Tolvydo Neniškio asmeninio, Rokiškio krašto muziejaus archyvų ir V. Bičiūnaitės nuotr.
Prie Dirdų

Spirito varykla gausino vienuolių pajamas

XIII a. Italijoje įkuriamas šv. Augustino brolių ordinas. Į Lietuvą atkakę šio ordino vienuoliai buvo vadinami tiesiog baltaisiais augustijonais, nes laikėsi šv. Augustino regulos ir dėvėjo baltą drabužį. Panemunyje įsteigtas baltųjų augustijonų vienuolynas finansiškai vertėsi sunkiai. Siekdami pagausinti pajamas, 1669 m. vienuoliai pastatė degtinės varyklą, o prie didesnių kelių buvo statomos „karčemos“, į kurias jie tiekdavo degtinę. Anot senų žmonių pasakojimų, kuriuos užrašė pandėlietis kraštotyrininkas Alfonsas Gaška, iš pradžių už degtinę „karčemose“ neimdavo mokesčio, o kai panemuniečiai priprato lankytis jose, pradėta imti pinigus.

Manoma, Panemunis neatsitiktinai buvo pasirinktas spirito varyklai – čia daug šaltiniuoto vandens. Pati varykla pastatyta prie šaltinio. Nuotekų valymo įrenginiai išvalytą vandenį leidę tiesiai į Nemunėlį.

Išgelbėjo Zaborskio sumanumas

Deja, 1832 m. degtinės varykla liko be šeimininko, mat XIX a. caro valdžia uždarinėjo vienuolynus, tad tokio likimo neišvengė ir Panemunyje įsikūręs vienuolynas. Daug vėliau varyklą nupirko grafienė Krasickienė. Tačiau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šlėktų luomui priklausiusi grafienė nenorėjo pasilikti Lietuvoje, pigiai pardavė savo turtą ir išvyko į Lenkiją. Tuo metu ji jau buvo gerokai nusigyvenusi. Panemunio dvarą iš jos nupirko Lauciškiai.

Pagal  panemuniečio Antano Martinonio pasakojimą, apie 1924 m. varyklą įsigijo žydas Vilinčiukas, tačiau naujasis pirkinys jam nešė tik nuostolius, mat valstybei reikėjo mokėti didelius mokesčius.

Šeimininkui paskelbus bankrotą, varyklą nupirko Bagdalavos dvare (Pandėlio valsčius) įsikūręs daktaras Karolis Zaborskis. Jis irgi greitai perprato: per daug imama mokesčių ir per mažai duodama licencijų spiritui varyti, todėl ėmėsi gudrių žygių. Atsiminęs, kad tuometinio Lietuvos premjero Juozo Tūbelio tėvas, neišgydytas Kaune, pasiprašė atvežamas pas jį ir sėkmingai pagijo, o premjeras pakvietęs jį apsilankyti, K. Zaborskis nuosavu limuzinu atvyko į J. Tūbelio rezidenciją, nes ministrų kabineto kanceliarijoje jam pranešė, kad premjeras serga ir yra namuose. K. Zaborskis budinčiam karininkui pateikė savo ir premjero vizitines korteles, pasiprašė audiencijos ir tol atkakliai maldavo, kol išvedė budintį karininką iš pusiausvyros. Tas ėmė bartis ir grasinti iškviesiąs policiją. Tada ir K. Zaborskis pakėlė balsą. Išgirdęs priimamajame triukšmą, atėjo uniformuotas šveicorius. Daktaras jam tuoj įbrukęs 50 litų, padavęs vizitinę kortelę ir paprašęs perduoti ponui. Taigi už paslaugą buvo sumokėta. Po minutės kitos priimamojo duryse pasirodė J. Tūbelis ir džiugiai pakvietė netikėtą svečią užeiti. Į Bagdalavą K. Zaborskis grįžo tik kitą dieną. J. Tūbelis jam pažadėjo, kad padidinti mokesčiai iš Panemunio spirito varyklos nebus imamai, ir tą žodį tesėjo.

Pelningai

Nuo to laiko spirito varykla dirbo dviem pamainomis. Per sezoną darbininkai plušėdavo be poilsio dienų, už darbą per mėnesį jiems buvo sumokama po 100 litų. Tokia alga buvo didelė, todėl spirito įmonės darbininkai išsiskyrė iš kitų miestelio gyventojų – dėvėjo gražesnius drabužius, vaikščiojo skrybėlėti, galėjo nusipirkti net dviratį.

Spiritas buvo gaminamas iš javų ir bulvių, todėl aplinkiniams ūkininkams tai buvo paskata auginti derlių, nes vietoje turėjo kam jį parduoti. Iš pradžių įmonė dirbo sezonais. Vasarą veikla buvo stabdoma, nes pritrūkdavo žaliavos. Šeimininkaujant K. Zaborskiui, įmonėje dirbo technologas, akcizininkas, salyklo raugintojas, raugo skyriaus darbininkai, kūrikas. Savininkas buvo numatęs dideles veiklos perspektyvas – ketino gaminti net limonadą.

Ypatingas procesas

Greta varyklos yra puikiai išsilaikęs statinys, kurio viduje dar ir dabar tebėra 50 t tvirto metalo statinė spiritui laikyti. Kai iš varyklos vamzdžiais ši talpykla prisipildydavo, prasidėdavo spirito fasavimas – darbininkai vamzdžiu leisdavo jį į 600 l indus, akcizininkas plombuodavo, kaimiečiai „padvadomis“ veždavo į geležinkelio stotį ir prekė siauruku pasiekdavo Panevėžį. Manoma, buvo gaminamas 96 laipsnių stiprumo spiritas.

Spirito pilstymo išvežti diena būdavo ypatinga darbininkams. Tą dieną jie susirinkdavo prie didžiosios talpyklos nešini „gorčiais“ ir ragaudavo spiritą iki vakaro, bet nenusigerdavo. Buvo nuomonė, kad gamintojas savo produktą turi gerai išmanyti. 

Keitėsi vadovai ir paskirtis

Varykla buvo nacionalizuota 1940 m., tačiau veikla nenutrūko. Yra žinoma, kad ilgą laiką varyklai vadovavo gabus inžinierius Prugeris. Jis liko direktoriumi net ją nacionalizavus. Po jo direktoriais dirbo Jankauskas, Izidorius Buikus, Baravykas, Šlapkauskas. Paskui įmonė buvo priskirta Obelių spirito gamyklai, o Panemunyje liko tik cechas, kuriam vadovavo Algis Adulis. Visiškai gamyba sustojo 1968 m. „Visi dokumentai perduoti Obelių spirito gamyklai. Nežinau, ar tarp jų buvo kokių nors istorinių šaltinių“, – sakė buvusi bibliotekininkė Pranutė Petrylienė, rinkusi  istorinę medžiagą apie Panemunį.

Tuomet pastatas atiteko „Nemunėlio“ tarybiniam ūkiui. Prie akmeninio varyklos pastato, pirmininkaujant Antanui Steponavičiui, primūrytas dviaukštis silikatinių plytų priestatas – tarybinio ūkio kontora. Originaliose varyklos patalpose įsikūrė biblioteka, valgykla, kai kurių ūkio specialistų kabinetai…

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybė grąžinta K. Zaborskio jaunesniosios dukros sūnui jonaviečiui Viačeslavui Jevdokimovui, kuris neturėjo lėšų statiniui prikelti. Ilgą laiką varykloje vis dar buvo įsikūrusi Panemunio biblioteka, tačiau pro prakiurusį ir netvarkomą stogą varvėjo vanduo, pelijo ir trupėjo sienos. Ilgainiui pastatas nebetiko naudoti. 

Atiteko vietiniam

Prieš keletą metų V. Jevdokimovas sukirto rankomis su vietiniu jaunu ūkininku Tolvydu Neniškiu. Pastarasis dabar – buvusio „bravoro“ ir prie jo esančio 1,5 ha žemės sklypo šeimininkas. Šalia stūksantys Panemunio dvaro pastatai priklauso kitiems asmenims.

T. Neniškis neatsistebi varyklos statytojų išmintimi – jie puikiai pasirinko statybų vietą. Pažvelgus žemyn, puikiai matosi Nemunėlio vandenys, o kitame krante raudonuoja Panemunio bažnyčios mūrai. Be to, naudotos ypač kokybiškos medžiagos, sienų storis siekia 80 cm, medinės konstrukcijos – iš labai storų medžių. Įspūdingas vaizdas atsiveria ir iš priešingo kranto. Būtent nuo jo prasidėjo varyklos įsigijimo istorija. T. Neniškis pasakojo, kad kitoje upės pusėje jo močiutė turėjusi žemės. Pas ją būdamas maudydavosi Nemunėlyje, o pro akis nepraslysdavo išvaizdus „bravoro“ pastatas. Paskui buvo lemta susipažinti su K. Zaborskio anūku, atvažiuojančiu į Panemunį, ir šį pastatą įsigyti.

Naujasis šeimininkas vedžiodamas po buvusios varyklos teritoriją pasakoja smulkesnių pastatų istorijas, vardina ir rodo, kas autentiška, o kas statyta vėliau. Kaip apie ypač unikalų daiktą kalba apie 50 t statinę, kurioje būdavo laikomas spiritas. Ji kniedėmis sujungta iš atskirų dalių. O pagrindinio pastato viena iš sienų permūryta todėl, kad, sprogus katilui, teko jį pakeisti nauju. Šių istorijų Tolvydui nereikėjo mokytis, nes yra vietinis. Pasak jo, senojo originalaus „bravoro“ pastato plotas yra apie 800 kv. m, priestatų – perpus mažesnis. Šeimininkas sutvarkė jam priklausančią Nemunėlio pakrantę, iššvarino pastatų vidų, kuriame net medžių buvo priaugę. Stogą pridengė plėvele, tačiau tai nepasiteisino – lietus ir vėjas ardo toliau.

Turi siekių

Dabar pagrindinis tikslas – uždengti stogą ir atstatyti sienas. „Pastatas yra pramoninės, komercinės paskirties. Turiu įmonę, ūkininkauju, tad man mįslė, kaip viską susieti, kad pastatas pats save išlaikytų. Tai mano antrasis siekis“, – kalbėjo T. Neniškis. Kadangi kol kas neaiškios perspektyvos, sunku nuspėti, kas laukia pastatų: jei reikėtų didelių patalpų, tai stengtųsi rekonstruoti ir priestatus; jei sumanytų palikti autentišką „bravorą“, priestatai taptų nereikalingi. 

Kaupia istoriją

Su senąja spirito varykla Tolvydą sieja ir tai, kad jo močiutė Janina Neniškienė čia dirbo chemike, mat tėvų buvo išleista mokytis, o sūnūs palikti ūkininkauti. Čia ji susipažino su būsimuoju vyru. Tolvydas dabar gailisi tik vieno: kodėl neįrašė to, ką ji pasakodavo apie spirito varyklą, kai jis žiūrinėdamas nuotraukas klausinėdavo įvairiausių smulkmenų.

Dabar tos mėgėjiškos nuotraukos priklauso jam. Jose įamžinti darbuotojai, pastatų fragmentai, varyklos teritorija, užfiksuoti netgi spiritą ragaujantys darbininkai. Dar kitoje nuotraukų šūsnyje – Panemunio dvaras, miestelis ir jo žmonės. Nemažai nuotraukų Tolvydas surinko iš vietinių žmonių, kai kurios pas jį pateko iš Kazliškėlio kaimo (Kazliškio sen.).

Jis tikisi, kad, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, „bravoro“ pastatas atgims.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie