Prieš keletą metų muziejininkai organizavo tarptautinę ekspediciją „Grafų Tyzenhauzų giminės palikimas Lietuvoje ir Baltarusijoje“. Ekspedicijoje dalyvavę istorikai, mokslininkai iš Rokiškio, Postavų bei Gardino (Baltarusija), Varšuvos (Lenkija) tyrinėjo Tyzenhauzų giminės paveldą, esantį Lietuvoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Rokiškio ir Postavų muziejininkai tyrinėjo Tyzenhauzų parašytas knygas, kitus leidinius. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.

Biblioteka buvo viena gausiausių  

Vienas iš Rokiškio dvaro bibliotekos puoselėtojų – Marijos ir Aleksandro sūnus Konstantinas Leonas Mykolas Jurgis Pšezdzieckis (1846–1897) – priešpaskutinis Rokiškio grafas. Jis tęsė tėvo pradėtus darbus: tvarkė ir leido jo parašytas knygas, turtino dvaro biblioteką, ją papildė vertingais senosios raštijos egzemplioriais.

Istorikė Onutė Mackevičienė sakė, kad grafo mokslinė veikla neapsiribojo Lietuva. Konstantinas daug laiko praleido Vavelio (Lenkija) katedroje, kur palaidoti Lietuvos ir Lenkijos karaliai, – studijavo žymiausius įrašus. Anot O. Mackevičienės,  jis rūpinosi ir tų kapų restauravimu. Dar vienas K. Pšezdzieckio mokslinės veiklos objektas buvo archeologija: jį domino piliakalniai ir visa, kas glūdi žemėje. „Šalia viso to jam labai rūpėjo senoji raštija, grafas surinko ne tik Pšezdzieckių, bet ir Tyzenhauzų senuosius raštijos foliantus. Jo šeimos biblioteka dvare buvo viena gausiausių“, – sakė istorikė.

Dvelkia praeitimi

Tačiau grafų sukauptos knygos – tik dalis dvare saugomo aukso fondo. Labai daug jų į dvarą „atkeliavo“ vėlesniu laikotarpiu ir tebeplaukia šiandien. Muziejuje saugomas didžiulis knygų lobynas. Ypač vertingus eksponatus galite pamatyti eksponuojamus nuolat ir per įvairias parodas. Neįkainojamą vertę turintys leidiniai į Rokiškio dvarą pateko ir kaip kolekcininkų lobiai bei  kraštiečių  palikimas. Negaili su muziejumi pasidalyti vertingomis knygomis ir patys rokiškėnai.

Daug eksponatų čia atkeliavo nacionalizavus Rokiškio apskrities dvarų bibliotekas Tarnavo, Ilzenbergo, Kavoliškio, Panemunėlio, Bagdoniškio, Rokiškio ir kituose dvaruose apie 1940-uosius. Mokslo žmonės ir muziejininkai pastebi, kad vartant prabangiai įrištas knygas, skaitant ranka rašytas pastabas, kai kur pieštuku parašytas ir likusias paraštėse, apima keistas su niekuo nesulyginamas jausmas, „jog dvelkia praeitimi“.

Tik dalis

Per pastaruosius dvidešimt metų į muziejų taip pat atkeliavo ne vienas leidinys. 1994 m. muziejus gavo kraštiečio Amerikos lietuvių rašytojo Juozo Tininio (1907–1971) archyvą, 2000-aisiais daugiau nei 400 mokslinės bei grožinės literatūros knygų padovanojo gydytojas Viktoras Deksnys, 2005-aisiais kraštietė Vanda Siminonienė dovanojo 184 šeimos bibliotekos knygas ir periodikos leidinius, tarp kurių – knygos su Rokiškio grafų Pšezdzieckių, Jūžintų, Panemunėlio dvaro savininkų parašais ir antspaudais. Prieš keletą metų kraštiečio Algimanto Bučiaus šeimos muziejui buvo perduoti tarpukario metų laikraščiai ir žurnalai.

2015-aisiais per 400 periodikos leidinių muziejus gavo iš kolekcininko Jono Masiulio sūnaus Algirdo. Jis perdavė per 800 vnt. 1896–1944 m. laikraščių, žurnalų („Tėvynės sargas“, „Trimitas“, „Paštininkų žodis“, „Vienybė“, „Pašto pasaulyje“, „Naujoji sodyba“, „Karys“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Naujoji Romuva“ ir kt.). Šiuos leidinius kolekcionavo J. Masiulis (1904–1989), buvęs Rokiškio pašto tarnautojas, fotografas.

Sofijos Tyzenhauzaitės dvitomį „Grafų Komarovskių Gertrūda, grafienė Polocka: istorijos įvykiai“, „Litanijos“, „Halina Oginska“ pernai padovanojo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Čia išvardyta tik dalis viso rašytinio ir spausdinto lobyno – knygų, leidinių, afišų, atvirukų, fotografijų – ką ekspedicijose ar iš žmonių surenka muziejus.

Viena grafų knygų išsaugojimo istorija

Rokiškio krašto muziejus nuolat sulaukia neeilinių dovanų, menančių grafų Pšezdzieckių laikus. Jas išsaugojo grafų palikuonys, amžininkų anūkai ar istorinei atminčiai neabejingi  kraštiečiai.

Štai prieš kokį dešimtmetį iš kraštiečio, buvusio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojo Algio Jočio Rokiškio muziejininkai gavo neeilinę dovaną –grafų Pšezdzieckių  bibliotekos 22 knygas. Jos odiniais viršeliais, puoštos herbais, turi pastabas paraštėse. Anot muziejininkų, kiekvienas įrašas – istorijai vertingas atributas, už kiekvienos detalės – kokia nors vertinga žinia.

Minėtų knygų išsaugojimo istorija irgi neeilinė. Pirmaisiais pokario metais A. Jočys dalyvavo kariniuose mokymuose, vykusiuose prie Rokiškio dvaro. Istorikė O. Mackevičienė pasakojo, jog  pokariu dvaro aikštė tiems apmokymams labai tiko dėl to, kad buvo didžiulė, o dvaras – tuščias. Čia po kelias savaites vykdavo improvizuoti mūšiai, šaudymai. Vyrų mokytojų tuomet neimdavo į kariuomenę, tad jie dalyvaudavo mokymuose.

Tuo metu Pšezdzieckiai jau buvo pasitraukę iš Rokiškio, o dvare kūrėsi tarybinio ūkio kontoros. O. Mackevičienė priminė, jog dvaras dar nebuvo užimtas kultūros įstaigų, čia gyveno pabėgėliai, durys visiems buvo atviros. Taigi kas norėdavo, ateidavo ir išeidavo.

Tuo metu didžiulės ir turtingos Pšezdzieckių bibliotekos, kurios traukdamiesi jie nespėjo išsivežti į Lenkiją, knygos mėtėsi visuose dvaro aukštuose. Beje, besitraukdami grafai neišsivežė ne tik knygų, bet ir drabužių, paveikslų. „Jie pasiėmė tik brangenybes, kurios tilpo lagaminuose“, – sakė O. Mackevičienė. Ji priminė, kad pokariu pradingo daugybė nacionalizuotų vertybių, kurios į Rokiškio dvarą buvo suvežtos ir iš kitų mūsų krašto dvarų.

Mokytojas A. Jočys, vaikščiodamas po dvarą, negalėjo praeiti pro niekam nereikalingas, tačiau labai vertingas knygas. Jis pasiėmė glėbelį jų, parsinešė namo. Tai buvo Moljeras, filosofų, reformatorių veikalai prancūzų kalba. A. Jočys, mokantis šią kalbą, jas perskaitė ir saugojo ne vieną dešimtį metų.

Ir štai, praėjus keliems dešimtmečiams, kraštietis paskambino Rokiškio muziejininkams. „Šias knygas nupirktų ne vienas, bet aš noriu jas parduoti Rokiškiui“, – tuomet sakė inteligentas.

Istorikė O. Mackevičienė neslėpė ir nustebimo, ir susižavėjimo – knygos prašmatnios, su grafų herbų antspaudais, grafų rašytomis pastabomis prancūzų kalba. „Turėjom Pšezdzieckių knygų, bet tokių įmantrių – tikrai  ne“, – sakė istorikė.

Mokėtų didžiules sumas

Kaip jau minėta, Rokiškio muziejus saugo ne vieną tūkstantį knygų, atkeliavusių ir iš kitų mūsų krašto dvarų. Žinoma, tai tik maža dalis knygų iš Rokiškio krašto dvarų turtingiausių bibliotekų. Istorikai neabejoja, kad šiandien bukinistai už bet kokią dvaruose išsaugotą literatūrą mokėtų didžiules sumas, deja, „didelė dalis literatūrinių lobių išblaškyta, išmėtyta, išnešiota, tiesiog pakuroms sunaudota“.

Rokiškio krašto muziejaus fonduose iš viso skaičiuojama apie 8 tūkst. knygų. Be to, kasmet biblioteka ir fondai pildomi, nes „šviesūs žmonės, užsienyje gyvenantys kraštiečiai jaučia pareigą ar tiesiog nori savo biblioteką dovanoti gimtajam miestui“.

„Mums pagal dovanojimo aktą atiteko nemaža žinomiausio lietuviškos spaudos kolekcininko, gimusio Rokiškio apylinkėse, Povilo Gasiūno (1897–1966) surinktų spaudinių dalis. Tai knygos, periodika, įvairūs spaudiniai. Pradėjęs rinkti spaudą maždaug 1924 m. ir neskirstęs autorių ar leidėjų pagal politines pažiūras, jis kaupė tiek dešiniąją, tiek kairiąją spaudą, dėjo knygą prie knygos, laikraštį prie laikraščio. Jis buvo užsimojęs surinkti visus spaudos draudimo metų leidinius“, – teigia O. Mackevičienė.

Ji suskaičiavo, kad 1946-aisiais P. Gasiūnas Rokiškio krašto muziejui pagal dovanojimo aktą atidavė 3 tūkst. 684 pavyzdinius periodinius leidinius, 537 knygas, išleistas Vilniuje, 150 knygų, išleistų Klaipėdos krašte, 835 – Vokietijoje. „Su šia kolekcija į muziejų pateko unikumai. Turbūt viena vertingiausių knygų, saugomų Rokiškio krašto muziejuje ir čia patekusių per kolekcininką P. Gasiūną, yra J. Bretkūno „Postilė“, išleista 1591 m. lietuvių kalba“, – viename iš straipsnių apie dvaro vertybes  rašo O. Mackevičienė.

„Postilė“ yra pamokslų rinkinys. Jį J. Bretkūnas parengė naudodamasis garsiausių XVI a. teologų darbais. Pasaulyje žinomi išlikę tik keli šios knygos egzemplioriai.

Kurį laiką, gavus P. Gasiūno dovaną, J. Bretkūno „Postilė“ gulėjo lentynose kartu su kitomis religinio turinio knygomis. Lankytojai jos nematė. Rokiškėnai, miesto svečiai, tyrinėtojai, mokslininkai ir visi, besidomintys lietuvybe bei knygomis, vienetinį egzempliorių išvydo 1975-aisiais. Istorikė prisiminė, kad tuomet ši knyga buvo vienintelis Lietuvoje žinomas „Postilės“ egzempliorius ir mokslininkai atvažiuodavo juo domėtis, ne vienas labai stebėjosi, kad „Postilė“ saugoma būtent Rokiškyje. „O kai prasidėjo didesnis knygų studijavimas, atsirado ir daugiau „Postilės“ egzempliorių“, – sakė istorikė. Ji svarstė, kad tokios knygos vis dėlto įdomios tik siauram ratui, tiems, kas vertina, o didesnė visuomenės dalis, pamačiusi vertingą egzempliorių, nešaukia iš nuostabos. „Kaip bebūtų, tie senieji raštai – tarsi kokia „razinkėlė“, kuri atskleidžia praėjusių laikų poligrafiją, kalbą, tradicijas – žodžiu, visa istorijos paletė per vieną knygą išplaukia į paviršių“, – apie „Postilę“ kalbėjo ne kartą ją varčiusi istorikė.

Dabar – kiti laikai

Kas, be mokslinius darbus rašančiųjų, dar domisi šiuo neįkainojamu dvare saugomu lobynu?  Direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė sakė, jog dalį leidinių galima pamatyti parodose, kiti eksponuojami nuolat. Apskritai stengiamasi visais įmanomais būdais juos panaudoti šviečiant visuomenę. „Bibliofilų nėra daug. Bet knyga – tai eksponatas, kurį reikia išsaugoti ateities kartoms. Gal senienos daug kam neįdomu, bet tai – mūsų kultūros dalis. Be to, mūsų, muziejininkų, darbas – kaupti ir išsaugoti visą kultūrinį ir istorinį pagrindą. Sovietiniais metais į saugyklas niekas be leidimo negalėjo įeiti. Dabar ne tokie laikai“, – sakė D. Kiukienė.

Šiemet 85 metų jubiliejų švenčiantis Rokiškio krašto muziejus ne tik kaupia senas knygas, bet ir nuolat leidžia muziejininkų parengtus leidinius. Tie leidiniai domina ir rokiškėnus, ir užsienyje gyvenančius grafų palikuonis. Štai vienas paskutinių leidinių buvo „Rokiškio dvaras ir jo savininkai fotografijose“, o dabar spausdinti jau atiduota nauja knyga „Grafų Tyzenhauzų kultūros kelias“. Tai bus labai išsami knyga, kur sudėta viskas apie tai, kas paveldėta iš grafų Tyzenhauzų, kas saugoma muziejuje ir bažnyčioje, ką pavyko atrasti Lenkijoje ar Estijoje. Antroje knygos dalyje kalbama apie palikimo išsaugojimą ir jo sklaidą – renginius, edukacijas, koncertus, konferencijas.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Giedrius Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Giedrius Kujelis

Pagal Przezdzieckių bibliotekos katalogo pirmąjį tomą, grafų bibliotekoje buvo 9849 knygos. Kiek iš viso buvo knygų, kol kas, nėra žinoma. Tačiau XVIII a. pimoje pusėje Rokiškio dvaro bibliotekoje buvo 160 knygų ir 48 kalendoriai.