Grubų miške – paslapties šydu apgaubtas 7 metrų aukščio paminklas. Gal po „Gimtojo...“ straipsnio atsilieps ką nors apie šį paminklą žinantieji? Juk kažkas turi žinoti detales. A. Minkevičienės nuotr.
bangenis

Kodėl Plunksnuočiai?

Į šiaurės vakarus nuo Rokiškio plytintis miškų masyvas, kurį sudaro Plunksnuočių, Užežerių, Grubų, Pagrūbio miškai – gausiai lankomas žmonių. Vieni į juos keliauja uogų, grybų ar kitokių miško gėrybių, kiti – partizaninių kovų istorijos pėdsakais. Į Plunksnuočių mišką lydėjęs buvęs ilgametis Rokiškio miškų urėdijos miškininkas Julius Adamonis – puikus ekskursijos vadovas, per daugybę metų iššniukštinėjęs net ir sunkiai pasiekiamas miško vietas.

„Kodėl Plunksnuočių? Taip ir nepavyko išsiaiškinti pavadinimo kilmės. Gal dėl čia gyvenančių daugybės įvairių rūšių paukščių, o gal kadaise miškas iš aukštai atrodė kaip paukščio plunksna? Vieni miškai pavadinti pagal kaimus, upes, žmonių pavardes, kiti vietinių perkrikštyti. Kad ir rajone esantis Sacharos miškas… Pasakojama, jog pavadinimą sugalvojo žmonės dėl didelių karščių, gal kai mišką sodino ar jame dirbo. Pavadinimas prigijo ir įteisintas. Yra ir Taškento miškas, bet tai neoficialus pavadinimas, taip jį vadina tik vietiniai ir miškininkai“, – apie miškų pavadinimų kilmės šaknis ir ištakas svarstė Julius.

Saugomos gamtos retenybės

Plunksnuočių miškas – ypatingas. Jame yra vienintelė rajone daugelį metų gyvuojanti vėjalandžių šilagėlių augavietė. Šis augalas – šalyje labai retas ir saugomas. Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus jos įrašytos 1962 m. ir saugomos pagal  Europos Sąjungos Buveinių direktyvą bei Berno konvenciją.

2013 m. tarnybos reikalais lankęs mišką Julius pelkėtoje vietoje atsitiktinai užtiko itin retą gamtos tvarinį – korališkąjį trapiadyglį, labai panašų į vandenų gelmėse augančius koralus.

Per pakartotinę kertinių miško buveinių inventorizaciją patyrusio miškininko akis užkliuvo už nudžiūvusio beržo. „Pastebėjau ant mirusio medžio kamieno keistą darinį, o priėjęs pamačiau, kad tai ne šiaip kokia kempinė, o labai retas grybas. Ir gana didelis, jį apimti būtų reikėję rieškučių“, – prieš kelerius metus apie patirtą įspūdį pasakojo patyręs miško saugomų vertybių ieškotojas. Korališkojo trapiadyglio radimviečių Lietuvoje užfiksuota vos 16.

„Neseniai ieškojau tos vietos, bet miškas keičiasi, matyt, nuvirtęs beržas baigė trešti ir neberadau“, –  lydėdamas po mišką pasakojo Julius.

Plunksnuočių miško paviršius banguotas, jam būdingi velėniniai jauriniai, glėjiški priesmėliai ir priemoliai, aukštapelkiniai durpžemiai. Dalis miško pelkėtas, čia plyti ir žmogui sunkiai įžengiama  Plunksnuočių pelkė, o dalis – kaip Dzūkijos smėlingieji pušynai. Per mišką vingiuoja Vyžuonos intakas Valkšna, o pietryčiuose telkšo mažas Mitragalio ežerėlis.

Plunksnuočių miške vasarą, jei ne tokia sausringa kaip ši, gausu pačių įvairiausių grybų – valgomų ir nuodingų, galima aptikti ir daug skruzdėlynų.

Ozas, bet ne prekybos centras…

Plunksnuočių miškas turi medžių paslėptą gamtos įžymybę – kelis kilometrus besitęsiantį ozo kalvagūbrį, susiformavusį ledynmečiu. Nuo jo atsiveria įspūdingi apylinkių vaizdai, tačiau reikia surasti vietą, kurioje kalvagūbrio šlaituose neseniai iškirsti medžiai.

„Matosi plačiai ir toli, panašiai kaip nuo Anykščių Lajų tako. Bet čia reikėtų atvažiuoti rudenį. Tada vaizdas nepakartojamas: kalvagūbrio šlaituose augantys lapuočiai pasidengia auksu, lyg degtų, o pušys ir eglės tarp jų – tamsiai žalios kaip kareiviai“, – natūraliai susiformavusią ozo „apžvalgos aikštelę“ su kaimyninio rajono žmogaus sukurtu objektu lygino J. Adamonis, daugiau balų skyręs mūsų gamtos dariniui. Ozas – ilga siaura kalva, sudaryta iš žvyro ir smėlio.

Kas be ko, Plunksnuočiuose galima sutikti ir įvairiausių žvėrių, stebėti vabzdžių, kirmėlynių, vabaliukų. Taip pat ir vilką. Miško sanitarais pramintų žvėrių rajono medžiokliai čia sumedžiojo ne kartą. Julius pataria vadovautis liaudies išmintimi: „Bijai  vilko – neik į mišką.“ Pats jis niekada šautuvo į rankas neėmė, nors nemažai jo buvusių kolegų miškininkų – medžiotojai. Julius į mišką nešasi kitokį „ginklą“ – fotoaparatą, o įsimintiniausius įspūdžius ir fotografijas prieš keletą metų „suguldė“ į nedidelės apimties knygą „Ša! Ošia Rokiškio miškai“.

Plunksnuočiai saugo partizanų istoriją

Partizanų bunkeris – vienas lankomiausių objektų pastaraisiais metais – atveria šešių partizanų kančias. Į partizanus infiltruoto rusų agento išduoti nuo sovietų karių ir vietinių stribų granatų Plunksnuočių miške 1949 m. lapkričio 14 d. žuvo poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir penki žiobiškėnai partizanai: Juozas Bulovas-Iksas, Nežinomasis-Dianos vyras, Antanas Bulovas-Budrys, Petras Indriuškevičius-Dainius, Jonas Katelė-Pukas ir Kazys Kirstukas-Mukas.

Šių penkių žuvusių vyrų ir vienos jaunos, nuo sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu moters lavonai kitą dieną buvo numesti Juodupės miestelyje ant grindinio. Saugumiečiams tada nepavyko sužinoti, kas buvo ta jauna moteris.

D. Glemžaitė gimė 1926 m. Zarasų apskrityje, Degučiuose. Ji buvo Dievo apdovanota ir dailininkės talentu. Studijuodama universitete, Diana kartu lankė Kauno taikomosios dailės institutą. Daug piešė ir tapė. Studijos „Pro Patria“ režisierius Vytautas Paliulis, rinkdamas ypatinguosiuose archyvuose medžiagą Rokiškio-Dusetų krašto partizanų gimtinėms, mūšių bei žūties vietoms įamžinti, rado poetės D. Glemžaitės pieštas portretų nuotraukas: jos vyro J. Bulovo portretą ir Dianos autoportretą. Portretų kopijas Genocido aukų muziejaus istorikė, Bulovų šeimos atminimo ekspozicijos sudarytoja Virginija Rudienė padovanojo žuvusių brolių partizanų Juozo, Jono ir Antano seseriai Elenai Stasei Bulovaitei-Žebrienei. V. Paliulis, padedant žuvusių partizanų Juozo, Jono ir Antano jauniausiajam broliui Stasiui Bulovui, atkūrė Bulovų šeimos tėviškę, kuri įtraukta į filmą „De Profundis“.

Partizanų bunkeris atstatytas, pastatytas kryžius su čia žuvusiųjų pavardėmis. Kelios dešimtys metrų iki bunkerio esančioje aikštelėje Rokiškio jaunųjų šaulių iniciatyva įrengtas atminties paminklas, informaciniai ženklai.

Bunkerio atstatymu rūpinęsi asmenys Rokiškio urėdijos prašė aplink bunkerį nevykdyti kirtimų, kad tragediją liudijanti vieta neatsidurtų plynėje“, – pasakojo J. Adamonis. Atstatytame kelių kvadratinių metrų bunkeryje – stalas, suolai, ant stalo – žvakės ir keli kraupią istoriją liudijantys daiktai. Šiuo metu bunkeryje gresia kiti pavojai: prie pat įėjimo iš vidaus didžiulį lizdą susilipdė širšės, neatsargiam lankytojui galinčios sukelti mirtiną pavojų.

Nuo šio bunkerio specialūs ženklai veda link kito, Streikų bunkerio, esančio miško gilumoje.

Dėl tam tikrų aplinkybių jo pasiekti nepavyko.

Monumentalus obeliskas – po paslapties šydu

Tame pačiame miško masyve, tik jau Grubų miške J. Adamonis parodė paslaptimi apgaubtą didžiulį obeliską. Per 7 metrų aukščio paminklas  – kryžius pastatytas ant kalvelės, apie kurią iškastas negilus griovelis, o aplinkui – apjuostas eglėmis ir dekoratyviniais krūmais. „Pasakojama, jog anksčiau buvo pritvirtinta plokštė su užrašais, bet kas užrašyta buvo, nepavyko išsiaiškinti. Plokštė dingo, neradau žmonių, žinančių šio paminklo istoriją. Gal Pirmojo pasaulinio karo aukoms, o gal dar kam nors? Pagal eglių amžių galima spėti, kad paminklui turėtų būti mažiausiai 70 metų. O gal eglės pasodintos buvo daug vėliau, nei pastatytas paminklas?“ – retoriškai svarstė J. Adamonis, šį paminką – kryžių lankęs ne kartą, klausinėjęs vietinių, bet kryžiaus pastatymo aplinkybių nesužinojo. Jis viliasi, jog istorikai kada nors šią paslaptį atskleis.

„Gal po „Gimtojo…“ straipsnio atsilieps ką nors apie šį paminklą žinantieji? Juk kažkas turi žinoti detales…“ – vylėsi inscenizuotos ekskursijos vadovas.

Yra dar ir kitas buvusiam miškininkui ramybės neduodantis istorinis objektas. Tai – netoli ozo esantis kalnelis, kuriame – griežta tvarka išrikiuoti apkasai. „Buvęs kolega, Rokiškio girininkijos girininkas  Ričardas Mieliauskas įsitikinęs, jog tai – pagal karo mūšių schemas išdėstyti apkasai. Jis labai daug žino apie karybos istoriją, domėjosi ir šituo kalneliu. Bet negaliu tvirtint, jog ši teorija – teisinga. Tuo turėtų užsiimti istorikai profesionalai“, – apie smalsumą keliančius miško objektus pasakojo Julius.

Greta Plunksnuočių miško yra įsikūrę gražių pavadinimų Mitragalio, Prūselių, Vytelinės, Dirvonų, Pagrūbio, Grubos, Šilelių, Kurkliečių ir  Plunksnuočių kaimai. Dalyje jų vos po vieną kitą sodybą, o ir tos – ne visos gyvenamos.

Projektą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas

 

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
KaimynaiVMiksys Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Kaimynai
Kaimynai

Apie sia vietove galetu turbut nemazai papasakoti netoliese gyvene Stumbrio ir Brazelio palikuonys.Vienas is ju zinojo apie siuos bunekerius ir ne tik, ir vardan meiles isveztos i Sibira isdave apie ju egziztavima ir vieta,kad ja grazintu i tevyne .Cia yra tikras faktas.Vertetu juos susirasti kol gyvi ir padiskutuoti sia tema ,ka dar atsimena.Veliau nebus liudininku.Dar buvo viena simtamete moteris prie Ziobiskio,taciau pries menesi kiek daugiau mire.

VMiksys
VMiksys

Tai „Plunksnuočių“ ar vis tik „Plunksnočių“? Gal nevertėtų vėl keisti jau nusistovėjusio pavadinimo? Juk kitose „Gimtojo Rokiškio“ publikacijose akivaizdžiai vyrauja „Plunksnočių“. O Plunksnočių kaimo tai seniai nebėra – realiai nuo 1944 m. pavasario.