Grafų Pšezdzieckių vaikai (iš kairės): Antanas, Elžbieta, Aleksandras, Jonas, Marija. Apie 1924 m. Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.

Pradžia:  Konstantinas ir Elžbieta

Po Šv. Mato bažnyčios fundatoriaus Reinoldo Tyzenhauzo mirties Rokiškio grafystė perėjo jo seseriai Marijai Tyzenhauzaitei po to, kuri buvo ištekėjusi už lenko Aleksandro Pšezdzieckio. Rokiškį Pšezdzieckiai valdė iki 1940-ųjų vasaros, kol pasitraukė į Lenkiją. Marijos ir Aleksandro sūnus Konstantinas Pšezdzieckis (1846–1897) buvo priešpaskutinis Rokiškio grafas, kuris tęsė tėvo pradėtus darbus. Rokiškio grafystėje, kurią paveldėjo iš motinos, grafas neapleido ekonomikos, nors didelių statybų Konstantino laikais ir nevyko. Tačiau grafas buvo gerbiamas visuomenėje, todėl ir žinios apie Rokiškį jo laikais buvo skleidžiamos plačiai.

Jo žmona Elžbieta Pliaterytė-Zyberg buvo graži ir impozantiška moteris, „nešiojusi aukštą kuodą ir mėgusi puoštis perlais, neretai atsidurdavusi dėmesio centre“, apie ką istorikai sprendžia iš senų fotografijų.

Konstantinas ir Elžbieta susilaukė septynių vaikų.

Konstantinas buvo labai išprusęs, gerbiamas visuomenėje ir aukštuomenėje. Jis dalyvavo ir Rusijos carų Aleksandro III bei Nikolajaus II karūnavimuose. Istorikai tai vertina kaip išskirtinius grafo gyvenimo įvykius. Pagal išsaugotas nuotraukas galima spręsti, jog Konstantinas buvo apkūnus. „Tiesa, kai kuriose jaunystės fotografijose jis atrodo lyg avangardistas – siaurom kelnėm, atverstais plaukais, o solidaus amžiaus – dažnai su skrybėle, gražiais išpuoselėtais plaukais“, – pastebėjo O. Mackevičienė.

Muziejus neturi duomenų, kokia yra K. Pšezdzieckio mirties priežastis. Aišku tik tai, jog grafas mirė pakankamai jaunas – sulaukęs vos daugiau nei 50-ies.

Paskutinis Rokiškio grafas

Konstantino sūnus Jonas Aleksandras Stanislovas Kazimieras Marija Pšezdzieckis buvo paskutinis Rokiškio grafas. Gimęs 1877-aisiais, 1903-iaisiais vedė Hermanciją Sapiegaitę ir su ja susilaukė penkių vaikų – Antano, Marijos, Jasiaus, Aleksandro ir Elžbietos.

Rokiškio istorijai J. Pšezdzieckis visuomet liks svarbus tuo, kad perstatė Rokiškio dvaro rūmus. Perstatymo data – 1905-ieji. Anot istorikų, paskutinysis Rokiškio grafas visą gyvenimą brangino ir saugojo protėvių relikvijas, tyrinėjo lietuvių liaudies meną, jo rūpesčiu dvare buvo surinkta nemaža meno kolekcija. Negana to, J. Pšezdzieckis buvęs muzikalus, puikus muzikantas, pianistas, be to, sukūręs ir nesudėtingų kūrinių, kurių partitūros saugomos muziejuje. Magdalena Komarovska – Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio močiutė – savo knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ pasakoja apie Onines, kurias sutikdavo Šaukėnuose. „Vienas iškilmingiausių momentų būdavo šokiai. Jiems samdydavo orkestrą iš Šiaulių, bet joks muzikantas negalėdavo susilyginti su Jono Pšezdzieckio grojimu, o jei prie jo dar prisijungdavo Livija Dimšienė iš Ilzenbergo…“ J. Pšezdzieckis žuvo 1944-aisiais Varšuvos sukilime.

Fotografijos

Pšezdzieckių istorija atsispindi ir fotografijose, kurias išsaugojo kolekcininkai, rokiškėnai ir perdavė Rokiškio dvarui. Jų šiandien beveik pusantro tūkstančio. Dauguma jų – mėgėjiškos, pačių Pšezdzieckių darytos. Jos kruopščiai, su reikiamais įrašais, kur įmanoma situacijas ar žmones įvardyti, patalpintos į 10 albumų. „Grafas Pšezdzieckis, jo dukros ir sūnūs mėgo fotografuoti, turėjo fotoaparatus, su kuriais nesiskyrė nei namuose, nei kelionėse. Ypač entuziastingai fotografavo jaunesnioji dukra Elžbieta. Muziejaus moksliniame archyve saugomi grafų vaikų auklės Julijos Kietytės užrašyti atsiminimai. Juose teigiama, jog grafaitė labai išgyveno, kai vagys pavogė fotoaparatą, jai dovanotą tėvo. Sugavus vagį, Elžbieta labai apsidžiaugė atgavusi tėvo dovaną ir vagiui atleido. Už pomėgį fotografuoti Rokiškio muziejininkai grafams labai dėkingi. Juk jie užfiksavo ištisą epochą: žmones ir giminystės ryšius, dvarus ir interjerus, miestus ir miestiečius“, – „Gimtajam…“ yra sakiusi istorikė  O. Mackevičienė.

„Pluoštas fotografijų pasakoja apie mėgstamus pasisėdėjimus pagrindinių laiptų aikštelėje ar oranžerijoje: čia šnekučiuojamasi, geriamos arbatėlės, skaitoma, mezgama, klausomasi patefono, bendraujama su svečiais, pozuojama su šunimis ir, žinoma, fotografuojama. Pastebimas lengvas ir betarpiškas kasdienybės fiksavimas – fotodienoraštis „rašomas“ pakeliui, atminčiai, be meninių ambicijų, formalių įsipareigojimų ir viešinimo intencijų. Grafai galėtų pasigirti turiningu gyvenimu, tačiau jie nekuria sensacijų, kaip ir nemato reikalo formuoti savo elitinių įvaizdžių. Toks požiūris yra aukštos prigimtinės kultūros pavyzdys“, – knygos „Rokiškio dvaras ir jo savininkai fotografijose“ straipsnyje „Baltais bijūnais apšviesta naktis“ rašo dr. Margarita Matulytė. Kodėl balti bijūnai? Cituojant M. Matulytę tame pačiame straipsnyje: „Rokiškėnai dar mena tuos laikus, kai jų dvaro parke birželį nuo pražydusių baltų bijūnų naktimis būdavo šviesu…“

Laiškai liudytojai

Apie paskutiniojo Rokiškio grafo asmenybę liudija ne tik fotografijos, bet ir laiškai. Keliasdešimt  išskirtinai vertingų grafo J. Pšezdzieckio laiškų, rašytų žmonai – garsios Sapiegų giminės kunigaikštytei  Rokiškio grafienei Hermancijai Sapiegaitei-Pšezdzieckienei, dvarui yra perdavusi buvusio grafo virėjo Augusto Kalpoko dukra Aleksandra Jasinavičienė iš Kauno. Ne kartą rašyta apie virėjo Kalpoko šeimą. Būtent jie, supratę, kas gali būti vertinga, neleido išblaškyti ir išsaugojo ne tik dalį grafų korespondencijos, bet ir sukneles, stalo įrankius. Visa tai šiandien galima pamatyti ekspozicijose.

Iš laiškų, anot istorikų, atsiskleidžia grafo požiūris į vaikus, kalbama apie išsilavinimą. Dar galima sužinoti apie to meto muzikinį gyvenimą, meno parodas. Pavyzdžiui, grafas mini automobilių parodą trečiajame dešimtmetyje – galvoja apie sūnų Jasių, kuriam labai rūpi automobiliai. Jasius miręs labai jaunas, palaidotas Šv. Mato bažnyčios kriptoje.

Apie muziką buvo užsiminta laiške iš Rygos. „Geros muzikos negirdėjau – buvo tik kavinių ir šokių muzika“, – žmonai rašo J. Pšezdzieckis, o kitame laiške džiaugiasi išgirdęs „dieviškai grojant Šopeną“. Šie tekstai atskleidžia ir nemažai istorikams svarbių praėjusių amžių aplinkos detalių apie tai, kaip Rokiškis, dvarai, parkas atrodė XX a. pradžioje.

Rokiškio dvarą 1897–1940 m. valdęs J. Pšezdzieckis, sprendžiant iš intymių meilės laiškų, labai mylėjo savo žmoną. Tiesa, daug žinių, išskyrus kelis laiškus, nėra.

Istorikai žino, kad grafas su būsimąja žmona susipažino Varšuvoje, susituokė 1903-iaisiais, kas dvejus metus grafams gimė penki vaikai. „Galbūt išoriškai grafų santykiai atrodė šalti, tačiau kas iš tiesų dėjosi tarp jų, matyti iš laiškų“, – sakė O. Mackevičienė, išvertusi spaudai kelias nekalčiausias citatas apie tai, kaip „parašęs laišką grafas eis pasižiūrėti į mylimosios  fotografiją“, „kokios neišsemiamos ir gilios jos sabalo spalvos akys, koks kaklas, ausys…“ Nėra nė vieno teksto, kuriame grafas neaukštintų žmonos grožio, neprisipažintų, kokia ji jam yra brangi. Iš archyvų galima spręsti, jog laiškus grafas rašė iš įvairiausių vietų – Nicos, Rygos, Varšuvos, Galicijos Vakarų Ukrainoje.

Išsaugoti laiškai liudija ir tai, kad grafas buvo silpnos sveikatos. „Akims jau geriau. Vaistų nenaudoju, kad nesusimaišytų su skirtais nuo širdies. Jie padeda. Pasiimsiu į Rokiškį. Man svarbiausia gydyti vidaus organus“… „Laikausi dietos. Valgau pieniškas košes. Neiškentęs suvalgiau kalakutienos, tai tris dienas kamavausi“, – atskleidžia savo negalavimus laiškuose J. Pšezdzieckis.

Antanui – Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medalis

Apie silpną grafo sveikatą skelbta ne viename šaltinyje, o štai Rokiškio muziejininkai iki šiol nėra skelbę apie tai, kad jo sūnus Antanas tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Apie tai sužinota atsitiktinai. Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė pasakojo, jog prieš metus Vilniaus knygų mugėje pristatant knygą „Rokiškio dvaras ir jo savininkai fotografijose“ prie jos priėjo buvęs rokiškėnas zinautas Malcius. „Jis ir papasakojo, kad jo tėtė tarnavęs kartu su Antanu Pšezdzieckiu. Turėjęs ir nuotraukų, bet jos – sunaikintos“, – sakė M. Mieliauskienė. Ji tuomet sužinojo ir tai, kad grafo sūnus Antanas buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.

Apie Jasių

Šiandien pirmą kartą publikuojame nuotrauką, kurioje – grafų sūnaus Jasiaus, mirusio dar nesulaukus nė šešiolikos, laidotuvės. M. Mieliauskienė sakė, jog grafo amžininkai yra pasakoję dvi versijas apie sūnaus mirtį – viena, kad jis peršalo, kita – kad nukrito nuo arklio. Tačiau  M. Mieliauskienė vėlgi atsitiktinai išgirdo ir kitą versiją. „Prieš kokius dešimt metų vedžiau ekskursiją panevėžiečiams. Kai bažnyčioje, kriptoje, pasakojau jiems apie Jasių ir jo mirties galimas priežastis, tai išklausiusi moteris papasakojo labai įdomių dalykų. Pasirodo, jos močiutė kartu su Jasiumi  mokėsi vienoje klasėje Panevėžio lenkų gimnazijoje. Jinai pasakojo, kad Jasius buvo silpnos sveikatos ir greičiausiai mirė nuo džiovos“, – sakė M. Mieliauskienė. Muziejininkė mano, kad apie tai galėjo būti neskelbiama, nes džiova – neturtingųjų liga. „Mes tokio fakto nežinojome. Nors viename iš laiškų grafas rašė apie išrastus vaistus peniciliną, kuris galbūt pagelbėtų Jasiui“, – sakė M. Mieliauskienė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie