje žemės ūkio įrangos poreikis menko, nes kiek tu jos prisipirksi? Daug panašaus profilio įmonių bankrutavo, o mes išsilaikėm. Šiandien džiaugiuosi, nes galiu drąsiai sakyti, kad įmonė tvirtai stovi ant kojų. Esame subrangovai: pagal brėžinius gaminame metalo konstrukcijų elementus Olandijai, Švedijai, Suomijai, Danijai, kitoms valstybėms. Dirbdamas subrangos pagrindais milijonų pelno neuždirbsi, mūsų įmonės pelningumas siekia 5 proc. Neatsisakėme ir mums įprastos  žemės ūkio padargų gamybos. Jie paklausūs vietinėje rinkoje“, – apie nūdieną pasakojo R. Kilas. Anot jo, pagal veiklos specifiką bendrovę būtų teisingiau pervardinti metalo konstrukcijų gamykla, bet Rokiškio mašinų gamyklos vardas užsitarnavo gerą reputaciją, todėl pavadinimo ir įmonės logotipo keisti neplanuojama.

R. Kilas labai norėtų namui su bokšteliais įpūsti gyvasties – brolių Zametų Rokiškiui dovanotą vieną gražiausių istorinių pastatų paversti prabangiu viešbučiu su restoranu, kad šis pastatas taptų reprezentaciniu miesto veidu svečiams ir turistams. Bet tam reikia mažiausiai milijono. „Jeigu laimėčiau loterijoje, šiandien pat imčiausi. Juk tai mūsų gamyklos pirmtakų paveldas“, – vilčių, kad kada nors šis stilingas pastatas taps traukos objektu, nepraranda R. Kilas.

O dėl gamyklos pastato miesto prieigose, kurio didybė iki šių dienų maloniai stebina atvykėlį, jis neslepia nostalgijos ir apie jį kalba be optimizmo. Prieš daugiau nei dešimtmetį R. Kilo bandymas jame sutelkti visas miesto kultūros įstaigas ir padaryti pastatą kultūros židiniu netapo kūnu – rajono taryba, kurioje tuo metu R. Kilas dirbo, į šį siūlymą neįsiklausė, o jį dar apkaltino viešųjų ir privačių interesų painiojimu. Tad pastatą nutarta parduoti verslininkui. Už paskolą pirktas statinys vėliau atiteko bankui, verslininkui suteikusiam kreditą. Dabar jau šešeri metai jis tuščias ir nešildomas. Dėl atmosferos poveikio ir nepriežiūros statinys nyksta. „Liūdna, bet bus dar baisiau. Jis virs pačiu didžiausiu Rokiškio pastatu šmėkla, kurį reikės nugriauti“, – svarstė R. Kilas.

Rokiškio mašinų gamyklos administracija įsikūrusi šalia esančiame pastate, patalpos erdvios, įrengtos moderniai, darbuotojų laiko apskaita vykdoma elektronine sistema, o darbuotojams, kurių – per 100, sudaryti visi buities patogumai: virtuvė su įranga maistui pasišildyti, prausyklų ir dušų zona, darbo drabužius skalbia firma, įrengta masyvi batų džiovykla. Estetiškos ir gamybinės patalpos – tiek iš išorės, tiek viduje, nė iš tolo neprimenančios tų, kuriose prieš kelis dešimtmečius pagamintos pirmosios akėčios, lankstai, gręžimo staklės.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

Komentarų nėra

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie