Per pusę
Istorikai rašo, jog I tūkstantmečio prieš Kristų viduryje piliakalniai pradėti rengti aukštumose ir krantų kyšuliuose. Jų aikštelės nuo nenaudojamos kalvos atskirtos pylimais ir grioviais, o vėliau prie jų augo gyvenvietės. Šiuo laikotarpiu Juodupės krašte buvo 12 piliakalnių. Iš jų minimoje teritorijoje liko tik Alksnių, Užubalių, Sidabrinės, Bryzgių, Gudiškių ir Lukštų. Kiti šeši per žemių padalijimą atiteko Latvijai.
Pirmieji keturi piliakalniai, apie kuriuos bus pasakojama šiame rašinyje, stūkso pakeliui į Onuškį ir už šio kaimo.
Kartuvių kalnas
Vienas jų – Užubalių, arba Kartuvių kalnas, – ypatingas. Jis yra ant Lietuvos ir Latvijos valstybių sienų ribos ir maždaug per pusę priklauso abiem valstybėms. Aplankyti šį miškingoje vietovėje stūksantį piliakalnį ryžtasi nedaugelis. Prie jo jokiu transportu neprivažiuosi dėl miško augalijos: kirtimuose daugybė išvešėjusių brūzgynų ir krūmynų, paslėpusių menką miško keliuką. Iš kurios pusės beeitum, pėsčiomis tenka brautis apie kilometrą. Bet verta, nes gali pastovėti ant piliakalnio, kur susiduria dvi kaimyninės valstybės: mes ir latviai piliakalnį pasidalinom draugiškai – po pusę kiekvienam. Latvijoje šis piliakalnis vadinamas Petruki (Petriki) vardu. Piliakalnis įrengtas ant apylinkėje dominuojančios kalvos (jo aukštis – 134,6 m). Aikštelė ovali, pailga, žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa, šlaitai statūs, iki 35 m aukščio. Aikštelėje stovi pasienio stulpas. Lietuvai priklauso tik 6 m ilgio aikštelės šiaurės rytų kraštas ir piliakalnio kalvos pietinis bei rytinis šlaitai. Latvijos pusės papėdėje 1937 m. rastas akmeninis kirvelis.
Užubalių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga – I tūkstantmečio pradžia. 2009 m. gruodžio 9 d. Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Užubalių piliakalniui suteikė teisinę apsaugą, jis įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Vietiniai žmonės nuo seno šį piliakalnį vadina Kartuvių kalnu. Žmonių atmintyje išlikę šiurpių pasakojimų, kad ant šito kalno buvo kariami kontrabandininkai, iš Latvijos į Lietuvą slapta gabenę vinis, degtinę, gumą, tabaką. Dar pasakojama, kad ant šio miškingoje vietovėje esančio piliakalnio buvo kariami dezertyrai ir sučiupti priešai XVI a. Livonijos karo ir XVII–XVIII a. karo su švedais, o gal ir Napoleono antplūdžio metu.
Rasta keramikos
Užubalių kaimo kaimynystėje esantis Alksnių kaimas, pravažiuojamas vykstant į dvaro išgarsintą Ilzenbergą, turi savo piliakalnį. Jis – visai pakelėje ir aukšta medžių skrybėle pasitinka kiekvieną, įvažiuojantį į Alksnius. Nuo jo atsiveria Apvalaso ežeras, tolėliau matyti Ilgio ir Dumblio ežerų vandenys.
Piliakalnyje rasta lygios ir brūkšniuotosios keramikos liekanų. Piliakalnis datuojamas I tūkst. prieš m. e. Tai patvirtina čia aptikti keramikos radiniai. Piliakalnyje aptikta ir žmonių kaulų. Manoma, jog šioje vietoje gali būti palaidoti karių, žuvusių kovose su švedais, Napoleonu, palaikai. Kalno pietinis šlaitas apardytas, nes čia kastas žvyras. Visas piliakalnis gausiai apaugęs medžiais, daugiausia lapuočiais. Jis archeologų žvalgytas 1949 m. ir 1972 m. Legendų apie šio piliakalnio atsiradimą neužrašyta, o vietinių, kurie būtų girdėję protėvių pasakojimų, rasti nepavyko.
Ką mena Velnio duobė?
Bryzgių piliakalnis, vadinamas Piliakalniu, ir jame esanti Velnio duobė yra Bryzgių kaime, miške. Išlikęs 1899 m. įrašas, kad ši kalva nebuvo vadinama piliakalniu. Tačiau žmonės pasakojo, jog čia senovėje buvusi gyvenvietė ir bažnyčia. Ji nugrimzdo po žeme, o jos vietoje liko milžiniška duobė. Valstybiniame archyve esama duomenų apie šią kalvą. 1926 m. P. Daunys rašė, kad Bryzgių kaimo Piliakalnis – apie 2 ha kalnas,
o jo viršuje yra apie 0,5 ha ir iki 15 m gylio Velnio duobė. Tai – nuskendusios bažnyčios vieta. Velnio duobės viename kalnelių bekasant bulvėms duobes, rasta žmonių kaulų. Ant paties kalno aptikta plytų, senoviškų pinigėlių ir kitų įvairių radinių. Pasakojimus apie nugrimzdusią bažnyčią stiprino ir ties Bryzgiais, ant kalno, rasti ne tik plytgaliai ir senoviniai pinigai, bet ir akmeniniai kirvukai. 1951 m. užpildytame šio objekto pase yra įrašas, jog ant kalvos rasta žmonių kaulų ir senovinių daiktų. Pati kalva ir ją juosianti gili duobė apžėlusi mišku, daugiausia lapuočių medžiais, ir kitais miško augalais. Kalva ir kai kurios jos dalys gausiai nusėtos duobių, kurios, remiantis vietinių išlikusiais pasakojimais, buvo žmonių bulvių rūsiai. Bryzgių kaimo senolių liudijimais, per Pirmąjį pasaulinį karą kalvoje buvo iškasta apkasų. Kadangi čia vyko mūšiai, tai kalvos zonoje galėjo būti palaidoti žuvę kariai. Šio objekto tyrinėjimai buvo vykdomi 1996 m. Jų metu buvo iškastos 4 perkasos, ištirtas bendras 70 kv. m plotas, iškasinėti bulviarūsiai. Aplink Velnio duobę jokių ypatingų radinių neaptikta. Vienoje duobių 35 cm gylyje rastas nedidelis židinys, jame – trys lipdytinių puodų šukės.
Kitoje perkasoje panašiame gylyje užfiksuotos 2 stulpavietės, kurių datos nustatyti nepavyko. Dar vienoje perkasoje aptiktos vėlyvojo laikotarpio duobės bei laužavietė. Dėl piliakalnio reikšmingumo šalia esanti Bryzgių senoji gyvenvietė 1997 m. įrašyta į archeologinių vietų sąrašą. Mat radiniai, nors ir negausūs,
patvirtino, kad ant kalvos, vadinamos Piliakalniu, su Velnio duobe šiaurinėje dalyje I tūkst. pirmoje pusėje buvo senovės gyvenvietė. Už puskilometrio nuo pilkapio esančioje Bryzgių kaimo sodyboje gimęs ir užaugęs kunigas Jonas Skruodys savo „Atsiminimuose“ aprašė piliakalnį ir girdėtas istorijas. Esą jį supylę apylinkių žmonės, pastatė alką, jame – aukurą, ant kurio buvo kūrenama vaidilučių prižiūrima amžinoji ugnis. O pats piliakalnis senovėje buvęs garsi šventovė, kurią gausiai lankydavę apylinkių žmonės. Tačiau vėliau į kraštą atsikėlus daug kito tikėjimo žmonių senojo alko vietoje buvo pastatyta didelė bažnyčia. Bet naujojo tikėjimo žmonės nusidėjo Dievui, nes nebeklausė jo įsakymų, pamiršo protėvių kalbą ir išsižadėjo gerų senovės papročių. Todėl Dievas juos skaudžiai nubaudė: prasivėrė žemė ir žmonių pilna bažnyčia nugarmėjo labai giliai. Pasakota, jog kartais dauboje iki šiol girdėti aimanos ir šauksmai. Esą Dievo pagalbos šaukiasi nusidėjėliai, o kartais girdisi bažnyčios varpo dūžiai. Ir dar pasakojama, kad Dievas nugrimzdusių su bažnyčia pasigailės – iškels juos ir bažnyčią iš Velnio duobės, kai apylinkių žmonės grįš prie Dievo, gerbs savo kalbą ir papročius. Netoli Velnio duobės miško apsuptyje gyvenanti šeima legendą apie paskendusią bažnyčią girdėjo. Tačiau ja netiki, galvoja, jog didelė duobė – kalno karstinė įgriova. Devyniolikmetis Paulius, turintis potraukį dailei, kol kas į savo tapomų objektų sąrašą legendomis apipinto kalno ir įspūdingo dydžio duobės su įgriuvomis dar neįtraukė.
Apie sidabrą, laumes ir paparčio žiedą
Valiūniškio kaime, netoli nuo Bryzgių, yra Sidabrinės piliakalnis. Jis apardytas arimų, duobių, buvusio trianguliacijos bokšto, vienas šlaitas ir aikštelės kraštas nuardytas kasant karjerą. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžia. 1998 m. jis paskelbtas kultūros paminklu. Bryzgiuose užaugęs kunigas J. Skruodys vaizdžiai aprašė Sidabrinės piliakalnį, esantį nuo jo sodybos panašiai už kilometro į šiaurės rytus. Šis kalnas jam atrodė kaip ant stalo padėtas didelis kaimiškos duonos kepalas. Piliakalnio viršus gausiai apaugęs vešliomis pušimis, papėdėje esantys vos keli medžiai ir akmenys žymi išlikusios Sidabrinės gyvenvietės liekanas. Ant šio kalno Joninių dieną iki šiol jaunimas kartais ieško paparčio žiedo, o anksčiau čia buvo didelė vietinių traukos vieta: dainavo, šoko, kūreno laužus. Pasakojama, kad toje vietoje, kur dabar yra Sidabrinės kalnas, anksčiau buvo ežerėlis su raganomis, laumėmis ir pamėklėmis. Šie žmones gąsdindavę ir pridarydavę daug bėdų. Bet kartą vienai merginai per Jonines pasisekė rasti paparčio žiedą ir ji įgijo neįtikėtinų galių. Bryzgių žmonės ją maldavo sunaikint laumių ežerėlį. Mergina paparčio žiedo vardu įsakė ežerui prasmegti. Taip jo vietoje atsirado sidabro kalnas ir įsivyravo ramybė. Bet mergina paparčio žiedą pametė ir neberado. Tada kalnas pajuodo, apsitraukė samanomis, o jo viršūnė apaugo tamsiomis pušimis. Iš sielvarto mergina dingo ir daugiau apie ją niekas nebegirdėjo. Pasakojama, jog bandę šį kalną kasinėti, tikėdamiesi rasti sidabro, girdėjo keistus garsus. Esą sudavus stipriai kastuvu į kalną, šis skamba lyg būtų tuščiaviduris. O kalne yra daug skylių, į kurias įmetus akmenį, šis, krisdamas į gelmę, skamba it sidabras, o į viršų prasiveržia garai. Esą iki šiol čia naktimis žmonės mato degant pinigus, o dar ir kurią naktį aitvarai skraido.
Yra ir kita legenda apie šį piliakalnį. Esą Kraštų dvaro ponas baudžiauninkus labai spausdavęs, tad pusberniai nusprendė poną nubausti. Jie buvo girdėję, kad nuo karo su švedais kalne paslėpta daug ginklų, taip pat patrankų. Nutarė bent vieną jų išsikasti ir išdaužyti dvarą su visais ponais. Bet iškasti patrankos jiems taip ir nepavyko. Iki šiol Sidabrinės kalną kažkas vis bando kasinėti: ieško gal sidabro, o gal pamesto paparčio žiedo. Todėl piliakalnyje gausu negilių duobių, randama tik gražaus balto smėlio.
Projektą iš dalies remia
