Robertas Žaliukas. Redakcijos archyvo nuotr.

Kūdikiai – ant drobės

bangenis

„Dabar valgysim mano keptus blynus. Su grietine ar avietėmis? Oi, grietinės neturiu“, – šiltai sutinka Robertas ir kviečia į virtuvę. Čia jau paruošta ir kava, kuria prasideda laisvas pokalbis apie meną. Kol sodybos šeimininkas trypčioja prie keptuvės, yra laiko akį paganyti po jo drobes. Paveikslų – kelios dėžės, o vietos juos išdėlioti, kad apžiūrėtum, – kuklu.

„Būk kaip namie…“ – sako Robertas ir, pamiršęs vėstančias vaišes, pats skuba į talką iškrauti paveikslų. Prasideda drobių istorijos… Kiekvienas darbas – ištisas pasakojimas, nes daugelio siužetų be autoriaus komentarų „neišgliaudytum“. Sako, namuose tik dalis darbų, daug jų parduota, dovanota, kabo parodose. Kiek jų nutapė, neskaičiavo, bet ne vieną šimtą. Jo paveikslai keistai universalūs: į juos galima žiūrėti ir vertikaliai, ir horizontaliai. „Tai kaip 3D, trimatis vaizdas“, – šmaikštauja Robertas, kai drobių mįslingus vaizdus bandau įminti žiūrėdama į juos įvairiu rakursu.

Trys „stulpai“

Be gido tarp gausybės paveikslų lengva pasiklysti: vieni – juodai balti, grafikos stiliaus, kiti – ryškių spalvų su aiškiomis ar viena kitą dengiančiomis formomis ir pasteliniais potėpiais, treti – „kvepiantys“ mistika, kupini netikėtų simbolių, nuspėjamą dermę draskančių spalvinių „išsišokimų“.

„Čia Kernavė… Gili istorija. Kairiame kampe dėmė – pralietas kraujas, dešinėje – archajinis moters papuošalas. O čia – nesena dviejų pilotų tragedija, kai nedidelis lėktuvas nukrito Baltijoje ir paskendo. Gelmė, ją rėžiantis šviesos blyksnis, dugne – vėžių gaudyklė. Simboliška, tiesa?“ – vedžiodamas po drobės detales pasakoja Robertas. Ištraukęs iš dėžės vieną paveikslą, kuriame – dominuojanti žalia spalva, o centre – angelo kontūrai, ilgam nutyla. „Čia mano motina. Matai, čia lyg paukštis išskleistais sparnais, lyg angelas, ant galvos – balta skara, kaip aureolė. Tai ir lyg karstas…“ – braukdamas delnu per drobę, lyg bandytų paglostyti mirusio brangiausio žmogaus veidą, sako Robertas. Šalia šios drobės – tarsi vaikiškų rankų nutapyta eglė, po ja – keistas padaras. „Gerai įsižiūrėk. Matai, tai valsą šokanti mergina, laisva, kaip paukštis…“ – kai siužeto paslaptį atskleidžia autorius, paveikslas tampa labai gyvas. „Čia – prakiurusi mano žmonos skrybėlė“, – šypsosi Robertas, nors paveiksle tokio galvos dangalo nė užuominos.

Paveikslas iš kelių pastelinių, tarp savęs „susiūtų“ stačiakampių, drobės apačioje – trupiniai ir šukės… Tai dviejų žmonių sudužę santykiai ir tai, kas iš jų liko… Šalia – drobės su gausybe miniatiūrinių detalių: juodai balti, grafiką primenantys tapiniai: pajūris su smėlynus užvaldžiusia guboja, vėtrų blaškomos bangos ir pušys, vieno karūnoje – švelnių potėpių juodas varnas, po juo – atsikartojantys grakščių linijų augalų motyvai, o siužetą užbaigia keturios sultingos vyšnios, simbolizuojančios atvirumą, dorą, tyrumą ir paprastumą…

Kituose paveiksluose – žaismingų spalvų ir potėpių dermės: nė trupinio liūdesio, nostalgijos spalvose ir formose. „Čia – pavasaris, daug žydėjimo, bet juose yra ir rudens derinių. Vieniems atrodo, kad tai – kalnai, toliai, kiti atranda tiltą, kelią, dangų. Kokia akim žiūrėsi…“ – dėsto Robertas, tą pačią drobę įvairiai pakreipdamas ir suteikdamas jai naują siužetą.

Nušvitimai ir mintijimai

Jūros, dangaus, vandens, medžio, moters, kalnų motyvai, moters ir vyro santykis, kertiniai žmogaus jausmai, gamtoje vyraujantys atspalviai, pagonybės užuominos – Roberto paveikslų „variklis“. Natūralizmas be paslapties jo tapyboje, kaip ir skulptūroje, menininkui svetimas: sako, kam atkartoti tai, ką kiekvieno akis gali matyti?

„Keliuosi ketvirtą ryto ir dirbu. Dažniausiai siužetas ateina į galvą naktį, ir nebegaliu užmigti. Su kai kuriomis drobėmis labai sunku išsiskirti, jų niekam nedovanoju, neparduodu. Tokie darbai gimsta be jokių eskizų, stoju prie molberto, užsimirštu, ranka pati dažą tepa“, – apie „nušvitimus“ kalba Robertas. Užsakovams jis – kietas riešutėlis: užsispyrusį žemaitį sunku „pasukti“ pagal norą, jeigu jis siužetą mato kitaip, nei prašo. „Dažnai būna, kad nesusikalbam, atsisakau, bet būna, kad skaudančia širdim tapau taip, kaip nenoriu ir neturėčiau…“ – sako apie sielą „pjaunančius“ užsakymus Robertas, nes „valgyti reikia“.

„Nesuprantu paniurėlių, nepatenkintų, pykstančių ant viso pasaulio. Esu visiškai laisvas, mano filosofija tokia: jeigu brangu kalafioras ar agurkas, nereikia jų pirkti. Galima paprasčiau, kad ir bulvę, morką valgyti. Išeini į mišką, matai tekančią ar besileidžiančią saulę, bundantį paukštį, skubančią skruzdėlę. Gyvenimas labai gražus, nereikia nieko keisti, reikia su juo susigyventi“, – apie trapią būtį, supančią čia ir dabar (nes rytojaus gali ir nebūti), svarsto Robertas.

Neužmetė

Jo aplinka, kaip ir vidus, – ištisa bohema: gyvenimas atokiai nuo žmonių, šalia medžio, kuris ir kieme, ir troboje. Pokalbiai ir pasisėdėjimai su žmonėmis, suprantančiais meną, sielų bendrystė su žmona Romualda, kaip niekas kitas suprantančia jo kūrybą, įkvėpimus ir polėkius. Parodos? Robertas atviras: pagyrų liga jis neserga, jį sušildyt gali kamerinių parodų, į kurias susirinktų ne snobai, aplinka, o žioplių ekskursijos po meno sales jam panašios į parodijas. Kai pakviečia dalyvauti parodose su darbais, neatsisako, bet pats į jas nesiperša. Tie, kam jis įdomus kaip menininkas, jį žino ir, kai reikia, patys susiranda.

„Ne, medžio nepamiršau, medžio skulptūra – brangiausias mano kūdikis. Daug metų rūpėjo imtis ir drobės, bet vis ranka nekilo. Turiu tapybos pagrindus, tai va, kažkas ir išeina. Matyt, yra kažkoks genas“, – apie galvą užvaldžiusią naują meno krytį – tapybą aliejumi – svarstė menininkas. Tarp medžio skulptūros, „atėmusios“ jo kelis gyvenimo dešimtmečius, ir tapybos ant drobės buvo dar vienas etapas – prisilietimas prie keramikos, tapyba aliejumi ant stiklo butelių. Bet, kaip pats sako, tai buvo tik kūrybinės įvairovės intarpai…

Trupiniai apie žmogų, negalintį be medžio

Robertas Žaliukas – žemaitis, gimęs ir augęs Rietave (Plungės r.), vėliau emigravęs į Aukštaitiją, tapo vienu ryškiausių originalios medžio drožybos menininkų Aukštaitijos regione. Jis 1985 m. dalyvavo parodose Meksikoje ir Vietname, 1987 m. prestižinėje parodoje Maskvoje apdovanotas laureato medaliu. Robertas su medžio drožybos darbais parodose dalyvauja nuo penkiolikos metų. Jo kūriniai pasklidę po visą pasaulį, iškeliavę į privačias kolekcijas, dalis jų, pačių brangiausių, su kuriais sunku išsiskirti (tokie kaip smėlio užpustytas smuikas, sukurtas gero bičiulio Vytauto Kernagio garbei), iki šiol gyvena autoriaus namuose.

Prieš ketvirtį amžiaus Robertui pavyko įvaldyti prieš 200 metų Japonijoje naudotą drožybos būdą „ukibori“. „Išplaukiantis medis, arba nebaigtas blukinti…“ – sako menininkas, niekam šios medžio apdirbimo paslapties taip ir neatskleidęs. Japoniškas pėdsakas – jo ištobulintos medžio drožybos išskirtinumas: „ukibori“ dominuoja skulptūrose, koliažuose ir pano, monumentaliuose darbuose ir vos įžiūrimose detalėse, tarnauja įkūnijant žemiškus žmogaus jausmus, kūno plastiką ir sakralinį meną.

Roberto drožiniuose (kaip ir drobėse) ryškus pagonybės ir krikščionybės pradas: medyje ir drobėje įkūnytos mitinės būtybės, Dangų, Žemę, Ugnį įprasminantys simboliai: pasaulio akis, Nojaus laivas, saulėgrąžos ant merginos, žmogaus gyvenimo ratas, jausmai ir nuojautos… Menininkas sukūrė subtilių medžio darbų, skirtų vidaus erdvėms puošti, bažnyčių altoriams, – Nukryžiuotąjį Kristų ir galybę kuklesnės apimties darbų.

Ypatingas kūrinys – „Žaltvykslė“. Tai – tarsi jo paties gyvenimo filosofija, įprasminta įvairialypėje kūryboje: per skulptūrą žiūrėjimas žalčio akimis į gyvenimą, kuriame apstu paslapties, į nežinią traukiančių slaptingų žiburėlių, galinčių paklaidinti, pražudyti arba atrakinti duris į viliojančią būtį.

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie