Redakcijos archyvo nuotr.
Prie Dirdų

„Kas tas Basanavičius…“ 

Miesto seniūnas Arūnas Krasauskas gyvena Jono Basanavičiaus gatvėje. „Nuo gimimo gyvenu šioje gatvėje. Pamenu, maži tėvų klausinėjom, „kas tas Basanavičius?“, o paskui, jau mokykloj, sužinojome, koks tai svarbus istorinis veikėjas. Žinau, kokio svarbaus žmogaus vardu pavadintoje gatvėje gyvenu, ir džiaugiuosi, kad Rokiškyje įamžinti iškilūs žmonės“, – komentavo seniūnas. Jis, miesto galva, žino, kokiais vardais pagal laikmetį turėtų būti vadinamos gatvės. Tarkim, dabar nerekomenduojama gatvėms suteikti Rusijos veikėjų vardų.

Kvailai skamba Pergalės ir Partizanų

Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis prisipažino niekuomet nesusimąstęs apie tai, kokių gatvių pavadinimų Rokiškyje trūksta. O netikėtai paklaustas pirmiausia minėjo signataro Vlado Mirono pavardę. „Manau, švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį reikėtų pasitaisyti. Na, žinoma, Panemunyje yra jo vardo gatvė. Bet reikėtų ir Rokiškyje šitą vardą įamžinti. Vis dėlto signataras kilęs iš Rokiškio apskrities“, – svarstė istorikas. Pats jis gyvena Bajoruose,

Ryto gatvėje. „Tai yra universalus pavadinimas. Gal kiekvienas miestas ir kaimas tokį turi“, – kalbėjo G. Kujelis. Jam šiandien „kvailai skamba“ Pergalės, Partizanų gatvių pavadinimai.

„Gal klystu, bet manau, kad tie pavadinimai liko nuo sovietmečio, aišku, kokie ten partizanai ir kokios pergalės buvo. Tik dabar, suprask, suteikė kitą prasmę“, – svarstė pašnekovas.

Kiekvienu laiku – savi didvyriai

G. Kujelis kalbėjo ir apie tai, kiek kartų mūsų gatvės yra keitusios pavadinimus. „Kiekvienas laikotarpis ar ideologija vis nori įamžinti savo didvyrius ar kokias ypatingas reikšmes. Tarkim, kiek kartų keitėsi Respublikos gatvės pavadinimai. Pirmiausia tai buvo tiesiog Vilniaus kelias, o ar vadintas gatve, šito pasakyti negaliu. Vėliau – Kamajų gatvė, Pirmojo pasaulinio karo metais pervadinta į Stoties gatvę, po jo vėl į Kamajų, vėliau – į Respublikos“, – sakė G. Kujelis.

Vytauto gatvė irgi dažnai keitė pavadinimą. „Pirmiausia devynioliktame amžiuje buvo Čedasų,  Pirmojo pasaulinio karo metais – Kaizerio Vilhelmo, po karo – Naujoji, o 1930 metais pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Dabar liko tik Vytauto…“ – sakė istorikas.

Smarkiai susimovė

Kodėl Rokiškyje turime Gedimino, Kęstučio, Vytauto gatvės, bet neturime Mindaugo? Kodėl nėra Juozo Tūbelio vardu pavadintos gatvės? G. Kujelis svarstė, kad daugelis rokiškėnų net nežino, kur yra Gedimino ar Birutės gatvės, ir teigė nesuprantantis, kodėl vienur ar kitur yra būtent tokie gatvių pavadinimai. „Nežinau, kas sugalvojo Kavoliškyje Komaro gatvės pavadinimą, bet labai smarkiai susimovė – Komarai su Kavoliškiu neturi nieko bendro. Matyt, čia turėtas galvoje Komorovskis“, – sakė pašnekovas. Jo manymu, Rokiškio gatvės pelnytai galima pavadinti Pšezdzieckių bei Krošinskių vardais, nes „Tyzenhauzų juk yra“. Istoriko žiniomis, Varšuvoje Pšezdzieckių gatvė yra, galėtume ir mes turėti.

Ir šiandien dirbančius reikia saugoti  

Istorikas Valius Kazlauskas džiaugiasi, kad dirbdamas muziejininku turi nedidelę galimybę prisidėti prie asmenybių ar istorinių įvykių įamžinimo. Jo žodžiais, tai atsakinga ir įdomu. „Tačiau reikalingas visumos aktyvizavimas – kad bendruomenė ar visuomenė priimtų asmenybę ar įvykį kaip savo savastį. Kitaip ši veikla neturės jokios prasmės“, – įsitikinęs V. Kazlauskas. Šiandien jis pavadinimus suteiktų  tiems procesams, kurie „turi dvasinio užtaiso jungtį“ kartai ar žmonių grupei. Pašnekovo manymu, prasmingi būtų Baltijos kelio, Atgimimo pavadinimai.

„Man asmeniškai brangus Šimtmečio aikštė“ pavadinimas su formuojamo Lietuvos kontūro (buvusi Jakovo Smuškevičiaus aikštė) jungtimi. Šiuo metu vyksta teisiniai ir kiti šios idėjos įgyvendinimo procesai, juose dalyvauja kūrybiškos ir veiklios asmenybės. Tačiau visada linkiu jiems, kuriantiems šitą aikštę, tvirtybės, nes „degančios asmenybės“ kartu yra ir pažeidžiamos“, – kalbėjo istorikas ir siūlė nepasimesti „margoje šimtmečio paminėjimo visumoje“.

Tiek gatvių nėra

Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė neabejoja, kad šiandien iškilių žmonių atminimo įamžinimas yra „ant bangos“. Rokiškyje dar ir todėl, kad ruošiamės perimti kultūros sostinės vardą. Ta proga nuspręsta ne gatvėse, o ant specialios sienos įamžinti ne vieną šviesuolį. „Iš tų pavardžių, kurios yra siūlomos, galbūt ir gatvėms galima suteikti bent vieną pavadinimą. Tarkim, aš sąraše pasigedau knygnešio Juozo Petrulio pavardės“, – sakė muziejaus direktorė. Jai, kaip muziejininkei, su kolegomis yra ne kartą tekę dirbti įvairiausiose komisijose ir siūlyti pavardes. Į jų nuomonę ne kartą atsižvelgta. „Nėra abejonės, kad tų pavardžių galima pririnkti daugybę. Tik tiek gatvių nėra. Galima vienus išbraukti, kitais vardais pervadinti, bet nežinau, ar to reikia, nes žmonėms – tai papildomas vargas. O naujai pavadinant gatves, žinoma, reikia labai pamąstyti – juk tai mūsų krašto žmonių įamžinimas“, – svarstė N. Šniokienė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

4
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
3 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
GiedriusAdomas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Adomas
Adomas

Nemanyčiau, kad Komaro gatve kavoliškiečiai „susimovė“. Niekas Komorovskių Kavoliškyje taip nevadino -tik Komarais. Kaip ir Gačionių dvaro savininką Rosseną vadino Ražanu, o Jūžintų dvaro savininką Vaisenchofą vadino Vaisanu. Taip kad ar ne „iš didelio rašto, išėjo iš krašto“?

Giedrius Kujelis

Komorowski vadino Kamarausku.

Giedrius Kujelis

Komarai tai visai kita giminė, kuri valdė Panemunį, Onuškį.

Adomas
Adomas

Nesiginčysiu su Jūsų nuomone. Mano giminė turėjo teisminių reikalų su Kavoliškių dvaro savininku grafu Hektoru Komarowskiu, todėl ir parašiau, nes Komarai buvo dažnai minimi. Kur buvo dar Komarų negaliu žinoti, tos kartos giminės išmirę negaliu patikslinti. Pasilikime prie savo nuomonės. Pagarbiai…..