blank
Vanda Leščiova neįsivaizduoja savęs nekuriančios. V. Bičiūnaitės nuotr.

Į rankdarbių pasaulį dažniausiai įninkama stačia galva, neskaičiuojant valandų, lėšų. O kartais tai būna sąmoningas, būtinybės padiktuotas sprendimas, vėliau virstantis poreikiu to paties mokyti ir kitus. Šį kartą – pasakojimas apie dvi moteris, kurias sieja mokytojos profesija ir jų pačių ištartas posakis: „Pirštai turi krutėti.“

Kantrybės ir žinių reikalaujantys užsiėmimai

Mezgimas, siuvinėjimas rankomis ir mašina, nėrimas, riešinių mezgimas, origamis, darbai iš veltos vilnos bei karoliukų, įvaldyta dekupažo technika, karpiniai, dirbiniai iš metalo, molio, stiklo, peiliu ir kalteliu drožinėtos verpstės… Dabar – juostų pinimas. Tai rokiškėnės Vandos Leščiovos užsiėmimai, laisvalaikis. Vartydama į segtuvą sudėtas savo kūrinių nuotraukas moteris pasakoja istorijas, kur koks darbas nukeliavo, kaip jis buvo sukurtas. Ji pati teigia, kad pirštai turi krutėti ir net žiūrėdama televizorių nuolat kažką narplioja. Sumanymai gimsta čia ir dabar, o noras pabandyti naują rankdarbių kūrimo techniką užvaldo mintis. Sako savo pomėgiams negailinti lėšų, be to, kurdama pritaikanti buities daiktus.

Jos buto sienos nukabinėtos didelio kruopštumo reikalaujančiais darbais – šiaudinėmis saulutėmis, stilizuotomis gėlėmis, kambario centre – šiaudų sodas, kuriame vietą surado ir šiaudiniai kankorėžiai. Moteris juos vadina kasdieniškai: „Rašykit – darbai iš šiaudų.“ Tačiau iš tiesų taip juos vadinti būtų storžieviška. Visų pirma todėl, kad šią gamtinę medžiagą būtina tinkamu metu nupjauti, kad šiaudas nebūtų peraugęs, nulupti išorinį sluoksnį, išpjaustyti narelius. Rišant sodą būtina žinoti, kad karpymui pasiduoda tik išmirkyti šiaudai. Kurdama šiaudines saulutes V. Leščiova pirmiau šiaudus išvirina, tada perskelia išilgai, lygina lygintuvu, klijuoja prie iškirptos kartono ar kito kietesnio popieriaus formos, vėl kaip drabužį lygina. Jei lygintuvas labai karštas, tai šiaudeliai įgis rusvą atspalvį, jei vėsesnis, tai išliks  geltoni.

Padėjo net pelytė

V. Leščiovos buto sienas puošia paveikslai iš įvairių sėklų, pupelių, riešutų, arbūzo grūdelių, slyvų ir vyšnių kauliukų, kriauklelių, stiklo karoliukų. Ji nepiešia paveikslo eskizo, klijuoja „iš galvos“, pritaiko beveik viską. Su šypsena prisimena tokį nutikimą: išgliaudžiusi vyšnias, iš jų išsivirė uogienę, o kauliukus paliko nuošaliai. Po tam tikro laiko juos rado tvarkingai perskeltus pusiau. Tai pelytė pasidarbavo. Perskeltus kauliukus buvo paprasta priklijuoti prie paveikslo pagrindo, o neperskelti nubyrėdavo…

Eskizai nereikalingi ir verpstėms drožti. Kuria jas moteriškai: peiliu ir kalteliu viduryje išraižo raštą, tik tuomet apytikriai nusipiešia formą, kurią apipjauna elektriniu pjūkleliu.

Eskizo reikia tuomet, kai imasi sena, paprasta siuvimo mašina drobėje siuvinėti… portretus. Sklaidydama jau minėto segtuvo lapus, moteris rodo jos siuvinėtų Žemaitės, Jono Biliūno, Kristijono Donelaičio, Juozo Tūbelio portretus. Ko reikia norint išsiuvinėti tokį portretą? „Nespalvotos, šešėlinės nuotraukos“, – sako kūrėja. Ji turi sumanymą – išsiuvinėti vienos Lietuvoje gerai žinomos moters portretą, tik svarsto, kur jį dėtų. Padovanoti nedrįstų, nes nežinanti, ar patiktų.

Dalis „dūšios“ – kaime

Kūriniai nebeišsitenka V. Leščiovos bute, jų pilna ir kaimo sodyboje. Moteris guodėsi, kad po žiemos prarado spalvą šeši sodyboje prabuvę šiaudų sodai, kabėję terasoje, ir rezgė mintį, kaip juos atnaujinti, kuo ateityje juos pakeisti. Tikėti, kad kūrybinės mintys bus įgyvendintos, tikrai galima, nes čia pat kūrėja demonstruoja nuotraukas, kuriose užfiksuoti sodybos sienas puošiantys iš metalo, diržų sagčių, užuolaidoms prikabinti skirtų žiedelių ir karoliukų sukurti delfinai, driežai… „Kaip pašviečia, taip ir dirbu, kas po ranka, tą pritaikau“, – komentuoja su rankdarbiais nesiskirianti moteris. Paklausta, koks jinai žmogus – miesto ar kaimo, atsako: „Dalis „dūšios“ – kaime“. Tai liudija ir kita jos veikla – parašyta ir jau išleista knyga apie gimtąjį kaimą.

Aukštoji matematika

„O austi nemoku“, – apgailestauja V. Leščiova. Mačiusieji, kaip rinktinėmis staklėmis audžia Juodupėje gyvenanti Genė Šimėnienė, dažnai jos darbą pavadina aukštąja matematika. Taip V. Leščiovos „aukštąja matematika“ galima pavadinti jos rištines staltieses. Kodėl? Dėl to, kad į stačiakampį arba kvadratinį (priklauso nuo to, kokios formos norime staltiesės) medinį rėmą kas 2 cm ar 2,5 cm tenka sukalti vinukus, ant kurių pagal tam tikrą brėžinį apmetami lininiai siūlai. Kiekvienas siūlų susikirtimas surišamas kitu, atskiru siūlu ir taip adata formuojamas gėlytės vidurys.  Viena staltiesė rišama apytikriai mėnesį, tad tam reikia begalinės kantrybės.

V. Leščiova yra suskaičiavusi, jog rišant tokią staltiesę adata padaromi šešiolika tūkstančių aštuoni šimtai devyniasdešimt keturi gėlių lapelių apkabinimai. Galbūt todėl menininkė kol kas neturi konkurentų – moterys pabando tokį rankdarbį ir meta dėl kantrybės stokos. Kasmet jos naujos surištos staltiesės iš tautodailininkų darbų parodos, vykstančios Krašto muziejuje, atrenkamos eksponuoti Panevėžyje. Ne išimtis ir šie metai. Iš smalsumo teiraujuosi, kurią staltiesę iš dviejų eksponuotų atrinko. Pasirodo, rištą iš natūralios spalvos lininių siūlų.

Tokiu pat principu įmanoma surišti skaras arba daug mažesnių išmatavimų staltiesėles. Pastarosioms paprastai parenkami puresni siūlai, todėl raštas atrodo tankesnis.

„Įsilingavo“ atsitiktinai

Rokiškyje gyvenanti Rita Vaitiekauskienė įnikusi pinti aukštaitiškas juostas. Ji pasakoja: „2005–2006 metais Rokiškio kultūros centre vyko Nidos Lungienės inicijuotas etnoprojektas. Viena iš veiklų buvo juostų pynimas, kurio mus mokė biržietė tautodailininkė. Nuo to laiko namuose, mokykloje ėmiau pinti mažutytes juosteles, kurias panaudodavau kaip žymeklius knygoms. Su savo mokiniais, pradinukais, visuomet susikurdavome tautosakos pasirodymą. Tam prireikdavo tautinių drabužių. Bent jau stilizuotų. Tačiau trejus metus lankydama „Gastautos“ repeticijas gavau labai daug žinių ir supratau, kad aukštaitiškam tautiniam kostiumui būtina pintinė juosta. Tad nebegalėjau vaikų išleisti į sceną be juostų. Paprašiau mamų padėti. Keletą jų pamokiau, kaip pinti, kitoms, turėjusioms mažiau laiko, padariau pradžią – užmečiau siūlus, o užbaigė pačios. Juostas savo vaikams pynė Dangirutė Banienė, Jolita Lungienė, Sigita Matulėnienė, Audronė Busilienė, Tatjana Rancevienė, Sonata Pipinytė, Sonata Davainienė, Danguolė Bulovaitė, o Zita Dičiūnienė nupynė net devynias. Pasidarė nesmagu: pati pinu trumputes juosteles, o mamos sukūrė ilgas. Puoliau ir pati pinti ilgesnių. Taip prieš trejus metus „įsilingavau“. Kartą bendradarbė Jūratė Deksnienė prasitarė, kad vyks tautodailininkų darbų paroda. Mano juostos tiko, taip tapau kandidate, o prieš metus –  tautodailininke. Šiųmetėje tautodailininkų darbų parodoje buvo eksponuojamos septynios mano juostos.“

Būtina aukštaičių tautinio kostiumo dalis

Pinti galima trimis būdais. Vienas jų paprasčiausias – dvinytis. Juo R. Vaitiekauskienė ir pina. Antras – milinis eglinis būdas, kai vienas siūlas metamas per du siūlus. „Labai vargau, kol išmokau jo pradžią. Daug kas padėjo ir patarinėjo, bet viena yra patarti, o visai kas kita pačiam bandyti. Viena tokia juosta jau eksponuota parodoje. Sudėtingiausias – milinis kryžminis pynimo būdas, kuriam dar turiu priaugti“, – dalinasi patirtimi R. Vaitiekauskienė.

Juostas ji pina iš pusvilnės siūlų. Sako, pintų ir iš vilnonių, bet patyręs žmogus nepatarė: „Praskris kandis ir nebeturėsi juostos.“

Dalyvaudama su vaikais „Tramtatulio“ konkurse tautodailininkė patyrė kritiką už tai, kad į berniukams skirtas juostas įpynė mėlynų siūlų. Nuo to laiko žino – aukštaitiškuose rūbuose tokios spalvos gamų neturi būti. Spalvos ir atspalviai – nuo geltonos iki rudos, žalios ir raudonos. Juosta – būtina aukštaičių kostiumo dalis.

Randa vietą šiuolaikiniame garderobe

„Man pačiai tai – relaksacija, nes dažniausiai pinu žiemą, kai už lango juoduma ir pilkuma, o siūlai žaižaruoja įvairiausiomis spalvomis, jos mainosi. Kur darna ir harmonija, ten emocijos nurimsta. Dirba pirštai. Ilgiau nepynus, nagai ima niežėti, kaip norisi imtis šio darbo. Malonu liesti natūralų daiktą. Mokau pinti ir vaikus. Smagu, kad tai galima daryti bet kur, net automobilyje. Svarbu, kad būtų kur pritvirtinti juostą. 2016 metų rugsėjo – gruodžio mėnesiais vedžiau neformaliojo švietimo finansuojamą būrelį „Kaip juosta juosia…“, kurį lankė penktų – aštuntų klasių mergaitės.

Beveik visos juostos padovanotos. Juosta tradiciškai turi savo simboliką, jinai riša rūbą ir dovanojantįjį bei gaunantįjį. Jos randa vietą ir šiuolaikiniame pasaulyje. Neseniai nuvykusi į giminaičio laidotuves, dovanojau JAV gyvenančiai pusseserei tokią juostelę. Ji tuojau pat savo sūnui nusegė nuo kaklo „varlytę“ ir kaip kaklaraištį parišo pintą juostelę. Šalia stovėjęs kitas giminaitis panoro tokią gauti garbingo jubiliejaus proga“, – apie juostų pritaikymą kalba tautodailininkė.

Projektą iš dalies remia

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: