V. Bičiūnaitės nuotr.
vaiva1

Iš dvaro – į žydų namus

Pirmoji Pandėlio ligoninė įkurta Pandėlio valsčiuje 1940 m. privatizuotame dvarininko Rutkausko Šakalių dvare (prie kelio Rokiškis–Biržai). Jos steigimu pasirūpino gydytojas Juozas Pelikauskas. Ligoninėje buvo 25 lovos. Lenkas J. Pelikauskas iš pradžių nemokėjo lietuviškai, todėl dirbti jam buvo sunku. 1941 m. vokiečių okupacijos metu Rutkauskas dvarą susigrąžino, todėl ligoninė perkelta į Pandėlį ir įkurta žydo Kogano name, o gretimame žydo Zelvickio name – ambulatorija. Abu pastatai stovėjo netoli dabartinio turgaus. Gydytoju toliau dirbo minėtasis J. Pelikauskas, vėliau jį pakeitė Ignas Vaitoška.

Gydymas šioje ligoninėje kainuodavo, už jį mokėdavo tiek, kiek žmogus turėjo žemės. Jos patalpose buvo skalbykla ir virtuvė. 1944 m. traukdamiesi vokiečiai ligoninę sudegino, nepavyko išgelbėti nei inventoriaus, nei dokumentų. Imta ieškoti naujų patalpų.

Rado išeitį

1944 m. pabaigoje gydytojo I. Vaitoškos pastangomis suremontuotas smulkaus kredito bankas, jame įsteigta ambulatorija ir penkių lovų Pandėlio gimdymo skyrius. Šis namas ir dabar tebestovi Puodžiaulaukės gatvėje (vėliau čia įkurdintas pašto skyrius, dabar namas privatizuotas – aut. past.).

Iš buvusios ligoninės slaugytojos Malvinos Jurkėnaitės-Kublickienės prisiminimų: „Darbas buvo nelengvas. Per 7 paras pagimdydavo bent 10 moterų. Kartais nesuspėdavome kviesti akušerės, todėl pačiai tekdavo priimti gimdymus. Net žibalinės lempos nebūdavo, tekdavo apsišviesti vadinamaisiais „gažiukais“ (išgremžtoje bulvėje įpilama lajaus, į jį įstatomas ir uždegamas siūlas). Nepaisant to, gimdyvių priežiūra buvo gera, į namus išleisdavo po 10  dienų, mirčių nepasitaikydavo.“

Prie bažnyčios

1951 m. liepos 1 d., apskritis reorganizuojant į rajonus, įkurta 35 lovų Pandėlio rajono ligoninė su gimdymo skyriumi, sanitarine epidemiologijos stotimi ir Pandėlio  rajono sveikatos apsaugos skyriumi. Ligoninė įkurdinta šalia bažnyčios esančiame   klebonijos pastate (dabar ten įrengti butai – aut. past.).

Vyr. gydytoja dirbo Likaitė, po penkerių metų ji išvyko ir vyr. gydytoja paskirta Felicija  Laibaitė. 1958 m. šias pareigas perėmė Vilhelmas Jonas Grebliauskas. Jis sėkmingai operuodavo hemorojų, trūkį, gydė kitus chirurginius susirgimus.

1960 m. Klaipėdos gatvėje pastatytas baltų plytų pastatas – gimdymo skyrius. Jo statyba rūpinosi gydytojas V. Grebliauskas. Skyrius pradėjo veikti tų pačių metų gegužės 1 d. Vėliau ten įsikūrė vaikų ligoninė.

Sąlygos gerėja, lovų mažėja

Panaikinus Pandėlio rajoną, Vykdomasis komitetas perdavė ligoninei buvusias Pandėlio rajono komunistų partijos administracines patalpas, į kurias ji ir persikėlė. Joje buvo 50 lovų, tačiau 1962 m. pabaigoje ji prasiplėtė iki 70 lovų, mat buvo panaikintos Papilio (Biržų r.) ir Skapiškio (Kupiškio r.) apylinkių ligoninės. Jai priklausė Suvainiškio ambulatorija ir septyni felčeriniai-akušeriniai punktai. Beveik po metų ji pervadinta Rokiškio rajono Pandėlio pirmąja rajonine ligonine. Pandėlio ligoninės istorijos albume rašoma, kad tuo metu ji aptarnavo 12 tūkst. gyventojų.

1950–1965 m. sparčiai daugėjo gydytojų etatų – nuo vieno iki trylikos. Apie 1982 m. 80 vietų ligoninėje darbavosi maždaug 90 žmonių kolektyvas.

Šalia pastatytos patalpos virtuvei, kurioje būdavo ruošiamas maistas ligoniams (remtasi mokytojos Eglės Glemžienės surinkta medžiaga – aut. past.).

Atgavus nepriklausomybę, prasidėjo permainos sveikatos apsaugos srityje, todėl ligoninė pertvarkyta į Pandėlio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, kuriai priklausė ambulatorija bei felčeriniai-akušeriniai punktai.

2007 m. pabaigoje – 2008 m. kapitališkai suremontuotos pirmojo aukšto patalpos (jose veikia ambulatorija). 2013 m. atnaujintas antrajame aukšte esantis slaugos poskyris, tik lovų liko gerokai mažiau – 25. Nuo 2018 m. sausio jis „susitraukė“ per pusę.

Per tą ilgą laiką ligoninei vadovavo gydytojai Jankauskas, Igoris Zborikas, Alfonsas Vitkus. Šiuo metu ambulatorijai vadovauja Vitalijus Juška. 

Apie pokario sunkumus, laimės išpirkimą ir dvynukus

Nemažai faktų ir istorijų pamena vietiniai gyventojai.

Viena jų – Pandėlyje gyvenanti 1926 m. gimusi Marytė Zolubienė, gimdymo namuose išdirbusi 27 metus. Ji prisimena: „Pradėjau dirbti būdama 19 metų. Medicininio išsilavinimo niekas nereikalavo, mokyti būdavo tik gydytojai ir akušerės.  Iki to laiko nebuvau mačiusi gimdymų. Gimdyves vyrai atveždavo arkliais pakinkytuose vežimuose. Taip ir parsigabendavo. Ne kartą atvežė su pakeliui gimusiu kūdikiu. Dirbo gydytojai Daunoravičius, Vaitoška. Būdavo sunku: pačios slaugytojos plaudavome vystyklus, paklodes, tekdavo tai daryti ir laisvomis dienomis. Vandenį  nešdavomės iš šulinio. Gimdyves ligoninėje laikydavo 7–8 dienas, nuo gimdymo stalo jas ant rankų nešdavome į lovas, gydytojai vieną parą drausdavo joms persiversti ant šono, o sėstis ir atsistoti leisdavo trečią parą.

Sulaukdavome vyrų lauktuvių (rublių, kiaušinių), nes sakydavo, kad reikia vaikui laimę išpirkti, bet pamažu šita tradicija dingo. Netikiu, kad nesupainiojome kūdikių, nes visi būdavo suguldyti ant „tapčiano“, ant rankyčių nieko neužrašyta. Slaugytojos nešdavo mamoms maitinti kūdikius kas keturias valandas, paskutinį kartą – 12 val. nakties. Neišnešiotus kūdikius (sveriančius 1 kg) dieną maitindavo kas dvi valandas, tik naktį padarydavo keturių valandų pertrauką. Išgyvendavo. Ligoninėje juos laikydavo tol, kol priaugdavo 2,5 kg. Kartu su mamomis jie ligoninėje išbūdavo du ir daugiau mėnesių.

Mano darbo pradžioje gimdyvėms ligoninė netiekdavo maisto – jos pačios turėdavo įsidėti iš namų. Duodavo tik karšto vandens arbatai. Vėliau pradėjo maitinti sriubomis, košėmis.

Vaikus išsiveždavo nekrikštytus, ligoninėje krikštydavo tik silpnus. Per mano darbo metus mirė trys moterys.“

Ar susilaukdavo dvynukų? „Pamenu, atvažiavo gimdyti moteriškė iš Sriubiškių kaimo. Jos vyras skyriuje pasakė: „Parvežk gaspadorių.“ Tai buvo trečias jos gimdymas (jau turėjo dvi dukras). Ta moteris pagimdžiusi vos neišprotėjo, nes susilaukė dvynukių. Paskui pasakojo labai norėjusi, kad viena numirtų, bet grįžusi namo pati išsigando savo minčių, nes vos tik viena mergaitė susirgdavusi mama labai bijodavusi, kad nemirtų. Dvynukės sėkmingai užaugo. Kita moteris ilgą laiką neturėjo vaikų, jai gimė dvynukai, tai juokavome, kad už praleistą laiką Dievas iškart du atidavė“, – gerai pasibaigusias istorijas pasakojo M. Zolubienė.

Ar tikrindavo darbą aukštesnės institucijos? Taip. Tačiau  moteris prisiminė ne su ligoninės darbu, o su vienos akušerės sveikata susijusį įvykį: „Kartą atvažiavo gydytojas iš Šiaulių. Skyriui vadovavęs gydytojas paprašė patikrinti ir akušerės sveikatą, nes per budėjimus jos neįmanoma prižadinti iš miegų – beveik valandą tenka purtyti, kai atvežama gimdyvė.“ Taip pat buvo atvejis, kai ji namuose išmiegojo beveik parą. Tikrintojas prasitarė radęs padidėjusias kepenis ir įtariąs kraujo vėžį (tada kraujo tyrimai nebuvo daromi). Taip ir buvę. Ligonė sakiusi, kad ją mažą neturtingai gyvenusi motina maitindavusi ožkos pienu. Būtent ožkos pienas ir galėjo tapti ligos priežastimi – tokią informaciją gydytojas rado to meto medicininėje knygoje.

Nomenklatūrinis palikimas negąsdina

32 metus ligoninėje santechniku, kūriku išdirbęs Jonas Kesiūnas ir dabartinis vairuotojas-ūkio reikalų tvarkytojas Gintautas Butkus atskleidė nemažai įdomių dalykų apie pastato istoriją.

Pastatas, kuriame dabar įsikūrusi ambulatorija ir slaugos poskyris, pastatytas 1954 m. Tada tai buvo Pandėlio rajono komunistų partijos administracinės patalpos. Dar ir dabar matyti – jas stengtasi išgražinti: fasadinėje pastato pusėje, virš paradinių durų, išlikęs lipdinys, kurį visais įmanomais būdais savomis jėgomis stengėsi išsaugoti ir rekonstruoti G. Butkus. Dėl praeivių saugumo po lipdiniu pritvirtintas stogelis. Įėjimo šonuose išlikę ąžuolo vainiką primenantys puošybos elementai. Po pastogės karnizu – šešetas vienodų javų varpas, augalus vaizduojančių lipdinių. Jų nesugadino laikas ir oro sąlygos.

Viduje, pastato centre, būta erdvios, parketu išklotos salės. Virš jos nebuvo antrojo aukšto, tad galima įsivaizduoti dydį. Pastatą pritaikant ligoninei, salėje padarytas perdengimas, ji pertvaromis padalinta į palatas. Buvusią salės didybę dar primena viena renovacijos nepaliesta patalpa – joje virš durų išlikęs autentiškas karnizas. Manoma, kad jų buvo keletas.

G. Butkus pasakojo, kad lipdinių dar buvo vestibiulyje virš kolonų, tačiau juos paslėpė renovacijos metu pažemintos lubos. Jis sakė remontų metu pastebėjęs keistenybių – kai kurių kabinetų sienos storos, tarsi dvigubos. Spėjama, kad taip statyta dėl saugumo. Tą patvirtino ir J. Kesiūnas: XX a. devintajame dešimtmetyje, pertvarkant centrinio šildymo sistemą, vienoje ligoninės pusėje (nukreiptoje į Dagilėlio gatvę) vyrai rado sienose aptinkuotus metalinius tinklelius, be to, toje vietoje perdangos buvusios gelžbetoninės, o ne medinės. Manoma, taip saugotasi, kad nepraeitų nepageidaujamas radijo ryšys.

G. Butkus išsaugojo sovietmečiu pastato prieigose stovėjusias išlietas vazas ir pritaikė aplinkai puošti – išgręžus drenažui skirtas skylutes ir pripylus žemių, vasarą vazose sodinamos gėlės. „Kai kas norėjo panaikinti šį sovietinių laikų reliktą“, – prisiminė vyras, su šeima puikiai besirūpinantis vasarą pražystančiais spalvingais gėlynais. Tai daro savomis lėšomis.

Tačiau iš J. Kesiūno prisiminimų aiškėja, kad vazų istorija, ko gero, tapatinama su sovietmečiu tik dėl jų sukūrimo laiko ir nusistovėjusių to meto grožio standartų. Pasirodo, vazas išliejo pandėliškis Alfonsas Gaška, žinomos disidentės Nijolės Gaškaitės tėvas. Mat kai dukrai iškėlė bylą, tėvą atleido iš mokytojo pareigų, tad jis įsidarbino ligoninėje ūkvedžiu.

Pandėlio skvere ilgai stovėjo fontanas, forma panašus į minėtas vazas. Ar tai irgi A. Gaškos darbas? Šito J. Kesiūnas negalėjo pasakyti.

J. Kesiūnas pamena, kad tuo pačiu metu netoli administracinių patalpų statė du dviejų aukštų daugiabučius namus, skirtus partiniams veikėjams. Jų kambariai irgi puošti lipdiniais, o virš vieno namo (Puodžialaukės g. 2) įėjimo įamžinta statybų data – 1952 m.

Prie minėtų pastatų savo stiliumi dera ir tuo laikotarpiu pastatyta skelbimų lenta. Tiesa, sovietmečiu jos paskirtis buvo kita – garbinti socialistinio darbo didvyrius. Ir vadinosi ji „Garbės lenta“.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie