Skirti gynybai ir kunigaikščiams
Sėlių piliakalniams būdingas savotiškas archajiškumas. Dauguma jų atsirado brūkšniuotosios keramikos kultūros laiku, įrengti kalvose, šlaituose, apjuosti viena trimis eilėmis griovių ir pylimų. Teigiama, kad Sėlių piliakalniai tuo metu nebuvo nei stiprios pilys, nei įtvirtintos gyvenvietės, tai labiau bendruomeninės slėptuvės, nes žmonės daugiausia gyveno papėdėse buvusiose iki 3 ha dydžio gyvenvietėse.
Piliakalnis – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Jais vadinami labai skirtingos išorinės išvaizdos bei vidinės struktūros objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų piliaviečių.
Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro aikštelė (buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas) ir jos įtvirtinimai (pylimai, statūs šlaitai, terasos, grioviai). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priepilis.
Piliakalniai atsirado apie 1 tūkst. metų pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Pradžioje ant piliakalnių buvo statomos įtvirtintos gyvenvietės, vėliau, apie V a. – VI a., jie tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a. pab. – XV a. pr. piliakalniai praranda savo reikšmę.
Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos.
Taigi istorijos vingiuose jie tapo nebe gynybinę funkciją atliekančiu ar kunigaikščio būstą reprezentuojančiu, o turistų lankomu objektu.
Moškėnų piliakalnis – natūralioje kalvoje
Vienas tokių piliakalnių – Moškėnų (Rokiškio kaim. sen.). Jis žinomas ir Laukupėnų vardu. Pasiekiamas važiuojant plentu Rokiškis–Pandėlys–Biržai, prieš Laukupės tiltą pasukant į kairę. Dar 1959 m. JAV išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, jog dešiniajame Rokiškio–Panemunėlio vieškelio pusėje, prie Laukupės upelio, ant ribos Moškėnų ir Laukupėnų kaimų laukų, yra didžiulis piliakalnis. Jam parinkta apie 25 m aukščio natūrali kalva. Šlaitai statūs, 20–30 m aukščio. Viršuje esanti aikštelė beveik keturkampė, 38 x 50 m dydžio, apjuosta pylimu kiek aukštesniais pakraščiais. Kadaise buvo du pylimų ir griovių žiedai. Pirmąjį žiedą 3 m žemiau aikštelės sudarė 0,5 gylio griovys, už jo pylimas (210 m ilgio, 1,8 m aukščio, 8 m pločio). Už šio yra antras žiedas: 3 m pločio, 0,5 m gylio griovys, už jo antras pylimas (275 m ilgio, 2 m aukščio, 10 m pločio).
Aplink piliakalnį tęsiasi lygumos. Jo papėdėje įrengtas stendas keliautojui suteikia svarbiausią informaciją.
Tyrinėtas dar XX a. pradžioje
1909 m. ir 1911 m. Liudvikas Kšivickis ištyrė didesnę aikštelės dalį – daugiausia jos pakraščius, iš viso 860 kvadratinių metrų. Piliakalnis mažiausiai kartą buvo rekonstruotas. Jo pirminė ovali aikštelė buvo mažesnė – vos 32 x 20 m dydžio, apjuosta 1 m gylio, 6 m pločio grioviu. Vėliau ji išplėsta užlyginant griovį. Aikštelės pakraščiuose aptikti netaisyklingi akmenų grindiniai, sudėti per du kartus. Čia kultūrinis sluoksnis buvo iki 1 m storio. Jame rasti 472 dirbiniai: titnaginių peilių nuolaužos; akmeninių kirvių dalys, išgrąžos, galąstuvai, trintuvai; moliniai verpstukai, liejimo formos; kauliniai smeigtukai, adatos, ylos, ietigaliai, skaptai, durklai; geležiniai peiliai, pjautuvėliai, įmovinis ietigalis ir jų fragmentai, ylos, kabliukai, smeigtukai, kaltas, dildė; žalvariniai smeigtukai, grandinėlių fragmentai, segės dalis, kabučiai ir kt. Tyrinėjimų metu taip surinkta nemažai lipdytos keramikos, gyvulių kaulų, molio tinko.
Ką rado dar po šimto metų?
2013 m. Moškėnų (Laukupėnų) piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje atlikti žvalgomieji ir detalieji tyrimai planuojamų žemės judinimo darbų vietose, pritaikant piliakalnį turizmui ir visuomenės poreikiams. Tyrimų užsakovas – UAB „Rokiškio apdaila“. Tyrinėtos būsimos automobilių stovėjimo aikštelės, informacinių rodyklių, akmeninio užtvaro vietos piliakalnio pašlaitėje, taip pat atokvėpio aikštelių, terasuoto tako ir laiptų į piliakalnį, būsimos laužavietės piliakalnio aikštelėje vietos. Iš viso ištirtas bendras beveik 240 kvadratinių metrų plotas.
Ties piliakalnio gynybiniais grioviais ir pylimais ištirtos trys perkasos, padarytas šių gynybinių įtvirtinimų liekanų pjūvis. Pirmojo pylimo, buvusio arčiausiai aikštelės, išlikusios dalies aukštis siekė iki 1,2 m, jis piltas iš smėlio, žvyro bei juodos žemės. Jame aptikta brūkšniuotos keramikos bei gyvulių kaulų. Griovių užpilduose surinkta brūkšniuotosios, lygiasienės, gnaibytosios bei grublėtos keramikos, geležies šlako, verpstukas, įmovinis ietigalis. Antras ir trečias pylimai tirtame plote neišlikę.
Piliakalnio aikštelėje aptiktas permaišytas kultūrinis sluoksnis su šlako, lipdytos keramikos fragmentais bei XX a. datuojamais radiniais, sietinais su piliakalnio lankymu bei naudojimu (stiklinių butelių šukėmis, jų kamšteliais, geležiniais kuolais, lietomis vinimis ir panašiai). Tako vietoje atlikti vizualūs žvalgymai ir su metalo detektoriumi. Iš viso išžvalgyta apie 87 m ilgio ir 1,2 m pločio atkarpa. Takų įrengimo darbų metu žemė judinta iki 5–15 cm gylio – nuimta velėna. Archeologiškai vertingo sluoksnio, struktūrų ir radinių šiame gylyje neaptikta.
„2013 m. tyrimų duomenimis, Moškėnų (Laukupėnų) piliakalnis pagal pylimo liekanose aptiktą brūkšniuotąją keramiką, patekusią į pylimą iš piliakalnio aikštelės kultūrinio sluoksnio, datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga – I tūkst. pradžia. Grublėtoji, lygiasienė ir gnaibyta keramika, surinkta papėdės gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje, rodo, kad jis susiformavo I tūkst. viduryje – pabaigoje. Aptikta nors ir negausi apžiesta keramika rodo, kad piliakalnio papėdėje gyventa ir II tūkst. pradžioje“, – apžvelgdamas tyrinėjimus rašė docentas dr. Algis Kavaliauskas.
Pateko į dešimtuką
2017 m. buvo paskelbti Piliakalnių metais. Piliakalnių guru dažnai pavadinamas archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Zabiela tų metų pradžioje penktojoje tarptautinėje turizmo, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“ pristatė piliakalnių „Top 10“. Be geriausiai žinomų, anksčiau išpopuliarintų ir lankyti gerai parengtų Kernavės, Merkinės, Punios, Seredžiaus, Veliuonos piliakalnių, jis dar išskyrė dešimt Lietuvai neatrastų piliakalnių – tai Medvėgalio, Kernavės, Varnupių, Šeimyniškėlių, Impilčio, Kudinų, Kaukų, Ukmergės, Mažulonių ir Moškėnų piliakalnius. Anot istoriko, visi jie skirtingi ir įdomūs.
Įdomūs mokslininkams ir smalsuoliams
Mokslininko G. Zabielos manymu, nežinomų piliakalnių paieškos ir identifikavimas vyksta intensyviai, daug jų yra užaugę mišku, slepiasi atokiomis virstančiose vietovėse. Dabar Lietuvoje priskaičiuojama 903 piliakalniai.
Kokią žinią jie siunčia šaliai ir pasauliui? „Esame kraštas, turintis seną istoriją… Piliakalniai tai liudija, turime kuo didžiuotis (…). Išsaugoti piliakalnius – išsaugoti savo identitetą. Piliakalniai yra itin daugiaplaniai. Mokslininkui jie – turtingas praeities pažinimo šaltinis, šalia gyvenančiam – dažnai seniausias gimtinės kampelis, turistui – įspūdingas kalnas su gražiais vaizdais, tiesiog smalsuoliui – pasakojimais apipinta, pažinimą skatinanti vieta. Visa tai, matyt, yra piliakalnių populiarumo paslaptis. Jie – tarsi žemės metraščiai, kuriuose – pustrečio tūkstančio mūsų praeities metų. Ir paslapčių juose gali būti labai daug. Įvairiausių kovų pėdsakai, kasdienio gyvenimo nuotrupos, galimi senojo tikėjimo atspindžiai. Visi piliakalniai – skirtingi, jų istorijos – itin individualios. Įdomu, kad, išskyrus bendras raidos tendencijas, niekas nesikartoja. Kol kas istorijų apie Lietuvos piliakalnius niekas į vieną krūvą nesurinko ir nepaskelbė, taigi įdomiausios tos, kurių siužetų dar nežinome“, – yra teigęs G. Zabiela.
Kokios istorijos sklinda apie Moškėnų piliakalnį?
Viena šio piliakalnio pavadinimo kilmės istorija užrašyta rokiškietės Vandos Leščiovos sudarytoje knygoje „Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai“ (išleista 1999 m.). Legendoje apie Moškėnų kalną pasakojama, kad Sėlių krašte, tarp didžiulių miškų, vandeningo upelio pakrantėje, stačiašlaičiame kalne stovėjusi tvirta ąžuolinė pilis. Jos šeimininkas bajoras Meškėnas buvęs godus, žiaurus tironas. Turėjęs du vaikus: auksakasę, įnoringą Laukupėlę ir romų sūnų Tylutį. Ten, kur šiuo metu Panemunio miestelis, žaliavęs šventasis ąžuolynas, buvę garbinami dievai. Tačiau kraštą pasiekė neramios žinios apie nežinomus raitelius atėjūnus. Su jais susidėjo Meškėnas, nes buvo pasiruošęs tarnauti ir padėti nugalėti atėjūnams besipriešinančius sėlius. Godus bajoras mainais paprašė vieno – leisti likti vyriausiuoju vyčiu gentyje… Sūnus Tylutis, atvirkščiai, liko sėlių pusėje. Už išdavystę Meškėną prakeikęs senasis krivis, o mylimai dukrai Laukupėlei jis tapęs tapo svetimas ir bjaurus. Negailestingas buvo Perkūno kerštas – smogė žaibų strėlėmis į Meškėno ąžuolinę pilį, ir liepsnos liežuviai nušvietė padangę. Niekas daugiau nematė bajoro Meškėno ir jo dukrelės Laukupėlės. Perkūno kerštas ir ugnis pražudė išdaviką kartu su pilimi ir visais turtais.
„Toje vietoje, kur stovėjo tvirta ąžuolinė pilis, tik medžiais apaugęs kalnas belikęs. Išdilo iš žmonių atminties ir bajoras Meškėnas. Tik kaimas, įsikūręs piliakalnio papėdėje, Moškėnais, o upelė, įtekanti į Nemunėlį, Laukupe iki šiol vadinami, nors šių žodžių kilmė mažai kam žinoma…“ – pasakojama knygoje.
Atgijo
2013 m. baigtas įgyvendinti bendras Rokiškio rajono savivaldybės ir Lietuvai pagražinti draugijos Rokiškio skyriaus vykdytas kaimo plėtros programos projektas „Moškėnų piliakalnio pritaikymas turizmui ir visuomenės poreikiams“, kurio bendra vertė – 321 tūkst. 781 Lt. Objektas pritaikytas turizmui: įrengti laiptai, poilsio aikštelės, aukuras.
Piliakalnis tapo renginių vieta – ant jo švenčiamos Joninės, vyksta Baltų vienybės dienos renginiai, Liepos 6-ąją (Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną) giedama „Tautiška giesmė“. Renginiuose dažnai dalyvauja svečių iš Latvijos.
Kalnas vilioja ir romantikus. Sakoma, kad ten tylų rytą ar vakarą girdėti, kaip skamba Rokiškio bažnyčios varpai, o per šventes uždegti laužai matomi Rokiškyje.
Projektą iš dalies remia
